Mažoji Lietuva Gutenbergo aikštėje

Apie Leipcigo knygų mugę, žiniasklaidą ir J. E. Įvaizdį

Pagal vieną paplitusią versiją, įvykį ar renginį „objektyviai“ gali įvertinti jame nedalyvavęs, tik jį iš šalies stebėjęs žmogus. Nors aš dalyvavau lietuviškoje mugės programoje, pabandysiu apie ją papasakoti. Ne todėl, kad galvočiau, jog viskas šiam sviete reliatyvu, – nemažai žinau ir apie pasirengimą viešnagei, ir apie vietą, kurioje ji vyko (ne tik apie mugę ir miestą, bet ir apie vokiečių literatūros pasaulį, jo įpročius, lūkesčius ir t. t.). Be abejo, buvau tik dalyje renginių, nes reikėjo ruoštis ir dalyvauti savuosiuose, – bet juk galimas ir pars pro toto įspūdis? Juk įmanoma pajusti bendrą atmosferą iš pašnekesių prie Lietuvos stendo, kartu su visais pusryčiaujant arba vėlai vakare susitikus viešbutyje „Ramada“, kurį liaudis netruko praminti „Ramadanu“ arba „Mažąja Lietuva“? Antra, tikiu objektyvumu ir nešališkumu ta prasme, kad jei kiekvienas stengsis perteikti savo požiūrį kuo sąžiningiau, nenutylėdamas nei teigiamų, nei neigiamų dalykų – ir viešai, kad tai nevirstų, perfrazuojant Tomą Venclovą, „burbėjimu soc. tinkluose“, kad būtų galima palyginti su kitomis nuomonėmis, – tai galiausiai iš atsiliepimų visumos galima susidaryti pakankamai tikslų vaizdą.

Aš čia turbūt dėstau žiniasklaidos elementorių. Bet taip jau atsitiko, kad mugės dienomis išėjau intensyvų viešosios komunikacijos kursą. Kalbėtis su žurnalistu ilgą laiką man buvo vienas nemaloniausių užsiėmimų, palygintinų tik su vizitu pas dantistą laikais, kai jis dar vadinosi dantistu – t. y. mokykloje (be nuskausminamųjų ir su kankinimo įrankiais, t. y. ouldskūlinėm bormašinom). Dar baisiau, jei interviu duodi užsieniui, o jei dar televizijai, kur negali pasitaisyti ir paredaguoti… Galų gale net jei pašnekėjai, atrodo, neblogai, nuotaiką dažniausiai sugadina rezultatas: išklausai keletą išpreparuotų atsakymų į paprasčiausius klausimus, kuriuos tavo balsu pasakė į tave nepaprastai panašus žmogus, ir sukandęs dantis išjungi laidą.

Mano vokiečių turbūt prisidėjo prie paklausumo tarp žurnalistų; kita vertus, iš rašytojų tikrai nebuvau rekordininkas, o kalbos mokėjimas pasirodė esąs truputį dviprasmiškas pranašumas: stengdamasis pasakyti įdomesnę mintį ir podraug be klaidų užbaigti sakinį, kartą kitą apgailestavau, kad šalia nėra vertėjo – ir dėl gramatikos nereikėtų kankintis, ir laiko pagalvoti daugiau būtų.

Šiaip ar taip, po kažkelinto pokalbio nemalonus pojūtis gal ne visai pranyko, tai tikrai sumažėjo. Neabejotina, kad prie to rimtai prisidėjo žurnalistai ir moderatoriai. Absoliuti dauguma jų pareigingai paruošė namų darbus. Tokių medinių klausimėlių kaip Kunčinui Frankfurte 2002-aisiais „Ar tarybiniais laikais jūs visi rašėt rusiškai?“ arba „Ką norėtumėt pasakyti pasauliui?“ (į ką Jurgis atsakė: „Dėkui“) nebepasitaikė. Kai vienas iš jų, atsiprašinėdamas dėl bendrybės, prabilo apie „mediale Verknappung“ (žiniasklaidinį glaudinimą), man galvoje nušvito, ir, rodos, net kažką supratau apie žurnalistinius formatus ir žanrus, kurie skiriasi nuo literatūrinių.

Mano (ir ne tik mano) nuomone, vokiška sinergija viršūnę pasiekė poezijos vakare, kurį vedė žymus vidurinės kartos lyrikas Janas Wagneris. Kelis kartus įvairiom progom viešėjęs Lietuvoje Wagneris parodė, kad neblogai išmano lietuviškus reikalus – ne tik poezijos tradiciją, bet ir, pavyzdžiui, rūkytų kiaulės ausų ragavimo subtilybes, – ir sugebėjo dalyvavusius autorius įtraukti į kaskart kitokį, bet visad gyvą pokalbį, auditorijai tapusį puikiu įvadu į eilėraščius.

Kita vertus, tai rodo, kad namų darbus atliko ir lietuvių pusė: aprūpinusi vokiečius įvairia informacija, pakvietusi juos išvakarėse atvykti į Lietuvą ir t. t. Klausimuose atpažinau keletą faktų ir iš savo literatūros apžvalgos, įėjusios į informacinį paketą.

Iš naujienlaiškių, kuriuos siuntė spaudos atstovė Susanne Meierhenrich, veiksmingai prisidėjusi prie žiniasklaidinio ažiotažo, ir iš kultūros atašė Berlyne Ritos Valiukonytės feisbuko postų atrodė, kad Lietuvos dalyvavimą mugėje nutylėjo tik reklaminiai biuleteniai. Žinia sklido ir radijuje, ir kultūriniuose televizijos kanaluose, ir Šveicarijos bei Austrijos žiniasklaidoje; Lietuvos viešnagę paminėti reikalo rado netgi „Bild“, didysai skandalingasai Vokietijos bulvaras. Apie mugės viešnią nieko neparašė tik vienas, bet labai rimtas leidinys. Pirmadienį po mugės pakliuvęs į tą patį Miuncheno lėktuvą kaip Susanne, išsišnekėjau apie tai: pasirodo, mėginimai užmegzti kontaktą buvo nesėkmingi ne dėl priešiškumo Lietuvai ar prasto literatūros vertinimo, o dėl leidinio noro būti originaliam, kratytis kitų inicijuojamų temų, nesupanašėti su bendra mase. Tokie va vokiečių žiniasklaidos vidaus reikalai, rodantys didelę konkurenciją ir aukštą savarankiškumo lygmenį (apie mūsiškę – vėliau).

II

Be abejo, teiraujamasi buvo ne tik apie literatūrą. Dažniausi klausimai: kaip menininkai ir intelektualai verčiasi labai laisvos rinkos sąlygomis? kokios emigracijos priežastys ir pasekmės? kaip vertinama Rusijos grėsmė? kiek tarybinė praeitis veikia dabartį? To tikėjausi, nes žinojau, kaip vokiečiai mus regi, taip pat – kad jie rimtai traktuoja istorinį ir socialinį kontekstą. Kaip tik mugės išvakarėse teko dalyvauti tarpinstitucinėje diskusijoje apie Lietuvos įvaizdį, kuri gerai parodė pas mus egzistuojančias tendencijas. Diskusijoje likau mažuma, nes vyravo nuomonė, jog (apibendrinant) „tarybiniai laikai – tai sena neaktuali praeitis, o ir apie pokomunizmą, pristatant Lietuvą, kalbėti neverta“, mat tai esąs negatyvus brendingas ar koks tenai anglietuviškas burtažodis. Prisimenant neseną skandalą dėl „realių“ Lietuvos nuotraukų ir apskritai – nesibaigiančius mūsų vargus dėl įvaizdžio, šitai pasirodė reikalinga pasvarstyti plačiau.

Markizas de Custine’as andai pažymėjo, kad nuo barbarybės ir primityvumo priemonių yra, jų nėra tik nuo noro būti tuo, kas nesi. Iš tiesų, kodėl geriausių ketinimų vedami, norėdami pademonstruoti, kad nesam atsilikę, primityvūs ir t. t., stengdamiesi parodyti išsiilgtąjį „pozityvą“, rodome save tokius, kokiais nebuvome ir nesame, ir ten, kur mūsų nėra? Atmetus tarybinę epochą ir pokomunistinį laiką (koks istorinis įvykis ir kokia data žymi jo pabaigą? kaip vadinasi po jo einantys laikai – tikėkimės, ne Visuotinės Laimės ir Gerovės?), koks turinys lieka tame Lietuvos įvaizdyje – spartusis BVP augimas? Greičiausias internetas? O kad nebūtų vien technokratiška – archajiškiausia indoeuropiečių kalba ir paskutinė apsikrikštijusi valstybė? Ir šito pakanka šiuolaikinei lietuvių literatūrai ir kultūrai pristatyti?

Kaip suprantu, išeitis matoma „šiaurinėje dimensijoje“, t. y. šliejimesi prie Skandinavijos. Bet kad ir kiek sentimentų turėčiau suomiams ir ar švedams, kad ir kaip raginčiau jais domėtis ir iš jų mokytis, vis dėlto kokie pastarųjų dviejų šimtų metų politikos, visuomenės, mentaliteto parametrai yra bendri mums ir jiems? (Pasistengę surastume porą analogijų su Suomija, bet ne daugiau.) Ir literatūrinėje plotmėje – ar skandinavų literatūrų ryšiai su mūsiške gali lygintis su vokiečių, lenkų, rusų literatūromis? Ar paklausti skandinavai patvirtintų, kad Lietuva yra Skandinavijos dalis? Šalis, kur regresinė mokesčių sistema, nemažėjanti emigracija, kur universitetų dėstytojai uždirba tiek, kiek padieniai darbininkai, – kol kas nelabai panašu į Naująją Skandinaviją… Deja – sakau nuoširdžiai, be ironijos.

Žinoma, neverta užsiciklinti vien ties „rytietiškumu“, bet regionas, kuriam mes iš tikrųjų priklausome, t. y. Vidurio Europa, leidžia to lengvai išvengti, atverdamas erdves iki Lvovo ir Černivcių, iki Klužo ir Zagrebo, iki Liublianos, Prahos ir Krokuvos – ir iki Leipcigo. Rašytojas iš Saksonijos Jörgas Bernigas, su kuriuo kartu dalyvavome skaitymuose klube smagiu pavadinimu „NaTO“, kalbėdamas apie kelionę po Lietuvą, pabrėžė savo nuostabą pamačius, kad Vilniaus urbanistinė sankloda jam pažįstama, kad tai, anot jo, miestas, kalbantis jam žinoma kalba. Galų gale, jei norime šiaurietiško akcento, tam visiškai užtenka Baltijos, kuri planetos gyventojų daugumai asocijuojasi ne su kuo kitu, kaip su šiaure. Be to, Baltija – iš esmės neutralus įvaizdis, o jei esama kokių negatyvių konotacijų, tai ar teisinga bandyti šildytis svetimos šlovės spinduliuose, ar ne geriau investuoti į esamą vardą, jį praturtinti ir modernizuoti?

Liūdniausia, manding, ne tai, kad ieškome vieno stipraus, unikalaus koncepto (jei jis egzistuotų, ar jau nebūtume jo pastebėję?), tuo tarpu jo didenybė įvaizdis išauga iš daugybės šaltinių, iš visos visuomenės savirefleksijos, iš meno ir literatūros kūrinių, iš istorinių, antropologinių ir sociologinių tyrimų, – o tai, kad, gal ir nesąmoningai, atkrintame į mitologinę stadiją, kur „jeigu faktai neatitinka norų, tuo blogiau faktams“, kitaip tariant, bandome tą įvaizdį sukurti ex nihilo ir įtvirtinti vien valios pastangomis[1].

Kodėl taip išsiplėčiau? Todėl, kad mugės programos visuma pasirodė kaip kitokio, organiško ir daugiabalsio, patrauklaus, bet ne rožinio įvaizdžio pavyzdys. Kiekvienas, kuris nors sykį bandė organizuoti literatūrinį ar kultūrinį renginį, užmetęs akį į galutinį bendro Lietuvos kultūros instituto ir leipcigiškių organizatorių darbo rezultatą, pasakys, kad tai solidus, esamomis sąlygomis optimalus produktas. Kalbėta ir apie pokomunistinius laikus, ir apie tarybmetį, ir, beje, apie archajišką lietuvių kalbą; ir apie Vilnių, ir apie kaimą, ir apie Klaipėdos kraštą, ir apie laimėjimus, ir apie problemas… pasižiūrėkit patys.

Mano nuomone, apie programos kokybę dar iškalbingiau nei pagrindinis literatūrinis bei intelektualinis pyrago sluoksniai byloja „razinos“ – vadinkim, papildomi renginiai. Čia reikėtų minėti viską: ir Artūro Valiaugos fotografijų parodą Johanneso Bobrowskio motyvais, ir tipografines dirbtuves su viena originaliųjų lietuviškų raidžių „ė“, kuri, anot sumanytojų, žymi būtąjį laiką ir moteriškumą (nepagalvojau, tikrai!); ir gudriai sumeistrautą „lietuviškų istorijų“ kino vakarą, be kita ko, įtraukusį Žebriūno / Borutos / Gedos „Velnio nuotaką“ ir Murnau „Saulėtekį“, kaip žinoma, pastatytą Sudermano „Kelionės į Tilžę“ motyvais; ir nuostabų Lietuvos ir Vokietijos kulinarinių ryšių tyrimą „Kaip sūdytas jautis į Konstancą vyko“; ir, last but not least, šviežią ir vežančią neofolko grupę „Subtilu-Z“, grojusią per stendo atidarymą ir viename iš literatūros vakarų. Toks margumynas liudija, kad kažkas sklando ore, kad daugelis kūrybinių protų juda panašia kryptimi.

Beje, apie „Subtilu-Z“: patikimi šaltiniai pranešė, kad po pasirodymo jie gavo pasiūlymą pagroti geroje Vokietijos radijo stotyje. Smagu, kad knygų mugė tampa tramplinu į tarptautinę areną ir kitiems mūsų menams.

(O dabar – žinia „gelminio įtarumo“ išpažinėjams ir „nacionalinio skepsio“ stovyklai (beje, ji darosi žinoma ir tarptautiniu mastu – antai straipsnyje „Neue Zürcher Zeitung“ ją minėjo Felixas Ackermannas). Jūsų nuojauta kaip paprastai neklysta. Be abejo, aš čia savanaudiškai pataikauju rengėjams; nes, tarp mūsų kalbant, programa buvo bloga, tiesiog tragiška – to turėjo būti daugiau, to mažiau, o anam apskritai tik po lapais, o pačių svarbiausių nebuvo, pavyzdžiui, Vardenio Pavardenio, taip pat nebuvo vėdarų ir paukščių pieno… vokiečių leidėjai vykdė slaptą propagandinę Merkelreicho užduotį, publika rinkosi, nes už tai gavo saldainių, o žurnalistai parinkti silpnapročiai, kuriems sueina bele kas… trumpai tariant, vyko eilinis pinigų švaistymas, kuriuos nepalyginamai naudingiau būtų investuoti į a) n-tąjį verslo inkubatorių, b) kelio tarp gyvenviečių Niekonėra ir Visiemigravo asfaltavimą, c) „Zero 9“, suformuojant prizų už kiekvieną matą fondą, o užvis geriausia – niekur neinvestuoti, tiesiog laikyti pasidėjus, kartais atsidaryti seifą ir pasigėrėti gražia žvilgančia krūvele…).

III

Šalies įvaizdžio problema neatsitiktinai iškyla kalbant apie literatūrinį renginį. Viena vertus, literatūra glaudžiai susijusi su nacionalumu – dėl kalbos, dėl perteikiamų istorinių bei kultūrinių turinių; kita vertus, tai bene asmeniškiausia meno rūšis ir atsiradimo, ir recepcijos požiūriu. Gal nuskambės patetiškai, bet pasakysiu: pats tikrasis, esminis įvaizdis – ne iš koto verčiančios žinutės ir reklaminiai klipai, o žmonės ir žmogiškas ryšys. Mugė akivaizdžiausiu būdu parodė, kiek daug gerų draugų – lietuvių literatūros, o sykiu ir Lietuvos draugų – turime Vokietijoje ir kitose vokiškai kalbančiose šalyse. Kai kitą kartą pasigirs graudūs verksmai, jog mūsų pasaulyje niekas nežino ir mumis nesidomi, siūlau prisiminti šį faktą: viename įtakingiausių didžiausios Europos Sąjungos šalies dienraščių dirba politikos redaktorius, puikiai išmanantis lietuvių literatūrą, o vienas mėgstamiausių jo autorių yra (!!) – Romualdas Granauskas.

Itin geranoriškai buvo nusiteikę ir klausytojai. Po originalaus formato „užstalės“ skaitymų tą pripažino net šiaip simpatijomis publikai netrykštantis Sigitas Parulskis. Net jei skaitant atrodo, jog nuobodžiauja, gaudo varnas, – kai tekste pasitaiko pokštas, reaguoja, o baigus įvertina, pagiria ir tą, ir aną… gal tai ir yra didžiausias tokių renginių „pozityvas“ – užgraužtam vietinių problemų problemėlių, konfliktų konfliktėlių, pajusti, kad Europa, kadaise Vilenicoje užkalbinusio slovėno žodžiais, „žiūri į jus su simpatija“?

Šį kartą, rodos, nesijautė ir kairiųjų-žaliųjų tradicinio įtarumo neaiškių nacionalistų-šovinistų, sugriovusių gal ir netobulą, bet vis dėlto internacionalistinę Tarybų Sąjungą, atžvilgiu. O juk buvo periodas 90-iniais, kai šiuose sluoksniuose vos ne iš karto po Miloševičiaus ėjo Landsbergis… Ar šitas pėdsakas juntamas kritiškoje Landsbergio skambinto Čiurlionio recenzijoje, kurią išspausdino Leipcigo laikraštis, nebuvęs koncerte, nesiimsiu vertinti – nors, iš visa ko sprendžiant, ne.

Žodžiu, mano stebėjimai patvirtintų Claudijos Sinnig nuomonę, kad iš esmės pozityvios vokiečių reakcijos rodo ne vien mandagumą, kaip per Frankfurtą, bet supratimą, jog lietuvių literatūra – ne Pilypas iš Kanapių, o įdomus reiškinys, egzistuojantis tame pačiame erdvėlaikyje kaip ir vokiečių.

Kita vertus, reikia turėti omenyje tai, ką tvirtina žinovai, – pavyzdžiui, kitas senas mūsų literatūros bičiulis, buvęs Heseno žemės kultūros ministras Helmutas Holzapfelis, – Leipcigo publika, ypač per mugę, yra ypatinga. O kad žiniasklaida mugės svečiui skiria daug dėmesio, tatai savaime suprantama. Čia verta pakartoti elementarią, bet ne visad įsisąmoninamą tiesą, kurią mudviem su Parulskiu 1996-aisiais per pirmąjį Baltijos šalių pasirodymą „Auerbacho rūsyje“ dėstė Kunčinas: Vokietija yra didelė. Jeigu nuo šiol visur tikėsimės lygiai tokio pat svetingo priėmimo, bijau, kad teks nusivilti.

Be to, geranoriškumas netapatintinas su veršiškumu. Nuostabu, bet Lietuvoje dar yra manančių, kad vokiečiai – ir apskritai vakariečiai – tekstų neskaito, kad jiems užtenka egzotiškos temos ar įvaizdžio ir pirmyn, gardemarinai! Neprileidžiama ir mintis, kad jiems gali labiau patikti kiti kūriniai negu mums. Taip, lietuvių literatūra dabar sulaukė nemažo dėmesio – tačiau jį išlaikyti nebus juokų darbas. Be abejo, būtų nuostabu, jei sėkmė lydėtų visus lietuvių achajus, kaip mugei įsibėgėjant vaizdingai kalbėjo Eugenijus Ališanka, – bet, žiūrint realistiškai, jei bent keliems autoriams pavyktų pagerinti pozicijas, per nauja užmegzti ryšį su auditorija, reikėtų tai vertinti kaip nemažą sėkmę ir tęstinumą. (Kalbėdamas apie „auditoriją“, suprantama, turiu galvoje tikrąjį, išsilavinusį skaitytoją, kuris Vokietijoje, kaip ir, beje, Lietuvoje nežada išnykti, o ne mūsų neoliberalų brukamą masuotės, gebančios tik garbinti „kultinius autorius“ ir žanrinius bestselerius, vaizdinį.)

Taigi kaip rašytojai? Ogi dirbo išsijuosę. Tas pats Ališanka kai kuriomis dienomis paveždavo net keturis renginius, su juo varžėsi ir, ko gero, jį pranoko į devintą dešimtį žengiantis Tomas Venclova, Kęstučio Kasparavičiaus ir Undinės Radzevičiūtės nuotaikas rodė veiduose nenykstančios šypsenos. Žinoma, vienos prisistatymo formulės išvesti neišeitų, nes kiekvienas tai darė pagal savo stilių ir temperamentą. Akivaizdžiausias pavyzdys šiuo požiūriu buvo poezijos skaitymai. Ar galima rasti bendrą vardiklį, tarkim, bliuzinei Antano A. Jonyno, dalykiškai su sarkastiškom gaidom Giedrės Kazlauskaitės ir dramatiškai Alvydo Šlepiko skaitysenai?

„Girtuoklių poetų“ stereotipą, vakare „Mažojoje Lietuvoje“ gerdami alų, dar pabandė rutulioti istorikai – matyt, iš įpratimo arba nuosavai savivertei pakelti, tarytum nujausdami rimtą smūgį jai vos po kelių dienų (raktažodis: Berlyno archyvai). Bet tas vyko lengvai ir švelniai, kad buvo galima įsitraukti į žaidimą – dėl kompanijos, o ir apskritai, kaip parašyta, kas iš mūsų visai be nuodėmės… tatai smarkiai skyrėsi nuo nepamirštamos ištarmės jų kolegos, ruošiantis mugei pareiškusio, jog programos subjektas – lietuvių literatūra yra nevykėlių šutvė, nes nesugeba pagaminti tarptautinio bestselerio, todėl ji gretintina tik su Kazachstano literatūra (citata nepažodinė, bet pakankamai tiksli). Kas nesuprato – šitaip mes, paskutiniai pagonys, linkime gentainiams geros kloties, reiškiame kaimynišką meilę ir solidarumą.

Kaip avilys ūžė ir dviaukštė Lietuvos stovykla (taip galėtume lietuvinti žodį „stendas“), baltomis palaidinėmis su juodais krašteliais apsivilkusios darbuotojos. Kariški reikalai pastaruoju metu mane paskatino domėtis organizavimu ir valdymu, todėl galiu patvirtinti, kad keliapakopė struktūra veikė, ir ne tik bendrojoje vadybinėje plotmėje, bet ir specifinėse, patirties ir niuansų išmanymo reikalaujančiose srityse (o tokių sričių literatūros ir leidybos pasaulyje – viena ant kitos).
Lietuviai sako – nereikia girti, kad neišpuiktų. Manau, Kultūros institutui tas negresia; neabejoju, kad po visko instituto žmonės padarys savirefleksiją ir aptars, ką buvo galima atlikti dar kokybiškiau, ką dar anksčiau ir detaliau suplanuoti.

IV

Bet ar verta tą daryti, stengtis, ar bus progų sukauptą patirtį pritaikyti praktikoje? Ateinančiais metais dar laukia Londono knygų mugė, bet akivaizdu, kad mastas bus mažesnis ne tik dėl to, kad ten svečiuosis visos trys Baltijos šalys, bet ir dėl itin riboto britų domėjimosi kitom kalbom šnekančiu pasauliu. O toliau? Nežinau, ar teisingai supratau kultūros ministrės nuomonę, šmėkštelėjusią kažkur internete, kad mugės neduoda rezultatų, ar čia buvo „sugedęs telefonas“? Įdomu, kaip pamatuojamas tas rezultatyvumas, kaip jis palyginamas su kitų menų sklaida… Šiaip ar taip, aiškus atsakymas iš politikų, ar tolesnėje perspektyvoje planuojami lietuviškos raštijos pristatymai pasaulyje, būtų naujos kokybės kultūros politikos įrodymas.

Minėdamas pristatymus turiu galvoje ne vien knygų muges, bet ir literatūros arba idėjų festivalius, kuriuose nuo seno sėkmingai veikia, pavyzdžiui, slovėnai. Erdvės veiklai tikrai yra. Paminėsiu tik vieną pavyzdį – mugėje sutikta prancūzų žurnalistė Marielle Vitureau, puikiai kalbanti lietuviškai ir parašiusi knygą apie Lietuvą, minėjo paradoksą, kad nors Vokietijoje mes gerokai pralenkiame estus, prancūziškai estų rašytojų knygų išleista daugiau nei lietuvių.

(Žinia „gelminio įtarumo“ išpažinėjams: skaitykite žinią Nr. 1, ypač nuo žodžių „eilinis pinigų švaistymas“.)

Pabaigai – vokiečių susidomėjimas mūsų programa skaudžiai kirtosi su mugės nušvietimu lietuviškoje žiniasklaidoje. Pačiame Leipcige buvo kažkas iš LRT, kultūrinei spaudai atstovavo keli daugybines tapatybes puoselėjantys rašytojai, o daugiau – tik aktyvieji „15min.lt“ žurnalistai Audrius Ožalas ir Lina Ever… O ką kiti – televizija ar rimtesnės radijo stotys? Ką nacionalinė spauda – ypač ta, kuri gauna Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą? Ką apie mugę pranešė flagmanas „Delfi“, visada suskumbantis informuoti apie didį pasaulio vyrijos susidomėjimą mūsų „žymių moterų“ maudymukais kokiame Turkijos kurorte? Belaukiant Miuncheno lėktuvo Susanne labai stebėjosi tokiu žiniasklaidos abejingumu. Neturėjau ką jai atsakyti: iš tikrųjų, jei mums patiems nesvarbus mūsų žodžio kultūros atgarsis Europoje, kodėl ji turėtų būti įdomi ir svarbi kitiems?

***

Tačiau liko knygos, kurių galiojimo laikas nesibaigia. Liko šventė, kuri nesibaigia ir pasibaigusi. Man dar – senas geras Leipcigas: studentiškas, prancūzišku stiliumi pasipuošęs, alternatyvus, bet kartu ir blaivios nuovokos, buržuaziškai alternatyvus ar alternatyvių buržua miestas.

Ir tokia istorija, kuri gal bent dalinai perteiks vyravusią atmosferą: pirmą vakarą iš mugės grįžtu į miestą. Po kelionės, renginių, po susitikimų su pažįstamais leidėjais jaučiuosi labai pavargęs, net akys merkiasi. Priešais šmėkščioja kažkokie komiksų baisuokliai – ar man jau vaidenasi? Prie vartų, kur tikrinami krepšiai, kišenėje sugraibau popieriuką ir, priėjęs prie šiukšliadėžės, noriu jį išmesti. Bet nepataikau, popierius nukrinta ant žemės. Svarstau, pakelti ar ne – tiek to. Einu pro vartus, o apsauginis linksmai šaukia įkandin: bet bandymas buvo geras!
Taigi: bandyti.