Vilniusvienasdidelisknygynas
Skaitymas man yra ne racionali veikla, o veikiau instinktas. Nuo neatmenamų laikų spaudos ženklų pilnas puslapis, įrištas puslapių pluoštas, kurį gali atsiversti ir rasti įdomią istoriją arba nežinomą faktą, sukeldavo nenumaldomą norą tatai praryti, pasisavinti. Taip vaikas užsukdavau į knygyną su raudonų plytų užuomina mūsiškėje Šnipiškių dalyje – ir grįždavau į tikrovę po kelių valandų rausimosi ir vartymo stovint, skaudančiomis kojomis ir pilna pūsle, bet su bent keliomis knygelėmis apie nuotykius ir žygius. Pirmaisiais studijų metais dažniausia mano saldžios nuodėmės vieta buvo ypatingas, freskomis ir tamsaus medžio lentynomis pasipuošęs knygynas Universiteto Sarbievijaus kieme. Į kairę nuo įėjimo – filosofija ir meno teorija (ant stalo – kultūrinė spauda), tiesiai – istorija ir kalbotyra, į dešinę pro kasos aparatą – lietuvių lyrika, proza ir pasaulinė literatūra, dar šiandien stovi akyse. Kai atliekantį „lentynų tarnybą“ mane užtikdavo bendrakursiai, tai kažkodėl nebūdavo malonu – ar todėl, kad jaunasis intelektualas turėtų skaityti tik rinktines knygas ir nesitepti rankų antraeiliu šlamštu? O gal todėl, kad knygų vartymas yra absoliučiai vienišas malonumas? Stoviniuodamas Universiteto knygyne, patyriau daug skirtingų pojūčių: puikių tekstų radybas lydinčius šilumos antplūdžius, bet ir nusivylimą žymiais autoriais, nepasitenkinimo ir apmaudo kibirkštis. Ką čia slėpti, aplankydavo ir pavydas – pavyzdžiui, pamačius pirmąsias bendraamžių publikacijas periodikoje ar knygose. Bet geriausiai prisimenu tą fainą nuovargio ir apsvaigimo mišinį, ateinantį po viskam.
Tada atėjo nauji laikai. Senieji valstybiniai knygynai virto tūkstančio ir vieno daikto parduotuvėmis, o paskui užsidarė ir išnyko. Atsirado pirmieji privatūs knygynai, o jiems įkandin – ir knygynų tinklai. Kurį laiką tinkliniai knygynai buvo aukštas lygis, nes siūlė platų knygų spektrą kartu su patogiais krėslais. Bet 2008-aisiais, sprogus finansų ir nekilnojamojo turto burbului, nepaprastai padaugėjo mįslingų nebestselerių dingimo iš lentynų atvejų. Dar kiek vėliau į tinklus įžengė atsipūtusios hipsterių kavinės.
Klausimas „Pirkti ar nepirkti?“ man tapo aktualus jau seniau, nes mano pajamos negalėjo varžytis su knygų kainų tendencijomis. Išbandžiau įvairius kitus būdus, pavyzdžiui, knygų skolinimąsi iš tėvų ir draugų, apsikeitimą knygomis su autoriumi (praktiškas metodas naujosios lietuvių literatūros atveju, ne toks praktiškas antikinės literatūros atveju), knygų kopijavimą ar skenavimą („kopijuoklio tarnyba“ daugiausia užsienyje). Internetas padarė prieinamą pirmiausia bendrą informaciją, o paskui ir daugelį įdomių tekstų. Nuo tada mano priklausomybė nuo skaitymo vis labiau persikelia į skaitmenines platumas, kad net kartkartėm turiu prisiversti gavėti, kitaip tariant, atlikti internetinį pasninką.
Šiandieninio Vilniaus knygynai, kuriuose verta lankytis, yra arba mažas fainas knygynėlis, arba modernus antikvariatas. Pastarieji išgyvena tikrą klestėjimo metą. Mano mentaliniame miesto plane jie visi užfiksuoti šalia įprastinių objektų, parduotuvių, kavinių ar teatrų: šitame – gera atranka, bet užkeltos kainos, tas organizuoja skaitymus, aname su simpatiška savininke gali ir mainytis knygomis, šitas didžiulis, bet nuošalus. Egzistuoja netgi slaptas antikvariatas, kuris veikia tik kelis kartus per savaitę, o šiaip aptinkamas tik knygų mugėje. Paradoksas: dėl milžiniškų tiražų tarybiniais laikais išleistos knygos kainuoja labai pigiai, o sunkiausiai gaunamos ir brangiausios yra tos, kurios pasirodė po 2000-ųjų. Bet ne vien dėl šitos priežasties kai kurios knygos lieka mano „Wanted“ sąraše metai po metų. Rausimasis, ieškojimas – jaudinantis procesas, būtų kvaila jį staiga imti ir nutraukti… Be to, kitu atveju man į rankas nebūtų pakliuvę nuostabiausi asmeninės bibliotekos brangakmeniai, pavyzdžiui, anoniminis lietuviškas Muamaro Kadafio „Žaliosios knygos“ vertimas.
Tačiau geriausias miesto knygynas, be jokios abejonės, yra „Eureka!“ Jo pavadinimas siejasi ne tik su Archimedu, bet ir su savininke vardu Eurika. Dar prieš penketą metų nebūčiau pagalvojęs, kad žinosiu ir knygyno žmonių, ir mėgstamiausios užeigos barmeno vardą. Svetimumo ir anonimiškumo laikai Vilniuje, regis, eina į pabaigą…
Kad ir kaip ten būtų, aš reguliariai užsuku į „Eureką“, sėduosi ant legendinės sofos ir pasilieku valandėlei, paskui dar vienai – nes kur tu rasi kitą tokią vietą, kur, fone skambant Bobo Marley regiams, gali šnekučiuotis su darbuotojais, o ir su kitais lankytojais apie leidybos naujienas arba, pavyzdžiui, mėgstamiausius lenkų poetus arba diskutuoti, kodėl pas mus taip mėgstamas Charlesas Bukowskis? Pravartu ir pasiklausyti: trenktų istorijų apie knygyną savo vizitais pagerbiančius keistuolius ar, kodėl gi ne, kaip sekasi prekiauti knygomis. Nuo tada, kai pasižįstu su Eurika & Co., daug geriau suprantu, kaip sunku išlaikyti tokią nepriklausomą įstaigą. Ir vėl dažniau perku knygas, juoba kad knygyno profilis atitinka mano skonį ir interesus. Juk, pažvelgus iš kitos perspektyvos, knyga šiandien kainuoja tiek kiek gal kokie trys alaus bokalai susnobėjusiame senamiestyje. Be to, pirkimas yra solidarumo ženklas ne tik autoriaus ir leidyklos, bet ir knygyno atžvilgiu.
Taigi, dvidešimtinių metų reklamos stiliumi:
Visas Vilnius didelis knygynas, bet knygų Tamsta reikalauki tik pas EUREKĄ!
– –
Šis tekstas yra pilna versija vokiškos esė, kuri prieš Leipcigo knygų mugę išspausdinta vokiečių knygų platintojų draugijos leidinyje.
