Undinės Radzevičiūtės kūryba (II): įsitvirtink literatūroje

„Baden Badeno nebus“

Undinė Radzevičiūtė paliko trumpo humoristinio romano žanrą ir 2011 metais papasakojo 16 keistokų istorijų. Nauja leidykla, solidžiai atrodanti knygutė. Taip, tai ir vėl greitai perskaitomas mažos apimties leidinys, tačiau šįkart tai veikiau liudija norą neišsiskirti iš daugumos, tam tikrą kuklumą. Galima sakyti, kad tai priešingybė pirmiesiems kūriniams, kurie abudu stengėsi „išsišokti“, t. y. būti pastebėti, būti ryškūs. Čia jau negirdime rašytojos balso, atsklindančio nuo viršelio, nebereikia pristatinėti pačiai save, kai kūriniui pagiriamąjį žodį sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas.

Šįkart rašytoją sutinkame ne viršelyje, o pačiame kūrinyje. Čia ji išlaikiusi ir subrandinusi savo gerąsias savybes: taikliai parenka žodžius, nedaugžodžiaudama atskleidžia charakterius, dėmesį telkia ne į istorijos plėtojimą, o į tam tikrą staigumą, įspūdžio stiprumą. Dažnai jau patys pirmieji sakiniai verčia susitelkti – jie tarsi sako: „Kažkas atsitiko!“ arba kelia klausimus: „Kur tai nuves?“, „Kas čia vyksta?“ Tai nėra pigus skaitytojo dėmesio atkreipimas, kai į jo regos lauką tiesiog metama kas nors šokiruojančio. Dažnai pirmasis sakinys, tarytum prieš spektaklį pasakotojo balsas, atkreipia visų dėmesį, kad veiksmas jau prasideda, ir kartu panardina į tą veiksmą, pvz.: „Berniukas gimė su vagies rankomis“ (p. 7) arba „Naujoji grafo žmona dvaro ekonomui Jakofui pasirodė negraži“ (p. 60).

„Baden Badeno nebus“ istorijos ne tik pasakoja, bet ir nutyli. Galbūt todėl kai kurie skaitytojai „nepagavo kampo“ arba, kaip Tomas Marcinkevičius („Š. A.“, 2011.X.14), įžvelgė šioje knygoje peiktiną aristokratizmą, manieringumą, tarytum autorė rašytų užrietusi nosį. Nutylėjimus komentuoti ar recenzuoti sudėtingiau negu aiškius pasisakymus. Pauzės tarp sakinių gali erzinti kritiką. Todėl ir dabar prieš komentuojant reikėtų minutėlę patylėti.

Pauzė.

Mano nuomone, kertinė istorija šiame rinkinyje yra „Grafo žmona“. Joje bene aiškiausiai kalbama apie tylą. Štai vienas įsimintiniausių momentų: „Turkas pasivaikščiojo parko alėjomis, apžiūrėjo suskilusią gipsinę vazą. Jį irgi apžiūrėjo. Moteris su trejų metų vaiku. Apžiūrėjo tyliai, tarsi jis irgi būtų gipso vaza“ (p. 66). Kultūrų susidūrimas, lyčių susidūrimas, vazoje slypinčio grožio ir netobulumo derinys. Šie sakiniai – tai taupaus ir taiklaus žodžių vartojimo pavyzdys. Nieko nepasakoma. Prasmė slypi situacijos tyloje.

Vis dėlto paskutinės dvi istorijos man pasirodė ne vietoje. Pasakojimai apie pusdievį Aililį ir Antonio nutikusį įvykį pernelyg niūrūs, skausmas juose per daug aiškus ir girdimas, tiek ir tereikia, kad nebeliktų vietos nutylėjimui. Ne vieta čia mėsinėti pusdievius, ne vieta vidaus organus duriančiam virbalui. Kai kuriose kitose istorijose, pvz., „Grafo žmonoje“ ar „Valteryje Šulce“, taip pat buvo prieita ta pavojinga riba tarp šokiruojančio įvykio ar idėjos pavaizdavimo ir pernelyg vaizdingo detalizavimo, tačiau į antrąją pusę neperžengta. Taigi didžiojoje rinkinio dalyje nuoseklumas išlaikytas, o pabaigoje, mano nuomone, rizika nepasiteisino.

Šiaip ar taip, „Baden Badeno nebus“ man pasirodė stipriausia Undinės Radzevičiūtės knyga. Prie jos norisi grįžti, kiekvieną istoriją norisi apgalvoti, iš jų visų – sukurti mozaiką.

„Žuvys ir drakonai“

Dabar jau turiu pripažinti, kad kiekviena (jau ketvirtoji) Undinės Radzevičiūtės knyga yra ypatinga. Rašytoja nesikartoja. Ir nors „Frankburge“ galima įžvelgti tam tikrą reveransą „Strekazos“ sėkmei, reikia pasakyti, kad tai vis vien buvo kūrinys, turintis savą užtaisą. „Žuvys ir drakonai“ galbūt pirmiausia nustebino apimtimi, tačiau iš esmės tai vėl ganėtinai unikalus kūrinys. Man šis unikalumas sietinas su tuo, kaip rašytoja atskleidžia kartojimąsi. Turiu omeny tai, kad įprastai (ir ne be reikalo) personažus siekiama įvardinti kuo įvairiau, atskleisti įvarius jų vaidmenis (pvz.: vyras, sūnus, tėvas, darbuotojas), o čia rašytoja kartoja tą patį: Senelė Amigorena visada yra Senelė Amigorena, taip pat kaip Šeštasis Cingų Imperatorius visada yra Šeštasis Cingų Imperatorius. Skaitytojas verčiamas šiuos dviejų ar trijų žodžių derinius suvokti kaip vieną sąvoką. Be to, gana greitai tenka šias sąvokas tarsi skenuoti, o ne skaityti: žvilgsnis akimirksniu jas atpažįsta ir savaime ieško jau po jų einančių žodžių. Akivaizdu, kad tai yra ne stiliaus klaida, o sąmoningas autorės sprendimas. Taip pat akivaizdu, kad šis sprendimas padarytas iš dalies norint paerzinti kalbos taisyklių „mylėtojus“. Tačiau šio sprendimo esmė, mano nuomone, yra atskleisti nykią būties kasdienybę, kuri visgi nėra nuobodi, nes varoma pirmyn gyvybės instinkto. Tačiau ji yra nyki, nes pasikartojanti, persmelkta įpročių, tradicijų, normų. Tiek jėzuitas Kastiljonė, gyvenantis kinų imperatoriaus Uždraustajame Mieste, tiek Senelės, Mamos ir dviejų dukrų šeimynėlė nuolat sukasi tuose pačiuose savo svajonių ir realybės pančiuose. Ir svajonės čia yra ne išeitis, problemos raktas, o tik gyvybės instinkto dalis, varanti į priekį, bet galiausiai nepanaikinanti kasdienybės nykumo.

Šį Undinės Radzevičiūtės romaną norisi apibūdinti kaip tvarkingą, apgalvotą, modernų. Rodos, ji jau gerai žino, ką ir kodėl daro. Kaip yra sakiusi interviu („Š. A.“, 2013.IX.13): „Greičiausiai knygos „Žuvys ir drakonai“ kūrimo procesai primena sudėtingo inžinerinės architektūros objekto statybą.“ Tačiau tamsioji šio žinojimo, kas ir kaip, pusė yra ta, kad dažniausiai skaitymas ir man buvo kaip darbas, kitaip sakant, neįsijaučiau į rašytojos kuriamus pasaulius, man jie pasirodė dirbtinoki. Manau, kad tą galiu aiškinti nelabai pavykusiu bandymu suderinti dvi kryptis: pramoginės-humoristinės ir rimtosios literatūros. Viena vertus, tematinis užmojis yra platus (kinų imperatoriaus Uždraustasis Miestas ir jėzuitų veikla jame, mėgėjiškas kinų architektūros taikymas Europoje, galiausiai vien iš moterų sudarytos šeimos, gyvenančios viename Europos senamiestyje, santykiai, buitiniai pokalbiai), kita vertus, visa tai pateikiama iš esmės vien humoristine rašymo maniera. Manau, kad „Baden Badeno nebus“ šias dvi rašymo kryptis autorei pavyko suderinti, nes istorijos rinkinyje trumpos, o istorinės užuominos subtilios. Tai padeda skleistis autorės humoro jausmui. Čiagi matome didelės apimties romaną ir man norėjosi rasti jame kai ką daugiau negu autorės įdėtas pastangas nuolat sukelti šypseną ar juoką.

Be to, pažvelkime į šias citatas: „Kas Jis? – paklausė Miki su įtarimu žiūrėdama į Mamą Norą. / – Kas? – paklausė Mama Nora. / – Jis, – pasakė Miki. / – Na… Jis… Jis… / Tuo metu suskambo Mamos Noros telefonas ir Mama Nora puolė prie jo pirma“ (p. 214); „Aš noriu… / – Ko? / – Kad apie tave… – kūkčiodama tęsė Senelė Amigorena. / – Ką? / – Nors kartą ką nors… / – Nesupratau, – pasakė Mama Nora. / Labai netinkamas žodis, kai kas nors šalia verkia. / – Ką nors pasakytų per žinias… – įsiraudojusi užbaigė Senelė Amigorena“ (p. 243).

Rašytoja ima kartotis, naudoja tą pačią formulę: kažkuris vienas veikėjas nuolat nesupranta, apie ką kalba kitas. Kai tokie dviejų ar trijų personažų komunikacijos sutrikimai kartojasi n-tąjį kartą, tai jau darosi absurdiška. Čia jau kalbu ne apie būties absurdiškumą, o apie tai, kad rašytoja absurdiškai kartojasi. Todėl skaityti darosi šiek tiek nuobodu.

Tai pasakęs turiu vėl priminti, kad kūrinys, mano nuomone, unikalus ir vertas dėmesio. Nors ir netobulas, kartu su „Baden Badeno nebus“ leido įsitvirtinti autorei lietuvių literatūroje. Ko gero, daugiausia orientuotas į literatūros gurmanus ir rašytojos talento gerbėjus, tačiau ir eilinis skaitytojas, jei tik šiek tiek pasistengs, romane atras kai ką įdomaus ir netikėto.