Prašyčiau bulvyčių

Nesijaučiau labai alkanas, tačiau į kebabinę užsukau vedamas įpročio, padedančio išvengti rimtesnių pagirių. Šįkart nutariau užsisakyti bulvyčių – įpročiui patenkinti turėtų pakakti ir jų. Kol vieni užsakymo lapeliai keitė kitus, kol klientų rankos nepasidalijo popieriniu kainoraščiu, kol kažkas kelis sykius papildomai paprašė česnakinio, o darbuotoja kuopė ant grindų išsprūdusius koldūnus, lūkuriavau lėtai slenkančioje eilėje ir ruošiausi paprašyti bulvyčių…

Belaukdamas prisiminiau Moniką, su kuria prieš keletą valandų susipažinom „Tapkėj“. Na, nežinau, ar išties susipažinom, tiesiog, kaip neretai nutinka, priėjau, pakalbinau, ir pakalbintoji neprieštaravo, kad prisėsčiau šalia. Visos nykios diskusijos, prasidedančios klausimais „ką studijuoji“, „kuo užsiimi“ ar „kaip sekasi“, seniai pykino, todėl pasiūliau drauge patylėti penkias minutes ir po to reziumuoti, ką vienas apie kitą manom. Ji visai nesutriko. Priešingai, paragino tai daryti ilgiau. Be to, dar nuo savęs pridūrė sąlygą: pirštais užsikišti ausis.

Netrukus nutilo muzika ir baro aplinka ėmė nuo mūsų tolti. Likome dviese. Jaudinausi. Nevalingai ėmiau krutinti kojas. Tai pastebėjusi, ji savo kojomis apsivijo manąsias. Krūptelėjau. Bandžiau įsivaizduoti, ar ši priešais tylinti moteris, kurią regiu pirmą kartą, galėtų tapti mano žmona, ar išdrįsčiau, pavyzdžiui, dabar iš krepšio išsitraukti žiedą, kurį visada nešiojuosi gerbdamas savo sunkiai nuspėjamą charakterį, ar galėčiau Monikai po šitų keistokų minučių pasiūlyti pasidalyti likusio gyvenimo valandas. Šyptelėjau, bet ji toliau išliko rimta, lyg nujausdama mano vaizduotės ketinimus, lyg žinodama apie tą apskritą sidabrinį žiedą, kuris prašosi būti mūvimas, kuris veržiasi pro mano vienatvės įtvirtinimus, kuris taip sodriai spindi prieš šviesą, kurį pirkau prieš trejus, ne, jau prieš ketverius metus, kurį ketinau užmauti visai kitai moteriai, kuris… Tylą delnu nutraukė pažįstamas. Nepakenčiu pažįstamų. Jie vis klausia, kaip sekasi.

Deja, Monika greitai išėjo. Lyg kažkas paskambino, lyg atvažiavo paskutinis autobusas. Žiedas nenurimo, todėl užsisakiau dar vieną alaus. Paskutinį, sakiau barmenui, nors įtariau, kad dar bent kelis „paskutinius“ išgersiu. To nedaryti tiesiog nebuvo prasmės. Visada pristingu prasmės ko nors nedaryti, toks jau aš. Prasmės darytojas, geriantis dar vieną tamsaus stauto, čepsintis suskilinėjusiom lūpom ir besiviliantis, kad žiedas dar bus panaudotas.

Chronologija drovisi būti apnuoginta ir neišduoda, kas buvo iškart po to, kai paslydau ir visu ūgiu išsitiesiau tarp rūkančiųjų… O eilė kebabinėje nemąžta, prakaitas teka lavašus kilnojančių moterų skruostais. Pro duris įžengia keletas turistų ir klausia, kur čia artimiausias bankas. Normalu užduoti tokius klausimus kebabinėje apie aštuntą ryto, bet ne visai normalu, kad kurį laiką neatsiranda gebantis rišliau į juos atsakyti. Girdisi: you must go… padažas pikantiškas… when turn right… kieno kompleksas? when… just left… didelį kolos… see big old building… gal turite smulkiau? when you reach… kiauliena ar vištiena?..

Taigi, kai išsidrėbiau visu kūnu… Ar man padavė ranką? Taip, neabejoju, man padavė ranką. Monika? Deja, Monikos čia nebuvo, kad ir kaip norėčiau, kad kuopiama atmintis tiestų man Monikos ranką, keliančią netikėtai parpuolusį, ploną, tačiau stiprią ranką, kuriai neatsispirtų joks žiedas. Ranką man padavė Mindaugas, kurį kartkartėm čia sutinku. Mindaugo ranka turi auksinį žiedą, o tai jai suteikia solidesnės rankos statusą. Atsistojęs padėkojau, nusipurčiau purvo žymes ir, bandydamas išvengti nereikalingų kalbų, nuspūdinau kito baro link.

Ten sutikau savo ex. Na, didelio čia daikto, kiekvienas dažniau ar rečiau sutinkame savo ex. Bėda, kad visai nenorėjau sutikti savo ex krepšyje turėdamas žiedą, apie kurį ji niekada nesužinos, praėjus tiek romaus nesimatymo metų, būtent šią ir taip sekinančią naktį. Sakote, jog galėjau apsisukti ir išeiti – skylių, priglaudžiančių vienišas širdis auštant, sostinėje netrūksta! Klystate, negalėjau. Mat ji nepasisveikino. Tai buvo labai įžūlu. Žmogus, su kuriuo kadais dalijomės lova, vonia, skalbykle ir kitomis bendrybėmis, praėjo pro mane lyg pro grindų šepetį! Įsiutęs užsisakiau ir vienu mauku išmaukiau dvigubą viskio. Tesižino, ragana. Šitaip nesielgiama. Nors, aišku, dabar, stovint eilėje kebabinėje, viskas neatrodo taip dramatiška, tą momentą, patikėkit, atrodė. Juk pasielgiau kaip orus vyras. Ir jūs taip darytumėt būdami sveiko mano proto. Ir jūs paprašytumėt barmeno vandens su ledukais, nutaikytumėt tinkamą akimirką, prieitumėt, nedvejodami išpiltumėt visą šį šaltą tyrumą tiesiai po ex megztiniu ir išdidžiai tartumėt: „Labas!“

O štai prie jos buvęs draugas neprivalėjo elgtis vulgariai ir liesti mano kaklo. Tai buvo nedovanotina klaida. Šitaip niekas nevyksta! Be to, jis nenutuokė apie peilį, visai nepatyręs. Et, anoks ten peilis, kišeninis peiliukas ir tiek. Pagaląstas, tiesa. Šiaip ar taip, smaugti kitą nepadoru, ypač viešai. Jei jau nuoširdžiai nori ką nors smaugti, eik ir smauk kur nuošalesnėj pakampėj. Jam mat neaišku, jam juk knietėjo parodyti savo jėgą. Chamas! Kertu lažybų, knygų skaitymu nepiktnaudžiauja. Matyt, dirba kokioj nuobodžioj firmelėj, gal koks reklamos agentas ar vadybininkas. Eilinis apkerpėjęs nuoboda ir tiek. Tik su tokiais mano ex ir trinasi. Nors kam rūpi, su kuo ji trinasi. Man tai tikrai ne. Juolab seniai jos nemačiau ir visai nesiekiau sutikti. Galėjo ir toliau nesirodyti Vilniuj. Provincijoje irgi galima gyventi. Jei būtų mano valia, visas ex ištremčiau į kaimus valstybės ir jos dorų piliečių labui. Okay, gal truputuką perdedu, bet ne taip lengva neperspausti prisiminus, kad dūriau tris ar keturis kartus. Taikiau į koją, bet, regis, kliuvo ir pilvui. Šito nenorėjau, būsiu atviras. Apskritai tam šikniui nuraminti būtų pakakę vieno bakstelėjimo. Ir nuo tiek būtų apsiašarojęs it bitės įgeltas vaikiūkštis.

Pats kaltas, kad smaugė. Kitą kartą bus atsargesnis. Aišku, apmaudu dėl pilvo, bet čia viso labo kišeninis peiliukas. O kaip ta ragana šaukė!!! Kaip deginama, tikrai. Padorūs žmonės taip nespiegia bare. Juk aš tenorėjau pasisveikinti… Turim bendrų nuotraukų, o ši aplinkybė įpareigoja bent jau sveikintis. Daugiau nieko iš jos neprašau. Bet šitaip klykti?! Teko kartą bakstelti ir jai, į koją, pataikiau, atmintis tai preciziškai atkuria. Vieną kartą nesmarkiai į koją. Tik tiek, galiu lažintis. O kas vyko po to? Na, aišku, visas baras sujudo, sukruto net tie, kurie galvomis ramstė stalą. Tokiose situacijose visi gyvybingi ir smalsūs. Galėtų žiūrėti savo reikalų ar užsisakyti dar po vieną, kol barmenas Algis geras, kol dar įpila paskutinį. Bėda, kad jų buvo daug, tų visokių pažįstamų, feisbuko draugų, kurie mėgsta klausti, kaip sekasi. Čia suveikė mano sveikas protas ir turėjau nešti kudašių. O bėgu aš greitai, pavyti mane – jokių šansų. Todėl ir skuosti ilgai neteko. Kelis kvartalus ir viskas. Tada įsmukau į knaipę prie stoties ir išmaukiau dvigubą. Profilaktiškai, kad atgaučiau kvapą. Keista, tačiau nieko daugiau ten nebuvo. Aš ir padavėja. Būtų pasitaikius bent kiek žavesnė, būčiau pamosavęs žiedu. Aišku, ne jos bėda, kad kūrėjas pašykštėjo dailumo. Maktelėjus dar vieną kitą jos figūra netgi įgavo šiokius tokius kontūrus, bet nerūpėjo man ta jos figūra. Buvau jau kiek pavargęs, ne kasdien tokia naktis pasitaiko, todėl susirangiau fotelyje ir dingau, nežinau, gal porai valandų, gal kiek ilgiau. Į gyvenimą grįžau dėl dūžtančio stiklo garso. Kažkas sudaužė bokalą, o šukės žinot ką atneša.

Mano namai centre, tad eiti ilgai neprireikė. O ir kebabinė buvo pakeliui. Tik eilėje teko luktelti. Visgi išgirdęs, kad mano bulvytės paruoštos, nenudžiugau. Sudvejojau net, ar tikrai noriu jas valgyti.