Penki mitai apie įvairias krikščionių konfesijas

Iki XX a. visose katalikų, ortodoksų ir protestantų seminarijose egzistavo disciplina, kuri vadinosi apologetika. Šios disciplinos tikslas buvo pateikti seminaristams argumentus, kodėl kitų krikščionių konfesijų atstovai yra neteisūs. Tarnaudami seminarijos alumnai turėjo kartoti šiuos argumentus tikintiesiems.

Tokioje ideologinėje kovoje gimė daugybė stereotipų. Apologetai žvelgė į kitas konfesijas supaprastintai, schematiškai. Kai kurie šių stereotipų gyvuoja iki šiol. Šio straipsnio tikslas – parodyti jų nepagrįstumą.

 

1. Jei „tik tikėjimu“, tai nereikia nieko daryti?

 

Dažnai tikima, jog protestantai moko, esą tam, kad būtum išgelbėtas, pakanka patikėti Kristumi ir visai nereikia stengtis gyventi pagal Evangeliją. Dažniausiai cituojama Šventojo Rašto vieta, turinti įspęsti į kampą protestantą, iš apaštalo Jokūbo laiško: „Žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu“ (Jok 2, 24). Iš tiesų, reikia būti gana naiviam, kad tikėtum, jog per penkis šimtus protestantizmo egzistavimo metų niekas nepastebėjo šios Šventojo Rašto eilutės.

Į šį priekaištą oficialiai buvo atsakyta jau 1531 m. „Augsburgo konfesijos apologijoje“ (127–130): „Iš to aišku, kad Jokūbas mums neprieštarauja, peikdamas ramius ir be rūpesčio protus, paistančius, jog turi tikėjimą, kurio iš tikrųjų neturi, ir skirdamas negyvą ir gyvą tikėjimą. Negyvas, sako jis, yra tas, kuris neduoda gerų darbų; o gyvas, sako jis, tas, kuris gerų darbų duoda. [...] Kalbame ne apie neutralų pažinimą, būdingą ir velniams, bet apie tikėjimą, besipriešinantį sąžinės baimėms, padrąsinantį ir paguodžiantį persigandusias širdis. Toks tikėjimas nėra lengvas dalykas, kaip paisto priešininkai, ir ne žmogiška, bet dieviška galybė [...]. Jokūbas pagrįstai neigia, kad esame nuteisinami tikėjimu, kuris yra be darbų.“ „Apologijoje“ aiškiai patvirtinamas liuteronų tikėjimas, kad žmogus nuteisinamas (arba, kaip sako patys lietuviai liuteronai, išteisinamas) vien tikėjimu, tačiau tas tikėjimas nesuprantamas banaliai, kaip paprasčiausias Dievo buvimo pripažinimas, jis suprantamas kaip toks, kuris „pagimdo naujas paskatas ir darbus“. Protestantai sutinka, kad „tikėjimas, jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17).

 

2. Jei „tik Raštas“, tai jokios Tradicijos?

 

Antrasis mitas apie protestantus – kad jie visiškai nepripažįsta jokios Tradicijos. Žinoma, visada turime turėti omenyje, kad protestantizmas yra ne viena krikščionių konfesija, o konfesijų daugis, todėl yra įvairių protestantų pozicijų ir požiūrių. Tačiau klasikinė reformacija ne tik neneigė Tradicijos sampratos, bet ir skelbė šūkį Ad Fontes („atgal prie ištakų“).

Reformatoriai manė, kad protestuoja prieš nieko bendro su Šventuoju Raštu ir Apaštališkąja Tradicija neturinčias Bažnyčioje atsiradusias praktikas – indulgencijų pardavinėjimą, vyskupų ir ypač popiežiaus prabangų gyvenimą, neribotą valdžią ir socialinį prestižą, pasauliečiams nesuprantamas bažnytines apeigas. Jų tikslas buvo ne sukurti naują tikėjimą, o grįžti prie seno, apaštališko (ar tai pavyko – jau kitas klausimas).

Protestantai turi ir Tradicijos sampratą, ir santykį su Bažnyčios Tėvais: „Neniekiname interpretacijų, – rašo evangelikas reformatas Heinrichas Bullingeris (1504–1575), – kurias paliko šventieji graikų ir lotynų Tėvai, ir neatmetame jų nagrinėjimų bei svarstymų apie šventus dalykus, sutinkančius su Raštais“ (Antrasis šveicariškas išpažinimas, 2). Žinoma, protestantų santykis su Tradicija kitoks nei katalikų ar ortodoksų, be to, ne visi protestantai laikosi tradicinio protestantizmo (angl. confessionalism) pažiūrų, yra ir liberalių protestantų, tačiau reformacijos pradininkai pripažino, kad Šventasis Raštas negali būti skaitomas bet kaip. H. Bullingeris yra tai pasakęs paprastai: „Nepritariame bet kokiai interpretacijai.“

 

3. Ikonos ir paveikslai – stabmeldystė?

 

Savo ruožtu protestantai, ypač evangelikai reformatai ir baptistai, yra linkę kaltinti katalikus ir ortodoksus stabmeldyste dėl bažnytinio meno ir ypač ortodoksinio ikonų kulto (bet, pavyzdžiui, liuteronai patys naudojasi bažnytiniu menu). Ortodoksų ikonų gerbimo tradicijos gali pasirodyti provokuojančios net ir šiuolaikiniams katalikams – ikonoms lenkiamasi, jos bučiuojamos, nešamos procesijose, prieš jas meldžiamasi. Nors pirmas Dievo įsakymas sako: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 4–5). Radikalesni protestantai kaltina ortodoksus ir katalikus stabmeldyste.

Reikėtų būti gana naiviam, kad manytum, jog per visą istoriją nei ortodoksai, nei katalikai neapgalvojo Išėjimo knygos priesako ir neatsakė į klausimą, kaip jo kontekste galimas bažnytinis menas. Kontroversija dėl ikonų naudojimo (o kartu ir viso meno) kilo Bažnyčioje (tuomet dar vieningoje) prieš beveik 1 400 metų. Dalis žmonių nesuprato šios praktikos ir ėmė jai priešintis. Atsakymą į iškeltus klausimus pateikė 787 m. visuotinis susirinkimas.

Susirinkimo pateiktame apibrėžime nurodomi trys ikonų gerbimo argumentai. Pirmasis argumentas yra tas, kad ikonos skatina prisiminti Dievą ir Evangeliją: „Kuo dažniau jų [Kristaus ir šventųjų] atvaizdai yra regimi ikonose, tuo dažniau į jas žiūrintieji yra skatinami prisiminti pačius pirmavaizdžius ir juos mylėti, taip pat skatinami gerbti [atvaizdus] bučiniu ir pagarbiu nusilenkimu, bet ne tikruoju tikėjimo garbinimu (latreian), kuris dera tik vieninteliam Dievui.“ Šis argumentas ypač išpopuliarėjo katalikybėje, kur bučiuoti, liesti paveikslus ir jiems lenktis nėra įprasta, jie suvokiami tiesiog kaip „Šventasis Raštas beraščiams“.

Antrasis argumentas yra istorinis. Pagarba ikonoms grindžiama pagarba visoms šventybėms: Kryžiui, Evangelijai, smilkalams, žvakėms, „kaip tai buvo daroma pamaldžiu papročiu nuo senovės“. Iš tiesų, jau Išėjimo knygoje yra duotas įsakymas liturginiams tikslams nukalti du auksinius angelus ir išstatyti juos Šventų Švenčiausiojoje: „Nukalsi iš aukso du kerubus, – padirbsi juos iš plakto aukso prie abiejų malonės sosto galų“ (Iš 25, 18). Seniausios (II a.) mums žinomos krikščionių bažnyčios Dūra Europo vietovėje sienos taip pat išpuoštos Šventojo Rašto scenomis ir besimeldžiančių žmonių atvaizdais.

Trečiasis, pagrindinis, argumentas teigia, kad „garbė, teikiama atvaizdui, pasiekia provaizdį ir tas, kuris lenkiasi (o proskynon) ikonai, lenkiasi (proskynei) To, Kuris pavaizduotas, hipostazei“. Kitaip tariant, jei gerbiu savo giminaitį, pagarbiai elgsiuosi su jo nuotrauka, o jei jis pamatys tą pagarbą, tai džiaugsis ir supras, kad nuotrauką gerbi ne todėl, kad tau brangus rašalas ir popierius, o todėl, kad tau brangus tas, kas joje pavaizduotas.

Ortodoksai ir katalikai garbina ne medį ir dažus, o tuos asmenis, kurie jais pavaizduoti. Kadangi Europos kultūroje nebeturime papročio bučiuoti tėvams rankas, nyksta ir elgesio su paminklais bei atvaizdais ritualai, darosi gerokai sunkiau suprasti ikonų bučiavimo ir lenkimosi joms prasmę. Visgi, matydami, kad prezidentas padėjęs vainiką nusilenkė karių kapams ar Holokausto aukų atminimo paminklui, suprantame, kad jis nieko negarbina, o tik išreiškia pagarbą tiems, kurie prisimenami.

 

4. Malda šventiesiems – Dievo užmiršimas?

 

Krikščionys tiki, kad Kristus yra vienintelis Tarpininkas (1 Tim 2, 5) ir vienintelis Permaldavimas (1 Jn 2, 2), tačiau ortodoksai ir katalikai meldžiasi ne tik Dievui, bet ir šventiesiems, ypač Marijai (Dievo Motinai). Kai kuriems protestantams tai atrodo kaip Dievo užmarštis, stabmeldystė, kai Dievą užstoja šventųjų pulkas. (Teisybės dėlei dera pridurti, kad tarp liuteronų egzistuoja pamaldumas Marijai. Kai kurios liuteronų bendruomenės išsaugojo rožinį, tačiau meldžiasi tik ikitridentine „Sveika, Marija“ (lot. Ave Maria, gratia plena, Dominus tecum. Benedicta tu in mulieribus, et benedictus fructus ventris tui, Iesus Christos. Amen), „Magnificat“ arba Martino Lutherio „Marijos pašlovinimo“ malda.)

Visgi, vien pažvelgę į ortodoksų troparus (maldas, apgiedančias šventes ir minėjimus), pamatysime, kad šventųjų kultas remiasi vienintelio Dievo šventumu. Tropare apaštalams meldžiamasi: „O, Šventieji Apaštalai! Maldomis užtarkite mus gailestingojo Dievo akivaizdoje, kad Jis suteiktų nuodėmių atleidimą mūsų sieloms“ – toks užtarimo prašymas troparuose yra labai dažnas. Jei Dievo Motino Užmigimo tropare jo nėra, tai vis tiek minima, kad Ji gerbiama kaip Užtarėja: „Gimdydama Mergele likai, užmigdama pasaulio nepalikai, Dievo Gimdytoja. Iškeliavai pas Gyvasties Šaltinį, nes Gyvybės Motina esi, ir užtarimu savuoju nuo mirties vaduoji mūsų sielas.“ Šventieji viso labo traktuojami kaip gyvi krikščionys, kurių galima paprašyti pasimelsti už mus.

Toks būdas prašyti užtarimo yra labai senas. Seniausia mokslininkams žinoma malda Dievo Gimdytojai, kurios rankraštis atrastas 1917 m., datuojama III a.: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji“ (pažodžiui: „vienintele Tyra, vienintele Skaisti“ – G. S.). Maldų turinys nuo III a. išliko tas pats – tai užtarimo prašymas.

Pašalietį galėtų sutrikdyti tokio pobūdžio maldos: „Visas savo viltis į Tave dedu, Dievo Motina, išsaugok mane Savo globoje“ (iš kasdienių ortodoksų vakaro maldų; kursyvas mano – G. S.). Bet šios maldos prasmę atskleidžia po jos einanti malda: „Mano viltis – Tėvas, prieglauda – Sūnus, mano globa – Šventoji Dvasia.“ Kaip galima visas viltis dėti į Dievo Motiną ir dar kartu viltis Dievu? Maldos tekstai yra poetiniai ir naudojasi stilistinės raiškos priemonėmis. „Visas savo viltis“ yra viso labo hiperbolė, kuri išreiškia šv. Jono Damaskiečio (autoriaus) jausmingą atsidavimą Dievo Motinai.

Žinoma, kad ortodoksai, kaip ir katalikai, tiki, jog Kristus yra vienintelis Dievo ir žmogaus Tarpininkas. Tą patvirtina ir to paties šv. Jono Damaskiečio sudarytas „Tikslus tikrojo tikėjimo pristatymas“ (VIII a.). Kiekvieną tekstą reikia nagrinėti atsižvelgiant į jo žanrą: šv. Jono Damaskiečio maldos priklauso poezijai, o jo „Tikslus tikrojo tikėjimo pristatymas“ yra filosofinis-teologinis traktatas.

Kartu būtų galima paminėti ir kitą mitą. Paprastai katalikai ir ortodoksai įsivaizduoja, kad, atmesdami maldas šventiesiems, protestantai visiškai šventųjų negerbia. Iš tiesų daug protestantų šventuosius gerbia, o tradiciniai (pvz., evangelikai liuteronai) netgi turi šventųjų kalendorius, minėjimus. Jie viso labo šventiesiems nesimeldžia.

 

5. Katalikybė – tai vien kančios ir kaltės kultas

 

Ir protestantai, ir ortodoksai katalikus dažnai asocijuoja su gotikos laikais (XII a.) atsiradusiu krucifiksu, ant kurio pavaizduotas sunkiai kenčiantis Jėzus; su klūpėjimu; su Kryžiaus kelio stotimis; kančios kontempliacija ir savęs kankinimu. Kai vieno vokiečio liuterono paklausiau, kokių stereotipų jis žinąs apie katalikus, šis atsakė: „Mūsų šeimoje visada sakydavo, kad katalikai apie bažnyčią keliais vaikšto.“

Šis stereotipas turi šiokį tokį istorinį pagrindą. Iš tiesų šiandien nei ortodoksų, nei protestantų Bažnyčiose nežinome sąjūdžių ir viešų procesijų, kurių dalyviai save plaktų rykštėmis ir kitaip „žudytų kūną“ (lot. mortificatio – apsimarinimas, flagellum – plakimasis). Ignaco Lojolos „Dvasinėse pratybose“ galime net rasti patarimų, kaip geriau plaktis: „Tinkamiau plaktis plonomis virvelėmis, kurios sukelia išorinį skausmą, o ne kitu būdu, kuris sužadintų smarkų vidinį susirgimą“ (86). Pasak vysk. Roberto Barrono, katalikų šventasis popiežius Jonas Paulius II reguliariai praktikavo tokią mortifikaciją asmeninės maldos metu.

Pirmiausia derėtų pažymėti, kad apsimarinimo samprata nesvetima nei ortodoksams, nei kai kuriems protestantams. „Augsburgo konfesijoje“ rašoma: „Čia priešininkai prikiša, jog mūsiškiai [...] draudžią drausminti ir marinti kūną. Tačiau mūsiškių raštuose sakoma kas kita. Juk, kalbant apie kryžių, juose visada mokoma, jog krikščionims privalu pakelti sielvartus. Tikrai, rimtai ir neveidmainiškai marintis reiškia būti mankštinamam įvairių sielvartų ir kryžiuojamam su Kristumi. Be to, jie moko, jog bet kuris krikščionis turi mankštinti bei malšinti save kūno drausminimu arba kūno pratimais ir vargais, idant sotumas ar tinginiavimas nepaskatintų nusidėti, bet ne dėl to, kad tokiais pratimais pelnytų malonę ar atmokėtų už nuodėmes. [...] [Kristus sako:]: „Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku“ (Mt 17, 21). Paulius 1 Kor 9, 27 sako: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ Istoriškai daugelis marinimosi praktikų protestantizme nunyko, kaip ir vienuolystė (nors vienuolystė vis dar egzistuoja liuteronų tradicijoje), tačiau apsimarinimo samprata išliko.

Rusų ortodoksų tradicijoje apsimarinimas vadinamas умерщвление плоти. XIX a. rusų šventasis Serafimas Sarovietis 1 000 dienų ir naktų klūpėjo ir meldėsi ant akmens, idant sutramdytų savo kūną. XX a. pr. graikų šventasis Juozapas Hesichastas su savo dvasiniu vadovu praktikavo naktinę maldą (budėjimą), susilaikymą nuo skysčių (padidintą troškulį) ir savęs mušimą lazdomis. Esminis skirtumas nuo kai kurių katalikų praktikų – šios apsimarinimo pratybos buvo praktikuojamos tik asmeninėje maldoje, slaptai, jos niekada nebuvo paplitusios tarp pasauliečių ar demonstruojamos viešai (jei masinių maudynių eketėse Kristaus Krikšto šventės dieną nelaikysime viena tokių praktikų).

Šį praktikų pobūdžio supriešinimą, nors ir labai svarbų, visgi taip pat galime kritikuoti pasitelkdami oficialią Romos Katalikų Bažnyčios poziciją. Dar viduramžiais katalikai buvo ekskomunikavę save viešai plakančiųjų sąjūdžius (lot. flagellantes), o šiandien kritikuoja analogiškas praktikas Filipinuose. Nepagrįsta sakyti, esą katalikai tokį viešą plakimąsi, šokiruojantį protestantus ir ortodoksus, laiko norma.

Įdomu, kad, kaip ir Šiaurės šalių ortodoksų maudymasis žiemą (Ortodoksų Bažnyčia jo neskatina), katalikų Kryžiaus kelio stotys, Kristaus kančios apmąstymas, Velykų vaidinimas turi tą pačią istorinę kilmę. Visi jie yra atkeliavę iš Palestinos, kur pamaldūs piligrimai kartodavo Kristaus gyvenimo kelią, Jo patirtis. Daugelis ortodoksų nuvykę į Jeruzalės patriarchatą nustemba pamatę, kaip piligrimai, būdami jau krikštyti, imituoja krikštą Jordane, kaip prie olos ortodoksų kunigas, imituodamas Kristų, šaukia „Lozoriau, išeik!“, ir iš jos išeina Lozorių vaidinantis žmogus. Maskvos patriarchas Nikonas Rusijoje taip pat bandė sukurti vienuolynų kompleksą, atkartojantį Šventosios Žemės vietoves (idėja panaši į katalikų kalvarijas), kad dėl šių patirčių nereikėtų vykti į tolimąją Jeruzalę. Tai tik liudija, kad išplitusios Kryžiaus kelio prisiminimo ir kitos katalikų praktikos viso labo buvo Jeruzalės praktikų kopijavimo mados padarinys.

 

Apibendrinimas

 

Trumpa šių populiarių stereotipų apžvalga turėtų parodyti, kad, norėdami pažinti kitas krikščionių konfesijas, turime visų pirma gerai pažinti savo tradiciją. Taip pat nederėtų daryti skubotų apibendrinimų – kiekviena senesnių konfesijų vystėsi šimtmečius, todėl jų atstovai turėjo gausybę laiko ištaisyti vidinius prieštaravimus, atsakyti į priekaištus. Vargu ar krikščionių konfesijų skirtumus lemia jų vidiniai prieštaravimai, veikiau skirtingos prielaidos. Šias prielaidas sudėtinga atrasti, nes visos jos vystėsi skirtingose kultūrose, skirtinguose regionuose, bet jų ieškoti verta, nes tikrų skirtumų įvardijimas priartina tikrus sprendimus krikščionijos schizmoms ir susiskaldymams įveikti.