Naujų vėjų belaukiant

„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Ji“ („Elle“), pasak renginio organizatorės, išrinktas vieningai visos komandos, buvo pristatytas vienos jos narės – ji kaip mokinukams paaiškino, kaip visi turėsią suprasti Verhoeveną, ir su pasidygėjimu palinkėjo skanių spragėsių.

Šį kartą šalia jų niekas nevalgė, kitaip nei prieš keletą metų, kai per „Kino pavasarį“, žiūrint kažkokį skandinavų šedevrą, tyliausiu ir subtiliausiu momentu, kai herojus buvo rodomas stambiu planu, kai galėjai matyti jo odos poras ir akių tinklainės gysleles, dvi paauglės tiek šiureno milžiniškuose kepintos celiuliozės šuliniuose, kad aprėkiau jas kaip kokia boba „vaikainežaiskitčiasukamuoliu“ (tokios paprastai per patį žaidimo smagumą išlenda pro langą ir liepia visiems eiti žaisti kitur), o per sutapimą eilėje už manęs sėdėjo mergina (vėliau ji tapo mano bičiule, bet tada dar manęs nepažinojo) ir ištempusi kaklą stengėsi pamatyti, kas ten per ragana, ir per mane neišgirdo vienos iš kertinių filmo frazių, kokios būna skandinavų kine tarp kelių minučių tylos prieš ir po.

Šiemet prieš filmą pirkome raudonojo vyno – kainavo nepadoriai ir buvo vidutiniškas, o įpiltas į plastmasinę taurę beveik būtų tikęs prie tų spragėsių (draudimas neštis stiklinę tarą į salę man kažkodėl siejasi su paveikslu maniako, nudaužta taure ar buteliu grasinančio taikiai klykiančiai miniai), nors šalia alaus bare vyriškis siūlė prie tokio pat nepadoriai brangaus alaus nemokamai vaišintis džiovintais skėriais, atskraidintais tiesiai iš Londės, – jų gabaliukas įstrigo man tarp dantų, tad, žiūrėdama filmą ir liesdama jį liežuviu, su pasitenkinimu svarsčiau, kuri tai dalis – posparnis, čiuptuvas, o gal net galva.

Filme nuostabioji, žavioji ir visokių kitokių liaupsių verta Huppert vėl vaidino pati save ir buvo tiek nuspėjama, kad beveik atrodė, jog užklydo per pietų pertrauką iš Hanekės „Pianistės“ „daryti chaltūrėlės“, nes, žinia, Verhoevenas – ne Haneke, nors ir čia yra analogiškų paliepimų neklusniems jaunuoliams nusimauti kelnes ir parodyti pimpalą, perversiško mazochistinio sekso, žalojimosi ir kraujo, problemiškų santykių su motina, tiesa, kažkaip keistai priklijuotos net dvi nuobodžios ir daug kartų tąsytos maniakų istorijos, šiuolaikinio kino taip mėgstamos priskirti doriems praktikuojantiems krikščionims, ir net visiškai ne sinefilas, į kurių auditoriją su patosu taikė ir greičiausiai tebetaiko festivalis, gromuliuodamas burnoje skėrio gabaliuką, jau per pirmas minutes žiovaudamas beda pirštu į vieną jų, nes šitas bus maniakas prievartautojas, o jokiais būdais ne tatuiruotas kontoros alfa eržilas nuožmiu žvilgsniu, fotografuojantis gyvus modelius sadistiškam kompiuteriniam žaidimui – protagonistės verslui, nors pastarąjį veikiausiai kaip įtariamąjį išrinko už nugaros sėdėjusios mano mamos amžiaus ponios, po filmo baugiai kuždėjusios: „Koks nenuspėjamas!..“

Dvi nuobodžiaujančios poniutės sukuria verslą – tiesa, iš pradžių būta svarstymų, kokį, gal net norėtum galvoti, kad knygų leidyba buvo vienas iš jų, bet fortūna aiškiai palankesnė brutalių kompiuterinių žaidimų kūrybai, negali pykti – tokia verslo sėkmė, o pagrindinė herojė iš tų pinigų išlaiko dar ir nevykėlį sūnų, plastines operacijas besidarančią ir jaunus eržilus mėgstančią motiną, remia ir vidutinišką rašytoją vyrą. Dulkinasi su draugės sutuoktiniu, vėliau, tiesa, prisipažįsta; į retorinį klausimą „kodėl taip darei?“ atsako – tiesiog užgaida. Vaikystės trauma – tėvas išžudęs pusę kaimyninės gatvės – atrodo tokia pat nereali, kad beveik norisi šypsotis kaip iš nevykusio pokšto, ir paskęsta rafinuotuose interjeruose, gurkšnojamame gerame vyne ir puikiuose apdaruose, kuriais pasidabinusi pasakoja apie ją savo kaimynui, nuobodžiai padoriam šeimos vyrui, pasirodo, irgi turinčiam maniakiškų aspiracijų, tokių pat butaforinių, kad kai pačiame abiejų režisuoto akto įkarštyje jį užmuša netikėtai grįžęs sūnus, salė privalo kvatotis.

Puiki komercinė sėkmė renkant atidarymo filmą, nes juk salė buvo pilna, o eilėse kur ne kur šmėžuojančios „žvaigždės“ po išvakarėse nugriaudėjusio vakarėlio Filharmonijoje, išrodžiusios fotografams rankines, apdarus ir nuogas nugaras, kaip privalomus kino festivalio atributus, net atrodė kaip kuklūs paprasti mirtingieji, nors, žinia, įspūdis gali būti apgaulingas; matyt, kaip ir tų žadamų naujų vėjų Vilniuje pražydusiuose ciklamenų spalvos plakatuose. Tiesa, viena naujovių – šiemet salėje šmirinėjančios manekenės stiuardesių apranga, it grakščios gazelės su planšetėmis palinkstančios prie lūkuriuojančių žiūrovų ir pasakinėjančios žaidimo testo atsakymus vien tam, kad įvestum į duombazes savo elektroninį paštą, į kurį, aišku, ateis naujienlaiškis, o paskui gal net skrisi Berlynan – tik nežinia ko.

Gal tiesiog dėl užgaidos.

●

– Taip ir negaus jie tų balandėlių, sakau tau.

– Ne, pamatysi, įvyks žmogžudystė.

Žiūrim Cristi Puiu „Sieranevadą“ – režisierius prieš filmą simboliškai pasveikinamas užrašu ekrane: šiandien švenčia gimtadienį. Filmą pristato vienas iš žinomų filmų pristatinėtojų, ir nejučiom pradedi gailėtis, kad Lietuvoje niekada nebuvo nušvilpimo tradicijos, – juk kartais geriau visai nieko nei šitaip.

– Jis laiko mus idiotais, – sako draugė, pirštu braukydama išmanųjį, beje, kaip ir likusi pusė salės.

Žmogžudystės nebuvo, bet įtampa nuo pat pirmųjų kadrų tvyrojo tokia, kad ji, regis, galėjo įvykti, o gal ir vyko: kiekvieną akimirką. Kaip ir prieš tai žiūrėtame rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filme „Baigiamieji egzaminai“, kuriame ji pasiekiama pasitelkus beveik absurdišką įvykių seką – vienas po kito vykstančius „forsmažorus“ – ir vis skambančius telefonus, čia įtampa spengia mažame iki skurdaus trijų kambarių buto susitraukusiame mikropasaulyje, kur šimtus kartų atidaromos ir uždaromos apsilaupiusios durys su išklibusiais stiklais, viename iš kambarių miega kūdikis, kurio nevalia prižadinti ir kuris vis prabunda rėkdamas, kelias valandas visi laukia šventiko, tam tikru filmo momentu virstančio beveik Godo, vyksta mistiniai mirties metinių ritualai su velionio kūno imitavimu („aulinių batų irgi reikia, kaip be jų“, – sako tą makabrišką butaforiją rengianti giminaitė), iš kambario į kambarį zylioja vilkiškai alkani vyrai, maistą iš tradicijos sergstinčios, nuo buities išvargusios ir beveik išprotėjusios moterys, „smigusi“ miega dukros atsivesta užsienietė narkomanė, filmo simbolines kulminacijas žymėdama skrandžio turinio pašalinimu, – ir visi atrodytų beveik idiotai, jei periodiškai, kaip harmoningi akordai po klaikios nepakeliamos kakofonijos, nenuaidėtų netikėtos, neišmoktos, nepamėgdžiotos, tiesiog kažkokios keistai organiškos jų išminties, o gal net dvasingumo apraiškos.

Vienas iš sūnų, gydytojas, vyriškas, neišmušamas iš vėžių, puikų humoro jausmą turintis ir švelnus kaip didelis meškinas, – tipažas vyro, jau beveik dingstančio iš šiuolaikinės kinematografijos, bet dar išsaugoto filmuose šalių, kur feminizmo vėjai, matyt, pučia švelniau, – viską tarsi stebi iš šalies, it žvėris narve zyliodamas klaustrofobiškoje buto erdvėje, žvėriškai alkanas, ir, regis, buitinės muštynės dėl ne vietoje pastatytos mašinos būtų ta lauktoji tikro patino iškrova, su krauju ir aukomis, bet nieko panašaus neįvyksta – tiesiog kaip vaikas pratrūksta ašaromis automobilyje ir vaikystės prisiminimais, pasakojamais tarsi sau, tarsi šalia sėdinčiai, banaliomis iki skausmo realijomis gyvenančiai žmonai.

Kadras iš filmo „Sieranevada“

„Man reikės kelių dienų apgalvoti tai, ką tu pasakei“, – sako ji ramiai išklausiusi, ir pajunti jai pagarbą, nes ir tau reikės kelių dienų apgalvoti tai, ką pamatei; net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nepamatei nieko.