Mama, jie rašo romanus
Richard Flanagan. Siauras kelias į tolimąją šiaurę.
Romanas. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. 416 p.
„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai australų rašytojo Richardo Flanagano romanas, 2014 metais gavęs „Man Booker“ premiją ir šiais metais pasirodęs lietuvių kalba. Kūrinio centre – japonų paimtų belaisvių stovykla, įkurta Siamo džiunglėse, kuriose tiesiamas Siamo–Birmos geležinkelis. Autorius, rašydamas kūrinį, rėmėsi ir tėvo, ištvėrusio žiaurias stovyklos sąlygas, – o tai pavyko toli gražu ne kiekvienam, – pasakojimais.
Romano autorius užsibrėžia ambicingą tikslą – ne tik pavaizduoti sunkias sąlygas, kuriomis gyveno belaisviai japonų stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais, ne tik papasakoti Dorigo Evanso, australų gydytojo, gyvenimo istoriją, bet ir įausti į romano audinį pasakojimą apie meilę, tikrą, bet neišsipildžiusią, įpinti žmogų gyvenimo kelionėje – ši metafora prašyte prašosi naudojama vien jau dėl romano pavadinimo – lydintį ilgesį ir liūdesį, taip pat užgriebti žmogaus asmeninės būties neišsipildymo temą, nes pagrindinio veikėjo gyvenime galų gale vis dėlto kažko pritrūksta. Tikriausiai dėl plataus Richardo Flanagano užmojo vienam iš recenzentų – jo mintis pateikta knygos viršelyje – kyla asociacija su Tolstojaus „Karu ir taika“, tačiau tuo visi panašumai ir užsibaigia, Flanaganas juk ne Tolstojus, o monumentalumu tokiam romanui kaip „Karas ir taika“ apskritai būtų sunku prilygti. Bet tai tik dar kartą rodo, kad į tokias knygų viršeliuose pateikiamas ekstaziškas mintis reikia žiūrėti nepatikliai, nes jos reklaminės, skirtos paprasčiausiai sužadinti skaitytojui alkį.
Laiko požiūriu galima skirti tris knygos dalis – Dorigo Evanso gyvenimas prieš karą, gyvenimas karo metais belaisvių stovykloje, kur pasakotojo žvilgsnis koncentruojamas ir į kitus belaisvius, ir gyvenimas po karo, kai jis tampa žinomu visuomenėje žmogumi. Struktūriškai romanas padalintas į penkias dalis, bet praeities ir dabarties epizodai toms dalims nepavaldūs ir laiku iš praeities į ateitį šokinėjama gana laisvai. Stipriausias emocinis krūvis sutelktas romano pagrindiniame pasakojime apie japonų belaisvių stovyklą. Geležinkelio tiesimo darbai nepaprastai sekinantys, reikalaujantys daug jėgų, kurių belaisviai, galima sakyti, nebeturi, ir absurdiškai neracionalūs – trūksta reikalingos technikos, remiamasi tik belaisvių rankų darbu, dar ir laikas spaudžia, nes japonų imperatorius geležinkelio tiesimo terminą užsigeidžia sutrumpinti. Šioje kūrinio dalyje randame didžiąją dalį to, ko galima tikėtis skaitant karinius romanus, – tai kareivių, šiuo atveju belaisvių bendrystė, atžagarus humoras ir tragikomiškos situacijos, įsigalintis abejingumas smurtui, nes nieko negali pakeisti, taip pat, kaip reikia tikėtis, didvyriškumas, išsiskleidžiantis kūrinyje per Dorigo Evanso, belaisvių stovyklos gydytojo, besistengiančio palengvinti kalinių būtį, paveikslą.
Dabar išleidžiama daug knygų apie karą – matyt, tai susiję su pastaraisiais metais ėmusiu kirbėti politiniu nerimu, – skaitytojai nuo tokio pertekliaus gali pasidaryti nejautrūs įvairių karo baisybių aprašymams, o jų šioje knygoje tikrai gana. Japonų belaisvių stovyklose sąlygos nežmoniškos – belaisviams trūksta maisto, vaistų, jų ligoninės įranga savadarbė, pagaminta iš bambukų, o vanduo užterštas. Belaisviai kamuojami choleros, beriberio, opų, išgraužiančių kojas iki kaulų, maliarijos ir nuovargio, iki darbo vietos kai kurie priversti net šliaužti, talžomi japonų karininkų, nes nebepajėgia paeiti. Likę gyvi belaisviai grįžta į Australiją. Keli epizodai, pasakojantys apie jų gyvenimą po karo, rodo, kad jie vis dar gyvena karo zonoje, nesugebėdami visiškai įsitraukti į paprastų žmonių kasdienybę.
Romane vaizduojami ir japonų karininkai, vadovaujantys belaisvių stovyklai, – skaitytojams suteikiama proga susipažinti su jų pasaulėžiūra. Karininkai – tikintys japonų dvasia fanatikai, taip jie išauginti ir išmuštruoti, tarsi sako mums Flanaganas, tarnauti imperatoriui jiems atrodo savaime suprantamas, abejonių nekeliantis uždavinys, o nežmoniškų įsakymų vykdymas, karininkų nuomone, anaiptol neužkerta kelio būti geru žmogumi – kiek tai tinka japonų kultūros kontekstui, vertinti nedrįstu, nors japonų karininkų paveikslai gana vienmačiai.
Dalį apie karo belaisvių stovyklą galima laikyti stipriausia romane, įrėminantis pasakojimas apie Dorigo Evanso gyvenimą vietomis šiek tiek paviršutiniškas. Pagrindinis veikėjas veda nemylimą moterį, kuri kaip Penelopė laukė jo grįžtant į Australiją, sukuria šeimą, bet vengia tėvo vaidmens ir nesijaučia laimingas, ir tikriausiai todėl linksta į neištikimybę, ieškodamas kažko ypatingo skirtingų moterų glėbyje, bet, kaip galima nuspėti, tai jo irgi nepatenkina. Svarbi per kūrinį nusidriekianti plonytė meilės linija – jaunystės laikų romanas su dėdės žmona Ame, tikrąja Dorigo Evanso mylimąja, – bet ši istorija truputį persaldinta, panaši į Valentino dieną rodomą filmą. Apskritai knygoje pasitaiko vienas kitas dirbtinai sukonstruotas sutapimas, primenantis tuos neįtikėtinus sutapimus Boriso Pasternako romane „Daktaras Živaga“. Jų ypač padažnėja į knygos pabaigą ir keletas epizodų priverčia kilstelėti arba suraukti antakius – nes neįtikina.
„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – romanas pavadintas pagal japonų poeto Bašio eilėraščio pavadinimą – tai ne tik žiauri ir skausminga belaisvių stovyklos istorija, bet ir Dorigo Evanso gyvenimo kelionė. Šis kūrinys gali būti įdomus ir kaip karo laikų lietuviams mažai pažįstamose erdvėse liudijimas. Jei tik karinė literatūra dar neatsibodo.
