Lietuviai Leipcige ir kiti nutikimai

Senas Leipcigo piešinys. Autorės nuotrauka

Liest sich gut – mieste skelbė reklaminiai knygų mugės stendai. Leipcige jautėsi pavasaris, vokiečiai puošėsi Velykoms ir uoliai pirko šokoladinius zuikius. Blizgėjo atstatomos universiteto bažnyčios stiklai – komunistai ją susprogdino 1968 m. Tada pastatė toje vietoje grandiozines Marxo ir Engelso statulas – Lauryno Katkaus pasakojimu, jas net buvo sunku iškelti. Kad šiame mieste gimė Wagneris ir Leibnizas, skelbė atvirukai ir antikvariniai spaudiniai. Šv. Tomo bažnyčioje vargonavo Bachas – ten jis ir palaidotas. Kai ėjau ieškoti kapo, buvo sekmadienis, pastorė kaip tik išėjo giedoti pamaldų, ir prižiūrėtojas paprašė manęs nefotografuoti. Leipcige studijavo Fichte, Schumannas, Goethe: mieste yra pasažas su skulptūrine kompozicija – Faustas su Mefistofeliu paverčia studentus kiaulėmis. Po juo – „Fauste“ aprašytasis Auerbacho rūsys, kuriame dabar veikia banalus restoranas. Ten taip tylu. Parduotuvėse nėra muzikos – pagarba jiems už tai. Knygynas, kuriame rasi visko, ko tik širdis geidžia: nuo organizmo muliažų medikams ligi piratų kostiumų vaikams. Lietuvos trispalvė ant naujienų prekystalio žymi faktą, kad Lietuva yra šių metų knygų mugės viešnia. Gyvas turgus, skiauterėti pankai, paminklas holokausto aukoms – tuščios medinės kėdės; dera mokytis, kaip statyti paminklus. Iškaba su kiaulės galva ir lietuviškais cepelinais vieno restorano vitrinoje – nors cepelinai gaminami tik retomis pietų valandomis, taip žymimas išskirtinis Lietuvos dalyvavimas knygų mugėje. Ramunės Pigagaitės fotografijų paroda vienoje iš erdvių, kur vyko lietuvių skaitymai (o vyko jie ne vien mugėje, bet ir baruose, senuose teatruose ir pan.). Bilietus nusipirkę vokiečiai kamerinėje aplinkoje atidžiai klausėsi poezijos skaitymų lietuvių kalba ir vertimų, o paskui užduodavo klausimus (visiškai adekvačius! Ne „kaip gimsta jūsų kūryba?“).

Mugėje baisi maišalynė, bet karnavalo dvasia – užplūdę persirengėliai mangų veikėjai, kai kurie smarkiai

Autorės nuotrauka

ginkluoti – su tokia amunicija nelengva ir įeiti. Su kauke esą leidžia nemokamai, bet tingėčiau taip grimuotis ir puoštis už apytiksliai trylika eurų. Ties įėjimu neįprastas tiltas per tvenkinį – vizualiai susidaro įspūdis, kad žmonės eina vandeniu. Gal čia ir metafora. Tik įėjus – mėlynoji sofa, kur nuolat filmuojami svarbiausieji pokalbiai, kiek toliau – įvairiai vertinamas Lietuvos stendas (man gražus, kitiems – neva nelabai funkcionalus). Pavargusieji sėdėjo pasieniais arba maitinosi valgyklose. Vaikų salėje didžiulei miniai aktoriai skaitė pasakas, šmėkščiojo pliušiniai knygų herojai. Kaip ir visose knygų mugėse (galiu palyginti, pvz., su Paryžiaus), tik gal tris kartus visko daugiau – daug komercinės literatūros. „Ar vokiečiai tikrai taip domėjosi lietuvių literatūra, kaip spauda parašė?“ – „Iš mandagumo jie domisi viskuo, bet gal tai tiesiog… auklėjimas.“ Specialiai mugei išleistos 26 knygos, vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva ir jos kultūra. Visi autoriai susitikdavo viešbutyje per pusryčius. Lietuvių kalba brangiai kainuoja.

●

„VERSschmuggel“ (lietuviškai – „PerVERSmai“) almanacho pristatymas dar turėjo vykti ir Berlyne – flâneur svajonių mieste. Ten taip gražu. Kvyrai vaikšto susikibę už rankų. Vakarais čiulba besiporuojantys paukščiai. Gatvėje nuolat lydi kalba – bet nebūtinai vokiečių, o daug svetimų kalbų, kuriomis vibruoja tas miestas. Jonynas su Parulskiu, kaip kažkiek ten gyvenę, vedė grupę iš geležinkelio stoties į viešbutį – užtrukom gal tris valandas, bet buvo visai įdomu, pamatėm įspūdingą hipsteryną su didžėjumi gatvėje ir futbolo transliacijų būdelėmis. Ėjome palei buvusią sieną – daugiaaukščių balkonai Vakarų pusėje buvo išpuošti vėliavomis ir kita patriotine atributika, vis dar mininčia sienos griuvimą. Šalia veikiančiose pigiose „Ost-West“ užeigose – kareivių muliažai, sienos trupiniai, Brežnevo bučinys. Iš arti pamačiau televizijos bokšto burbulą, apie kurį daugiausia žinau iš vaikystėje prenumeruoto „ABC-Zeitung“. Paminklą Marxui ir Engelsui, prie kurio ant metalinės sienos visiems leista išreikšti savo nuomonę – daugiausia antifašistiniais lipdukais. Vokietijos istorijos muziejus su visa skausminga vermachto istorija, speciali paroda – Vokietijos kolonializmo istorija. Visa kas pateikta itin korektiškai ir su atgaila, vis pasibarstant galvas pelenais, – net sumaitotų kolonizatorių „balvonų“ liekanos. Galvoju, kad kaip tik dėl to nuolat eksplikuojamo istorinės atgailos akto šis miestas toks tolerantiškas ir toks saugus. Suvenyrų krautuvėlėje perku Merkel profilio sausainių kepimo formelę – kepsime per Kalėdas. Skaitytų knygų turgelis prie Humboldtų universiteto – ir mano skaitytieji Peliuko Mikio komiksų rinkiniai po eurą. Graudus paminklas nukankintiems žydų vaikams tyliame skverelyje. Lėlių teatras, kurio vitrinoje tarp marionečių kyšo ir Trumpo galva.

●

Grįžusi iškart ėjau į „Kino pavasarį“. Esu sena, turiu mažai laiko – jau vaikštau į tuos filmus, kuriuos rekomenduoja Živilė Pipinytė. Nekenčiu gėdingų versliukų, kurie bandomi prasukti kino teatro fojė, ir tų idiotiškų raudonų kilimų bei asmenukėms skirtų sienų, galinčių daryti įspūdį tik visiškiems tuščiagarbiams. Nerekomenduoju niekam nieko, nes tą daryti nėra prasmės, jeigu neturi duomenų (nestudijavai kino dvidešimt ar daugiau metų, negyveni juo, nebandei jo montuoti; esi ne to paties kraujo). „Nerudą“ (rež. Pablo Larraín, Čilė, Prancūzija, Ispanija, Argentina, 2016) žiūrėjau pirmą, nutarusi, kad biografijos, šiaip ar taip, yra įdomesnės už kokio nykūno X gyvenimą, kuris rūpi tik režisieriui Y. Poetiškas, dinamiškas filmas, dabartiniame lietuvių kine nieko panašaus nelaukiu, nesitikiu ir neįsivaizduoju. Paskui ėjau į „Rarą“ (rež. Pepa San Martin, Čilė, Argentina, 2016) – vien dėl to, kad filmas apie lesbiečių šeimą, auginančią dvi dukras. Iš anksto žinojau, kad bus prastas (jo Pipinytė nerekomendavo), bet vis vien nuvylė, nes ir netikroviška (Lotynų Amerikos mentalitetas), ir didaktiška (auklėjamasis filmas visiškiems žiopliams), ir tiksliu kvaišos tolerancijos simboliu tampa neurotiško šeimininko į veterinarijos kabinetą kasdien tampomas ežiukas, nes jis „neramus“ – tarsi būtų ramių ežiukų. „Baigiamieji egzaminai“ (rež. Cristian Mungiu, Rumunija, Prancūzija, Belgija, 2016) dar kartą sutvirtino įsitikinimą, kad rumunai, nors ekonominiu požiūriu gal net didesni nevykėliai už mus, turi daug geresnio kino. „Baigiamuosiuose egzaminuose“ tvyro Rumunijai būdingos korupcijos atmosfera – visos sistemos funkcionuoja tik per pažintis, kyšius, įtakos sferas. Visgi filme egzistuoja ir kažkokia mistinė dimensija, nes ligi paskutinės minutės atrodo, kad dar kažkas įvyks, kažko dar nežinome, tįsta mums nematomų veikėjų gija – teisingas, estetiškas realizmas. Filmo „Mėnesiena“ (rež. Barry Jenkins, JAV, 2016) salė buvo sausakimša kvyrų, nors filmo tema – ne tiek homoseksualumas, kiek Amerikos juodųjų getai. Veikėjai kalba savo specifine kalba, žargonu, kuris intravertą, rodos, galėtų išvaryti iš proto. Žmogui neduodama net ramiai pavalgyti – jis kvočiamas kažin kokių dalykų, galios patvirtinimo, išpažinimų, kurie yra iš anksto nustatyti ir reiškiasi įdomia, bet labai jau reglamentuota kalba, įstingdančia turbūt visą vergovės ir rasizmo istoriją. Kabinėjimasis prie žmonių, pas mus švelniai vadinamas „patyčiomis“, tame kontekste įgauna kone adaptacijos prasmę. Tačiau galbūt geriausia, ką kol kas mačiau, – „Net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu“ (rež. Paweł Łoziński, Lenkija, 2016). Dvi moterys, mama ir dukra, vaikšto pas senyvą psichoterapeutą į seansus, kuriuose aiškinasi savo santykį. Turbūt siaubinga, bet labiau tapatinausi jau su neteisingai mylinčia motina negu su dvidešimt penkerių dukra, kuri, psichoterapeutui paprašius apkabinti savo pačios paauglės vaizdinį, ištaria: „Tai juk netikra, vaizduotės pasauliai.“ – „Tik vaizduotės pasauliai ir yra tikri – tai net vaizduotė“, – atsako jai profesorius Bogdanas de Barbaro, žymus Krokuvos psichoterapeutas.

●

„Trys seserys“ Nacionaliniame dramos teatre (rež. Yana Ross, adaptuoti padėjo Mindaugas Nastaravičius). Gerai kažkada sakė a. a. Valdas Gedgaudas: „Gražiai Bialobžeskis skaito Gedą, bet negaliu klausytis – akyse stovi „Nekviesta meilė“.“ „Trijų seserų“ sumanymas turbūt toks ir buvo, tačiau kai girdžiu scenoje balsus iš „Dviračio šou“, ištinka paranoja, kad esu ne teatre, bent jau ne Nacionaliniame, o gal kokiame… „Domino“. (Nieko prieš popkultūrą neturiu.) Beje, Olgos vaidmuo bene geriausias, išlaikęs daugiausia klasikinio vaidmens bruožų – gal dėl to, kad ir veikėja konservatyvi, maloniai senamadiška, kurios pati profesija (pedagogė) skamba kaip diagnozė. Aišku, apie jokį Čechovą čia negali būti nė kalbos. Jeigu vertintume tai kaip „žiūralą“ hipsteriams, visai vykęs ir Nomedos vaidmuo – tikiuosi, žiūrėdami į ją atpažins save. Penkių scenoje skambančių kalbų babelis galėjo būti panaudotas ekspansyviau. Tačiau siaubingiausia, kad publika plojo atsistojusi, pasirodė gerų recenzijų, feisbuke liejosi pozityvios emocijos. Visa tai, kaip tame rumunų filme apie korupciją, yra apie mus – režisierių ir aktorių bičiulius, Stokholmo sindromo ištiktus Kėvišo pavaldinius, Malinausko bendražygius, vulgarių reklamų aukas.

Scena iš spektaklio „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka