Kas yra tapyba?
Jaučiu ir vėl – šį nuostabų 2017 mūsų Viešpaties metų pavasarį bus atėjęs man laikas prabilti apie tapybą. Žinoma, ne tiek iš prigimto plepumo, kiek iš įvairių pusių esu skatinamas, judinamas ir drąsinamas pasakyti bent šį bei tą apie savo parodą. Juk žmonės skaito, įdomu jiems. Pagalbon iškart pasitelkiu prieigą, sąlygą, kurią manau esant svarbią, o būtent – kad tapytojas neturėtų būti savo paveikslų gidu, azartišku komentatoriumi, lygiai kaip ir visai netekti amo ar kąsti musę, kai kalba sukasi apie jo veiklą.
Viskas prasidėjo nugriaudėjus pačiam pirmutiniam iš dešimties parodos kuratorės Rimos Blažytės klausimų, skirtų mano interviu. Didingam klausimui – KAS YRA TAPYBA? Klausimas geras. Labai geras klausimas. Kam gi kitam, jei ne tapytojui toks klausimas pritinka. Tai klausimas tapytojui, kuris, be tapybos, jokiais kitais reikalais iš esmės neužsiima. Gerai pagalvojęs supratau, kad atsakymai į kitus devynis įdomius ir subtilius klausimus apie tapybą nieko čia nepridės ir nepaaiškins geriau nei atsakymas į šį vieną, pirmąjį, ir, kaip dabar suprantu, visa apimantį klausimą. Kas yra tapyba? Kas yra tapyba man? Atsakyti buvau skatinamas paprastam žmogui, o, mano tvirčiausiu įsitikinimu, paprastų žmonių išvis nebūna, nėra buvę ir, viliuosi, nebus. Todėl atsakiau tiesiai. Tapyba – pašaukimo, veiklos ir profesijos lydinys. Junginys trijų dalių, kurių dvi pastarąsias, būdami atidūs, galėtume sujungti į vieną – atliepimą. Šiuokart tos dvi man matosi svarbios ir prašosi būti atskiros. Darbas, profesija, pašaukimas, maža ką tai pasako, oi, kaip maža! Visoms sritims tinka, atsakymas labai sausas, šykštus atrodo, be savybių, spalvų žaismės, niuansų, pustonių žavesio. Bet ar tikrai? Į profesijos, veiklos ir pašaukimo derinį įmerkiu tapybą ir išgaunu sau svarbias, ją grūdinančias ir apvalančias savybes.
Darbo, profesijos ir pašaukimo lydinys decentralizuoja menininko Aš, apie kurį atseit viskas sukasi. Išlaisvina iš siaubo banalybėmis virtusių sąvokų ir uždavinių, įprastai (80 proc.) keliamų ir pritaikomų tiek apibūdinant meninę veiklą, tiek tikintis jos rezultatų. O būtent – savirealizacijos, savojo Aš atradimų, nūdienos aktualijų, meninės išmonės ir ypač – kūrybiškumo. Tai pažaboja žmogaus savipakankamumą. Autorystė, parašas iš prekės ženklo virsta prisiimtos atsakomybės liudijimu. Į meninę veiklą, jos vertinimą įveda tiesos parametrą. Varžymasis kokybe tampa galimas su bet kurios kitos srities atstovų veikla. Pažangą tapyboje suprantame kaip dovaną. Paliekamas būtinas plyšys įvairiems reiškiniams sintezuoti. Pastabų sąrašas, manau, gali plėstis, surašiau pirmas šovusias į galvą.
Apibūdindamas savo veiklą tapytojas, suprantama, būna atitinkamas savo tapybai. Jo nevaržo stilistinė vienovė, kalbos moksliškumas. Net ir riebiai nusišnekėdamas jis pažeria perlų apie kūrybą ir gyvenimą. Viena fraze ar puse žodžio išgauna tirščiausią sirupą, netikėtą požiūrio į savo veiklą rakursą. Padriki burbtelėjimai, net kaprizų girliandos irgi iškalbingi. Pvz.: „Katės vaikšto taip žemai nuleidusios galvas, įsivaizduoji, kiek jos centų randa?!“ Esu įsitikinęs, ši mintis, autoriaus neminėsiu, taikliausiai apibūdina to menininko kūrybą, veiklos esmę ir siekinius.
Nagrinėjant šiokią ar anokią žmogiškąją veiklą šioje žemėje, svarbi mums kiekviena detalė ir neretai pati smulkėliausia gali atskleisti veiklos pagrindą, ant ko gi viskas sustatyta, kur pamatai, šaknys remias ir į kokius dangus šauna statinio bokštai, į kokias saules stiebias liauniausi lapeliai. O veiklai, kaip žinoma, būtinas veikėjas, per jį vyksta veikla, per jį ir tos veiklos savybės skleidžias, klesti ar apvysta.
Apie tapybą man patinka byloti pasitelkiant įvykius, o juos aprašyti surenkant porėmius, tempiant drobę ir ją gruntuojant. Šis kartas ne išimtis.
Pasakojimui pasitelkiu keletą žymaus XXI a. tapytojo Luko Mėletėlės gyvenimo ir kūrybos epizodų. Kai kurias šio iškilaus tapytojo gyvenimo detales dėl atsitiktinumo ir sėkmės man pavyko išgirsti iš jo draugės, kurios aliejinių dažų krautuvėlės miesto centre jau beveik niekas nebeprisimena. Ir nieko keisto šiais laikais, nors krautuvėlė veikė dar vakar. Su pačiu meistru, kaip visi žinome, dar nė vienam nėra pavykę pabendrauti akis į akį. Pasakotoja nekalbi, todėl ir mano liudyti atsiminimai, būdami fragmentuoti bei šokinėjantys, nors ir stokoja nuoseklumo, užtat yra tikri ir nė viename daikte nepramanyti, nepagražinti. Tegu atskleis skaitytojui tą tikrovę apie Meistrą, kuri esama, bet mažai žinoma šiandien.
Štai ką mums byloja žymiojo XXI a. tapytojo Luko Mėletėlės kolegės ir senos draugės žinios apie šio iškilaus tapytojo darbo būdą, prasmingą laisvalaikį ir tobulėjimą bei savęs paieškas.
Pavargęs jis nuo tapybos ir seniai jam jau sukusis mintis apie polėkį, savęs realizavimą, gyvenimo įvairiapusiškumą. Kiek nuostabių sričių ir profesijų esama! Kiek nerealizuotų galimybių! Na, negali juk tapyba visko aprėpti, viską nušviesti ir apsakyti! Žinoma, kad negali!
Trumpai tariant, žymusis XXI a. tapytojas Lukas Mėletėlė nusprendė imtis medicinos. Ir ne bet kokios, jam parūpo chirurgo praktika! Tik laisvalaikiu prasiblaškyti, kaip galvojo jis.
Bet neužbėkime įvykiams už akių, juk rimtiems apsisprendimams neužtenka vien užgaidos, simpatijos kokiai nors veiklai ar mėgėjiško domėjimosi šiaip sau, turi kažkas įvykti, kažkokia paspirtis, gal trakštelėjimas. Kuo giliau, kaip žinoma, tai paliečia žmogų asmeniškai, tuo tvirčiau ir uoliau jis kulniuoja savo takeliu link savo siekinių ir lūkesčių vedamas tvirtėja bei lankstėja. Prieš rimtai pasukdamas į mediciną, Mėletėlė, kaip ir įprasta, intensyviai tapė – dirbo. Apie gydytojo veiklą tik šmėkšteldavo šiokia tokia padrika mintis užklydėlė. Tuo laiku kaip niekad daug ir ypatingu būdu gilinosi į tapybą. Gyveno savo darbu, gyveno tapyboje. Net ir būdamas tarp žmonių, susiėjimuose, artimųjų rate, dirbo mintyse. Apie savo darbą niekam nepasakodavo, o ir kam gi pasakosi, kai tyrinėji dar neatrastus žemynus. Žinojo, kad nereikia išsiskirti, stengėsi būti mandagus, prisiversdavo trumpai paplepėti lengvomis temomis ir jam tai puikiai sekėsi. Svarbu, kad neblaškytų jo darbo – tapybos. Įsijautė visas. Ir visiškai tapatinosi su paties įsivaizduojama tapybos esme.
Tuo laikotarpiu, būdamas jau pusamžis, Lukas Mėletėlė pirmą kartą pateko į ligoninę. Susidūrė su medicina ištikus ūmiam pavojui jo paties sveikatai ir gyvybei. Ir ne šiaip sau, o per tapybą, kuri buvo jį visiškai užvaldžiusi. Mat ilgai dirbdamas – tapydavo jis aliejumi – dažnai pamiršdavo pavalgyti, ką jau kalbėti apie padoresnius pietus. Taigi vieno tokio intensyvaus kūrybinio laikotarpio, užsitęsusio ištisus mėnesius, metu jis taip pat nejautė didelio reikalo pasirūpinti savo poilsiu ir maistu. Visai išsekusiam jam pasirodė, jog dažai, slypintys tūbelėse, ir aliejus jiems skiesti taip pat maistingi, gal, gerai pagalvojus, gali turėti ypatingų galių, padėtų išspręsti pačius aukščiausius jo darbo – tapybos uždavinius, tik tokius jis visada sau keldavo. Panašių minčių vedamas ir rimtai praalkęs, sočiai pasistiprino iš gretimai gulėjusios Ochros tūbelės. To nepakako, žinojo, rudų dažų pigmentai gaminami, malami iš uolienų – žemės dažai, nieko blogo nenutiks. Kaipmat sukirto Marsą, Umbrą, Kaput Mortum, pamaišęs su Van Dicku, Feodosijaus rudą, subtilios spalvos Gutankaro violetinę, Anglų ir Venecijos raudonas. Dėl aštrumo ir menamų prieskoninių savybių dar išsispaudė po ranka buvusį Kraplaką ir geltonąjį Stroncį. Atsakingose astronautų misijose juk taip pat negaištama laiko su sriubomis ir kotletais! Užsigerti aliejų atskiedė terpentinu su trupučiu puikaus Pichtų lako.
Justinas Vaitiekūnas. Įstaiga. 2007
Kas dėjosi ateinančiomis minutėmis, valandomis, gal paromis, nežinia. Sako, jį radęs pats didysis mecenatų mecenatas, kolekcininkų kolekcininkas ponas Srutis. Rado apsikabinusį paletę be mažutėliausių gyvybės požymių. Žinoma tik tiek, kad po ilgų savaičių, atsibudęs jau toksikologijos skyriaus palatoje, Mėletėlė medicinos sesutei tyliai ir nerišliai tarė pirmuosius žodžius po reanimavimo:
– Buvau tapyboje, ten yra dar kitas gylis.
Tai sumurmėjęs Lukas Mėletėlė vėl atsijungė savaitėlei.
Kažin ar išvis būtų pabudęs, jei ne pono Sručio rūpestis, o svarbiausia – daktaro Filipo Aureolo Teofrasto Bombasto fon Hohenheimano, medicinos genijaus, pastangos. Ilgametėje visko mačiusio daktaro praktikoje tokių toksinių cheminių apsinuodijimų junginių dar nebuvo pasitaikę. Užgriuvus tokiems išbandymams didis daktaras Filipas Aureolas Teofrastas Bombastas ėmėsi ryžtingų veiksmų, teko imtis, nes ir pats ponas Srutis, būdamas be galo įtakingas, jau grūmojo paleisiąs vėjais visą jo kliniką, jei neištrauks iš mirties nagų tokio tapytojo. Taigi prapjovė Mėletėlei pilvą, užkabino kablius, pilvą išėmė, ilgai plovė, dezinfekavo, gerai išdžiovino, paskui atidžiai sudėjo atgal į vidų ir atkabinęs jau minėtus kablius kuo kruopščiausiai užsiuvo. Vis tiek kas jau bus, tas, kitos išeities nebuvo matyti.
Rizika pasiteisino, Mėletėlė atgavo sąmonę. Po truputį pradėjo atsargiai valgyti ir, ko anksčiau niekuomet nedarydavo, žiūrėti televizorių. Drybsodamas, abejingai, bet tuo pačiu metu kažkaip keistai godžiai spoksodavo į įvairiomis programomis mirguliuojantį plokščią ekraną, kabantį ant palatos sienos. Laikui bėgant Lukas Mėletėlė vargais negalais sveiko, jau smagiau krapštinėdavo panižusią prapjauto pilvo siūlę.
Sykį – kas itin svarbu šioje istorijoje – tiksliai per patį vidurdienį į Luko Mėletėlės palatą įplaukė jauna simpatiška daktarė Fotina Akedijava baltu chalatu. Ištiestoje rankoje ji ryžtingai laikė popierių ir dokumentų bures, kuriose iš tolo matėsi lentelės su aibe tuščių, dar pildytinų laukelių. Pirštai prakaulūs, rankovė tviskanti, matinė, su skaidria saga, akinių rėmeliuose žybtelėjo saulės akimirksnis. Šiuo metu dirbate? – paklausė ji sinchroniškai su užsidarančių durų girgžtelėjimu. Taip, taip, lyg pats sau pusbalsiu atsakė Mėletėlė, nebepamenu tų laikų, kai dykinėdavau, abejoju, ar išvis tokie buvo. Darbovietė, kontaktai? Na, kaip kada… aš tapau. O, kaip nuostabu! Mano dukterėčia irgi prie meno, ji nori į rūbų dizainą dabar, anksčiau prieš dvi savaites floristika domėjosi ir abstrakcija. Aha, na gerai, o ką jūs dirbate? Mes čia į ligos istoriją įtraukiam.
Fotina Akedijava apsilankė trumpai, keletas paprastučių klausimų apie rizikingas darbo sąlygas, įpročius, šeiminę padėtį, buvusias ligas, nusiskundimus bei traumas, užsirašė Mėletėlės adresą, tel. nr. ir po poros minučių išplaukė kaip įplaukusi, bet dokumentus jau laikydama prispaudusi prie iškilios krūtinės.
Formalumas ir tiek, pagalvojo Mėletėlė, žiūrėdamas į už lango kieme pasitempusių senų vakarinių tujų rikiuotę. Tačiau kažkokiu mistiniu būdu paliko Fotina Akedijava keistą sumišimą. Ta sunkiai paaiškinama sumaištis palaipsniui, lėtai ir labai užtikrintai smelkėsi į Mėletėlės vidų ne ką prasčiau, nei neseniai ten pateko dažų pigmentų nuodai. Mėletėlė, ir šiaip apdovanotas puikia savistaba, pradėjo sakytum naujai suvokti savo darbą, tapybą, į jo vidų pateko abejonės, apatijos, sąstingio ir net pasibodėjimo tapyba mišinys. Gal kalta čia ta Fotina su savo kapotais klausimais? Būsiu persidirbęs, ir apsinuodijimas savo daro, pamanė jis. Tapyba, tapyba, ištisinis galvojimas, pojūčių, vaizdų ir prasmių sistemos, autorinės metodikos užkaboriai, giliausios įžvalgos ir dar begalė visko, tapybos istorija, kontekstai, seniausi, naujausi ir būsimi laikai, žmonės… O kur atostogos kaip visiems, laisvalaikis, savaitgaliai? Kur aktyvus poilsis, mylimas hobis? Juk net vieną vienintelį kartą apsilankęs mecenatų mecenato, kolekcininkų kolekcininko pono Sručio golfo aikštyne, beje, geriausiame visame regione, Lukas Mėletėlė dorai neįsitraukė į žaidimą. Visą dieną stebėjo tvarkingai, kaip uolaus policininko smakras, nuskustą veją ir dirbtinių kalvelių struktūras, dirbo ties peizažo sandara.
Mėletėlei ryškėjo, jam būtina kita, prasminga veikla, padėsianti atsitraukti nuo savo darbo, tapybos. Ir nedelsiant. Iškart pamanė – variantai jam tinkami bus du. Vesti arba imtis medicinos, gal ir viena, ir kita. Rimtai pamąstęs dar beveik pusę minutės pirmąjį atmetė. Aplenkdami begalę niuansų, aptinkame tik tiek, kad vos išbandęs, jog gali paeiti, naktį, keičiantis pamainai, Mėletėlė dingo iš daktaro Filipo Aureolo Teofrasto Bombasto fon Hohenheimano klinikos, nors jam prognozavo ilgą gydymą, nes toks apsinuodijimas, pasak konsiliumo išvadų, turėjo neabejotinai paveikti pačios asmenybės gelmes, nors ne iš karto tokie pakitimai pamatomi. Atvejis neeilinis. Niekas jam apie tai, aišku, nė neužsiminė, o Mėletėlė pajuto, suprato. Ne, nebus jis bandymų triušis nei pelė, naujų medicinos mokslo pasiekimų žaliava. Jis toliau ramiai tapys ir laisvalaikiu arba kai turės laiko, pats praktikuosis gydyti, bent pabandys pradžioj, laisvai, tik šiaip, tik sau, savo malonumui. Jokių ambicijų jis nepuoselėja, juk ne daktaras, pats turi savo rimtą darbą – tapybą.
Mintis veja mintį ir galimybės plečias, tik domėkis. Pilna dabar visokių mokyklėlių, kodėl gi iš pradžių nepabandžius? Kas ieško, tas randa. Rado tapytojas Mėletėlė internete patraukliai pristatytą Makavyko Eukarioto medicinos praktikos ir studijų centrą, įvairias jo programas ir įsitikino – toks centras kaip tik tokiems kaip jis. Mėnesio mokestis prieinamas, lankys, reikia tik pasiskambint…
Kaip tik tuo metu kupinas nusiteikimo Lukas Mėletėlė išrausė didžiausią šalyje kasmetinę, pavasariais veikiančią knygų mugę, ieškodamas mokomosios literatūros naujajai savo veiklai, papildomam ugdymuisi. Lankėsi visas mugės dienas. Ieškojo kažko panašaus į metodinę lektūrą pradedančiam medikui. Žvalgėsi į knygas, kurių antraštė galėtų būti: „Kiekvienas gali būti gydytoju“, „Operuoju pats“, „Jaunasis chirurgas“, „Mano pirmoji siūlė“. Na, apie vaistus ko nors arba apskritai, kur pradedančiajam būtų paaiškinta nuo nulio. Veltui, nieko panašaus į jam rūpimą leidinį ar bent brošiūrą nebuvo. Kiek susikrimtęs, išeidamas iš mugės, prieš pat ją uždarant, nudžiugo iš tolo pamatęs stambius knygos viršelius dailiu šriftu išraitytu pavadinimu „Mano pirmoji siūlė“, priėjęs nusivylė, knyga buvo apie rūbų siuvimą.
Kaip jau pastebėjome, tapytojo Luko Mėletėlės laisvalaikio veiklos pradžia ir plėtotė turi visus turtingus ir spalvingus, nestokojančius entuziazmo, įvairiapusiškam asmenybės vystymui būdingus bruožus. Tipinius bruožus. Jo draugė taip pat užsiminė apie siekinius gydyti savo stiliumi, apie įkvėpimą, laisvę, eksperimentavimą, abstraktųjį įsijautimą, naujų medžiagų naudojimą farmacijoje, nenuilstamas improvizacijas, etiudus organų persodinimo srityje ir kažką panašaus į action plastic surgery.
Savo studijoje Mėletėlė apžvelgė, jo įsitikinimu, pradžiai tinkamas medžiagas ir priemones: chalatą, kryptinį, fokusuojantį šviesos srautą, šviestuvą, kelias poras pirštinių, pjūklus pjūklelius, restauratorių naudojamas antigrybelines servetėles, įvairius peiliukus, vielos ritinėlį, siūlus, zuikio ir žuvies klijus, gliceriną, titano ir cinko dioksidus, pradėtą dviejų kilogramų maišelį gipso, fiksavimo aerozolius, varžtų, įtvarų, vinučių ir šiaip įvairiausių smulkmenų dėžę.
Čia Mėletėlės istorija nutrūksta. Naujausiomis žiniomis, labiau spėlionėmis ir paties mecenatų mecenato, kolekcininkų kolekcininko pono Sručio nuojautomis, faktas – Mėletėlė skubiai išvyko iš šalies, kur tiksliai, nepasakė net ponui Sručiui. Minėjo tik, kad tai susiję su jo nauja veikla, akiračio praplėtimu ir dar su kažkokia praktika, kurios trukmė priklausys nuo to, kaip seksis.
Aš savo ruožtu pereinu prie dar vieno man rūpimo klausimo – kam reikalinga tapyba? Kitaip sakant, kas iš to? O žiūrint kiek plačiau – kas iš meno ir panašių dalykų apskritai? Bet apie tai kiek vėlėliau.
- – - -
Justino Vaitiekūno personalinė paroda VDA parodų salėse „Titanikas“ veiks iki balandžio 23 d.
