Jėzus, kurio nesuklijuosi
Matau, kad bus buvusi kitokia gavėnia. Netyčia, kaip ir daug kas prisiartinusioje Dievo karalystėje. Ir tyčia, nes esame pašaukti laisvei. Tada, kai „Graudūs verksmai“ skamba (jeigu dar skamba) tuščiose bažnyčiose, o penktadieniais į Kryžiaus kelio pamaldas susirenkama keturiese ar penkiese, negali būti, jog atgailos ir atsivertimo žinia, išvedusi Jėzų į viešumą, toliau neieškotų būdų, kaip pasisukinėti tarp žmonių ir prikibti prie tų, kurie vis dar ko nors ieško.
Pirmiausia iš viso to išeitų jausmingas pasakojimas vaikų katekizacijai. Sudužo gipsinė Jėzaus statulėlė. Prieš tai ji stypsojo sendaikčių paviljone Vakarų Europoje ir buvo išvaduota už keturiolika eurų. Sakau sau – pažaisime. Thomui Mertonui gipsinės šventųjų figūros buvo iškreipto kulto ir prasto katalikiško skonio įsikūnijimas. Kažkada man atrodė įtikinama, bet kodėl dabar nepasiginčijus? Be to, šitas gipsinis Jėzus gražus, švelnių bruožų, apvilktas dailia, kitados rožine, tunika su paauksuotais apvadais. Toks nekaltas Pirmosios komunijos bernelis ir šv. Teresėlės giminaitis. Keliauk į Vilnių, pasakų miestą. Pabučiavęs sugrūdau kuprinėn, bet kuprinė blinkt nuo kėdės, vargšas Jėzulis – į gabalus. Nuskilo garbiniuota galva, nuogos blauzdos. Taigi Vilniuje laukė kitas žaidimas. Su draugais rinkome statulėlės dalis, klijavome, gipso mišiniu, lyg kokiu balzamu, tepėme vaikelio randus. Toks nučiupinėtas ir nuglostytas jis dabar stovi vienuolyne ant palangės. Ar laimingas? Prisiminęs gavėnią, galėtum girtis tiesiogiai palietęs Viešpaties žaizdas, pajutęs jų gydantį artumą. Uch, kaip skamba!
Bet kvailiausia, kad iš tiesų kažin kas suskambėjo. Jėzus štai dūžta ir sudūžta. Nelyg anas ukmergiškio poeto trapus ir lengvas ąsotėlis. Ar tik nereikėjo man verčiau pakasti šventoriuje tas gipso šukeles ir laukti prisikėlimo rytmečio? Pamilti tai, kas nedaug, labai nedaug. Nesisvaiginti subtiliais religiniais potyriais. Jau tampa madinga, cituojant evangelijas ir Pauliaus laiškus, visur kaišioti savo pačių silpnumą ir trapumą. Karingasis, su nuodėme kovojantis mūsų Bažnyčios frontas kurį laiką dar šaukėsi krikščionių riterių ar partizanų dvasios, bet vėliau pasidavė, gal nuėjo į pogrindį. Nepasigendu to fronto ir jo šūkių. Evangelija tikrai apreiškia, jog esame silpni ir Dievo malonę nešiojamės moliniuose induose. Bet ji taip pat apreiškia, kad Jėzus gali būti atimtas, prarastas, paslėptas nuo mūsų ir kad tai priklauso nuo mūsų, silpnųjų ir trapiųjų, pasirinkimo. Jeigu ką, garsioji Pauliaus formulė būdamas silpnas, esu galingas labai lengvai virsta primityvoku valdžios, autoriteto, privilegijų siekiu, einančiu pramaišiui su visai neevangeline kvailybe ir tingumu. Ar tokia yra kryžiaus paslaptis?
Jėzaus kančios pasakojimuose visur išvien veikia trapūs ir klystantys žmonės. Tai jų situacija, gal tam tikra prielaida, bet ne koziris. Ir pagrindinis tos istorijos herojus veikiau primena dūžtantį ąsotėlį, o ne nenugalimą supermeną. Bet iš veikėjų rato išrenkami ir rodomi tie, kurie mato silpnąjį Jėzų ir seka jį savo pačių silpnume, nemėgindami ko nors perdaryti. Motina ir mylimasis mokinys po kryžiumi. Kuklūs, tylūs Jėzaus laidotuvių dalyviai. Moterys, rytui brėkštant išsiruošusios patepti mirusiojo kūno ir paskui mirtinai išgąsdintos. Marija Magdalietė, verkianti prie tuščio kapo, nerandanti to, kurį mylėjo. Jėzaus suėmimo scenoje evangelistas Morkus mini paslaptingą jaunuolį, susisupusį į drobulę. Iškilus pavojui, jis išsineria iš drobulės ir nuogas sprunka į nakties tamsą. Netrukus bus apnuogintas ir pats Jėzus, bet ano jaunuolio panašumas į mokytoją netikras, tai labiau graudi ir tragiška aplinkybė, tiesos imitacija. Po kelių šimtmečių krikščioniškame dvasingume atsiras frazė nudus nudum Christi sequi, ilgainiui pamėgta ir išpopuliarinta vienuolių pranciškonų. Nuogas sek nuogą Kristų. Sakytum, prarasta ano evangelinio personažo galimybė būti dūžtančio ąsotėlio draugu. Be šio ryšio lieka tik nuogumas. Dar baimė.
Kristaus prisikėlimas yra smūgis ne tik kunigaikštystėms ir galybėms. Velykų scenarijuje nieko nereiškia nė mažųjų noras triumfuoti, būti pagerbtiems, apdovanotiems, žūtbūt įrodytiems. Šiuo požiūriu ir sensacingas Vasario 16-osios Akto atradimas, aiškiai papildysiantis mūsų velykinį džiaugsmą ir retoriką, man atrodo kaip išvirkščias stebuklas. Prisikėlimo rytą kapas buvo tuščias, o Jėzaus gyvybė nesulaikomai veikė. Lygiai taip ir su Nepriklausomybės Aktu: jo tarsi nebuvo, bet jis dirbo savo darbą. Ir netgi tada, kai Vasario 16-oji buvo sudužusi, tarsi nebegyva. Tokiam stebuklui nieko daugiau netrūksta. Nepagaunamas, pusiau mistinis Vilniaus popierėlis (vieno iš jo signatarų pasakymu) buvo didesnė dovana ir stebuklas negu tai, ką garbins žiūrovų delegacijos Signatarų namuose ar kur kitur. Verčiau jis ramiai sau dūlėtų Berlyno spintose. Nematant originalo, Algimantas Mackus galėjo sakyti, kad po Nepriklausomybės Aktu pasirašė ir toliau pasirašinės visa Lietuva. Buvome palaiminti neturėdami gimimo liudijimo. Dėl tokios padėties, žinoma, sunku, apmaudu, lyg būtume kokie vargšai pavainikiai. Bet užtat dvelkte dvelkia anuo tolimu rytmečiu, tuščiu kapu ir Velykomis. Ir su visa savo laisve ir nepriklausomybe nenumaldomai traukia prie Jėzaus, trapaus ir dūžtančio.
