Iš „Cherubiniškojo piligrimo“

Angelas Silezietis (Angelus Silesius, tikr. Johannes Scheffler, 1624–1677) – panteistinių pažiūrų barokinis vokiečių poetas mistikas; studijavo mediciną ir filosofiją Strasbūro, Leideno ir Paduvos universitetuose. 1653 m. dėl nesutarimų su protestantų teologais priėmė katalikų tikėjimą ir gavo Silezijos pasiuntinio (lot. Angelus Silesius) vardą; nuo 1661 m. pranciškonų vienuolis. Labiausiai pagarsėjo išleidęs eiliuotų filosofinių epigramų rinkinį „Cherubiniškasis piligrimas“ (Cherubinischer Wandersmann, 6 kn., 1674), kuriame reiškiamos mintys apie Dievo slėpinį, laiką ir amžinybę, asmeninį santykį su Dievu ir kūrinija. Didžiausią kūrybos dalį sudaro klasikinės eilėdaros (trylikaskiemenis aleksandrinas) rimuoti dvieiliai su trumpa turinį kartojančia ar apibendrinančia antrašte. XX a. atgijus susidomėjimui šiuo poetu ne vienas dvieilis tapo rimto filosofinio tyrinėjimo tema (kaip iškiliausią pavyzdį galima paminėti glaustą dvieilį apie rožę (I, 289), kurį vėlyvasis Martinas Heideggeris skrupulingai išanalizavo paskaitų kurse „Teiginys apie pagrindą“ (Der Satz vom Grund, 1955/1956).

Į lietuvių kalbą lig šiol Silezietis verstas nedaug: keletą epigramų išvertė ir savo poetinių vertimų knygoje „Ketvirtoji knyga“ (2001) paskelbė Antanas Gailius, taip pat pluoštą vertimų (maždaug 30 dvieilių) išspausdino Jonas Juškaitis vertimų antologijoje „Ne laikas eina“ (2004).

 

 

I, 1 Kas tyra – nesuyra

 

Tyra kaip auksas, spindinti nelyg rasa,

Tvirta tartum uola lai bus tava dvasia.

 

 

I, 5 Mes nežinom, kas esam

 

Kas esu – nežinau, ką žinau – tai ne aš,

Aš nei daiktas, nei ratas, nei taškas dievaž.

 

 

I, 8 Dievas nėra gyvas be manęs

 

Žinau, kad Dievas gyvas be manęs netvertų:

Numirčiau aš – iškvėptų dvasią Jis iš karto.

 

 

I, 11 Dievas many, o aš – Jame

 

Mano Dievas – ugnis, o aš – Jo atspindys:

Argi mūs abiejų nėr bendra prigimtis?

 

 

I, 25 Dievas yra nepagavus

 

Dievas – niekis, Jis nėra nei čia, nei nūnai*:

Jo nesugausi – Jis išsprūsta amžinai.

 

* T. y. nei laikas, nei erdvė.

 

 

I, 37 Nerimas tiktai tavy

 

Tik pats tu neramus, pats ratas tu esi,

Savaime riedantis ir visad judesy.

 

 

I, 42 Kur Dievo priežastis?

 

Bematis Dievas, priežastis be priežasties!

Žmogau, suprasi tai, jei tu su Juo išties.

 

 

I, 49 Tyka – palaima

 

Tyka – palaima: jei nebūtų Dievas toks tykus,

Tai aš sumerkčiau tyloje už Jį akių vokus.

 

 

I, 55 Šaltinis esti mumyse

 

Kam Dievo tu šaukies? Šaltinis juk tavy:

Jis visad srus, jei neužspausi jo savy.

 

 

I, 82 Dangus – tavoj širdy

 

Kur bėgi, stok, dangus – tiktai tavoj širdy,

Kitur ieškodamas, tu Dievo nerandi.

 

 

I, 111 Dievybė – niekis

 

Tyki Dievybė – niekio sklidina būtis:

Kas mato niekį, tas visur ir ją matys.

 

 

I, 161 Amžinoji šviesa

 

Aš – amžina šviesa, kur šviečia per naktis:

Aš – Dievo indas, Jis – aliejus ir dagtis.

 

 

I, 188 Laikas ir amžinybė

 

Sakai, kad amžinybėj laiko pamatai.

Bet kur tu skirtumą tarp jųdviejų matai?

 

 

I, 199 Dievas anapus kūrinijos

 

Ten eik, kur negali, ir žvelki, kur tamsu:

Klausyk tylos, ir Dievas atsilieps balsu.

 

 

I, 285 Kas pažįsta, bus pažintas

 

Dievybė – tai slapi ir vientisa gelmė.

Ji tavyje, o tu joje – tokia esmė.

 

 

I, 289 Neklausia kodėl

 

Neklausia rožė kodėl. Ji žydi, nes žydi.

Ir jai vis tiek, ar esti kiti ją išvydę.

 

 

II, 5 Šviesa – tai dar ne Dievas

 

Šviesa – Jo rūbas: jei ji dings tau iš akių,

Tu nemanyk, jog dingo Dievas tau sykiu.

 

 

II, 30 Atsitiktinumas ir esmė

 

Į esmę smelkis: kai pasaulis šis pranyks,

Kas atsitiktina – atmirs, esmė – išliks.

 

 

II, 44 Žmogaus esmė

 

Tu klausi vis manęs: žmogaus esmė kame?

Tau atsakau: pranokti angelus esme.

 

 

II, 68 Kalbėk tyla

 

Tu amžinybę žodžiais apsakyt tikiesi?

Žmogau, pirmiau kalbos atsisakyt turėsi.

 

 

II, 146 Dievybė – tai tamsa ir šviesa

 

Dievybė – žaibo blyksnis ir tamsi naktis;

Visa kūrinija – jos blyksnio atspindys.

 

 

II, 149 Tu visa pats esi

 

Ko tu geidi? Savy aprėpi kaip žmogus

Ir žemę, ir dausas, ir angelų pulkus.

 

 

III, 89 Grožis

 

Man mielas grožis, bet grožiu vadint galiu

Tik grožį tą, kurs slepias tarp aštrių spyglių.

 

 

III, 148 Man Dievas – skritulys ir taškas

 

Man Dievas – taško vidurys, kur link aš skrieju,

Ir ratas, į kurį aš meile įsilieju.

 

 

III, 180 Kur Jo pradžia – nežino Dievas

 

Kiek Dievas esti – sužinoti ketinai.

Klausyk: tiek laiko, kad nepamena nūnai.

 

 

III, 181 Taip pat apie Dievą

 

Nebuvo Dievas, nesti, niekada nebus,

Ir po pasaulio vienas Jis rymos tvarus.

 

 

IV, 14 Mažame didybė

 

Ką Dievas duoda – imki, mažame – didybė,

Todėl atminki: auksas ir purvyne žiba.

 

 

IV, 21 Nepažintas Dievas

 

Kas Dievas esti? Nežinia – Jis nei šviesa,

Nei vienis ar dvasia, dievybė ar tiesa,

Nei gėris, nei valia, nei meilė, nei galybė,

Nei daiktas ar nedaiktas, protas ar esybė:

Jis tai, ko tu ar aš, kaip ir visi kiti,

Nesužinojo net rymoję nebūty.

 

 

IV, 38 Dievas – niekas ir viskas

 

Nors Dievas – tai ugnis, dvasia, šviesa tyra,

Bet Jis kartu ir jais visais tikrai nėra.

 

 

IV, 81 Mirtis

 

Mirties aš nebijau, mane nuneš jinai,

Ten, kur aš siela ir dvasia esu seniai.

 

 

 

IV, 83 Trimitai

 

Trimitai man mieli, jų garsui nuaidėjus,

Aš prisikelsiu, žemėje ilgai gulėjęs.

 

 

IV, 84 Dievo veidas

 

Kas Dievo veidą regi – laimė to didi,

Kas Jo atstumtas – tam baisi kančia širdy.

 

 

IV, 109 Išminčius

 

Rimties išminčius ieško, niekina jis minią:

Pasaulis jam belangė, o dangus – tėvynė.

 

 

IV, 111 Savimylai

 

Nuskendo Narcizas į versmę įkritęs.

Juokies, savimyla? Apie tave šis mitas.

 

 

IV, 122 Prilygsta Dievas sau

 

Prilygsta Dievas sau, todėl nekelk savęs,

Kad nepamestų iš akių Jisai tavęs.

 

 

IV, 137 Kibirkštis ugny

 

Kas gali kibirkštį ugny pažinti?

Ir kaip mane, jau Dievuje, vadinti?

 

 

IV, 183 Viskas, ko geidi, yra tavy

 

Tai, ko geidi, – turi savy jau su kaupu:

Bet pradui šiam išjudint reik tavų darbų.

 

 

IV, 186 Nieks nėra pats sau

 

Ne sau lietus, ne sau ir saulė tarp dausų:

Ir tu ne sau pačiam esi, o dėl visų.

 

 

V, 3 Kaip Dievas visame kame, taip vienas skaičiuje kiekviename

 

Kaip skaičius vienas skaičiuje kiekviename,

Taip Dievas esti vienis visame kame.

 

 

V, 10 Dievo rūmai

 

Pats Dievas sau – tai sostas, Jo dangus – pilis,

Jam rojus – menė, klėtis – Žemės rutulys.

 

 

V, 12 Mato budinti akis

 

Dievybės saulės neužtemdo ir naktis.

Kas regi ją? Tik akyla, budri širdis.

 

 

V, 61 Viskas tobula

 

Netobulų nėra: rubino vertas žvyras,

O rupūžė graži kaip serafimas tyras.

 

 

V, 86 Kūrėjas kūriniuose

 

Kūrinija – knyga: kas ją skaityt mokės,

Kūrėją visuose jos puslapiuos regės.

 

 

V, 92 Nemato Dievas ateities

 

Nemato Dievas ateities*: meluoji tu,

Kuomet matuoji Jį aiškiaregio matu.

 

* Autoriaus prierašas: Dievas nemato nei ateities, nei praeities, bet Jis nuo amžių amžinųjų regi dabartyje viską, kas vyksta, o ne tai, kas įvyks ar įvyko.

 

 

V, 173 Minčių neturi Dievas

 

Nėr Dievuje minčių, nes jei Jam kiltų mintys,

Ar Jam derėtų abejonėse kankintis?

 

 

V, 279 Kas buvo vietoj šioj anksčiau nei Visata

 

Kas buvo vietoj šioj anksčiau nei Visata?

Čia buvo Dievas, Žodis ir pati vieta.

 

 

V, 311 Be Dievo siela nieko negalės

 

Kaip lyra, rankos neliesta, nesuskambės,

Taip ir be Dievo tavo siela nejudės.

 

 

VI, 20 Kas laikina – dūmas

 

Kas laikina – dūmas. Įleisi pro duris,

Jis tavo dvasią užgniauš ir išės akis.

 

 

VI, 128 Kas trokšta Dievo, turi tapt Dievu

 

Tu Dievui tapk Dievu: Jis bendra neturės

Su tuo, kas Dievuje Juo tapti nenorės.

 

 

VI, 130 Būti niekuo yra tapti Dievu

 

Kas buvo – to nėra: nieke kas nebuvos,

Tas niekad neužgims iš amžinos šviesos.

 

 

VI, 171 Jūroje kiekvienas lašas – jūra

 

Patampa lašas jūra, jūron įlašėjęs:

Dievybe – siela, į Dievybę įsiliejus.

 

 

VI, 173 Ir lašas jūroj – jūra

 

Jei jūroj viskas – jūra, net lašai maži,

Tai Dievuje ir siela – Dievas, dievaži.

 

 

VI, 193 Pasaulį praradai – nedaug praradai

 

Pasaulis – niekas, tad ir praradai nedaug,

Jei iš galvos tu išmetei pasaulį lauk.

 

 

VI, 223 Pasaulį reik pajuokti ir apverkti

 

Jeigu žvilgsniu aprėpt pasaulį nori tu,

Būk tiek Demokritu, tiek ir Heraklitu.

 

 

VI, 262 Pasaulis – tai smiltis

 

Kodėl žmogus šioj žemėj Dievo nematys?

Nes drumzlina akis, o žemė – jos smiltis.

 

 

VI, 263 Pabaiga

 

Bičiuli, jau gana. Daugiau jei nori tu,

Pats tęsk ir tapk Esme, pats tęsk ir tapk Raštu.

 

 

Vertė Lanis Breilis