Eilės
rūkas
ir taip nesiseka numirt
iš pirmo karto
nes judesių paradas
neša iš inercijos
ir blizga skruostai
įkaitę nuo trinties
į sieną
esi pritvinkęs
savo pėdsakų
nors jų jau niekas
neįžvelgia
o grafičių piešėjai
puošia stilizuotais kryžiais
tavo seiles
kliūtis link finišo
turėsi sugalvoti pats
o rūkas stingdantis
belaikėj kolboj
sugers kovos ir pergalės
ženklus
bučinys
apsamanojo ir bakterijos
kuriom apsikeitėm
kai suartėjom
tarsi palydovai
iškvėpuoto oro
zonoj
tarp lūpų strigo
smėlis
ir pasiglemžęs drėgmę
tapo kapinėm
dejonių
mes valėme kasdien
dantis
ir tarsi gumą
kramtėm tai
ko nebebus
atspindys
pro užrakto skylutę
regėjau savo atspindį
ašarų pakalnėj
kaip mano veidą
skrodė popierinis
laivas
kol nuskendo
akyse
atskilo rankos
iš begalinio noro
pamojuot draugų
paminklams
ir mus sujungė
kaip punktyras
drugelių gaudytojas
kai skamba choras
nuskendusių mergaičių
ir byra iš burnos
atrajoti kąsniai
bandau juos surimuoti
pagal prarastus
vardus
ir suvert ant pakaruoklio
žvilgsnio
ir už butelį
valkatai papasakot
kad norėjau
tiktai gaudyt
drugelius
natiurmortas
išklojęs guolį
tik jausmų protezais
aš sušilau sapne
kur bėgau
jau be stabdžių
paskui vienatinės
šešėlį
mačiau kaip ji
sustoja
ir sutinka neilgam
mane pakęst šalia
kaip natiurmorto
barokinę daržovę
bet šitame sapne
vėl užmigau
ir tąkart amnestavo
artimųjų vėlės
ir leido nebegrįžti
triskart „nei“
nei bandymai
užkonservuoti meilę
degtine
ir stebėt nuo kalno
kaip ji virsta
švęstu vandeniu
nei dvigubas neigimas
jūros
kad užsidegtų žvakės
iškilusios iš dugno
nei pastangos
pripumpuoti oro
plokščią katę
ant asfalto
kaip vaikiškas vengimas
atsisveikint
įsižeminimas
o daugiau nieko
ir nebus
tiktai žievė
banano
ant perono grindinio
kaip vystyklai
nuo šalčio susitraukusiai
jaunystei
ir tavo siela
tarsi šuo
kauks miške
nes ją kažkas pririšo
norėdamas išsaugot
gegutė
ir kaire koja
parašytas savamokslis
kaip išauginti dėmę
biografijoj
ir žaist su muilo
burbulais
ir nežinot
kad visa tai –
tik būtinos ginties
tvora
kai smegenų kanjonai
suspaudžia savo
skardžiais
laikrodžio gegutę
ekskursija
iš ten
kur dar esi
nenudažytas
ir kas netingi
per naktį keičia
gyvenimo spalvas
į riziką susirgti
AIDS
kaip kurmiai
skverbiasi pro odą
tavo nervai
bet nenuvysta
tarsi bilietas
į laimingesnę šalį
kur buvo pažadėta
bent ekskursija
bet girtas pranašas
prie vairo
nuvežė į pagirias
nuo saulės smūgio
Živilė Spūdytė. Juodas pienas. 2013
angelas
1.
į sąžinę įkaltas
angelas
čiulbėjo lyg užsimaskavęs
partizanas
ir rinko iš sparnų
blusas
ir oksidavosi
nuo prakaito
ir daužėsi į proto
užtvanką
lyg pragaro
filialą
2.
iš šiukšlių sūkurio
ant jūros kranto
išnirs beodė
mylimoji
ir nudraskys nagais
angelo kritimo
trajektoriją
auka
kas antrą klaidą
paaukosim ubagams
iš pašaukimo
kad jie lengviau
pakeistų kryptį
ir tai darytų
be kančių
kad tolumoj išsirikiuotų
kaip paminklai
vienam sudegusiam
degtukui
ir tvarsčiais užmaskuotų
aušrą
skaičiuotė
kai traukėm
iš tuščios akiduobės
pavasarį be lapų
o moterys tarpuvartėj
žydėjo
prigesusios liepsnos
liežuviais
tupėjo ant pečių
nykštukas
tarsi neišaugus
laimė
ir skaičiavo garsiai
kiek kartų
musė sujudės
įklimpusi
į voro tinklą
durys
štai atsiveria durys
į rūsį
kurį išnuomojo
kaip dangų
ten kažkas iliustruoja
mūsų gyvenimus
surišęs uodegom
vilkšunį ir katę
nuo betoninių lubų
kapsi lašai
kol dievo pirštas
pamažu surūdija
mes įkalam vinį
į pomirtinį peizažą
ir čiulpiame ją
tarsi žinduką
trys žingsniai
sėdynėj – kamuolys
o kamuoly – gaublys
ir n šalių
kurių vaikystėje
nebuvo
praleistas šansas
tapti gėjum
ir sušvelnėt be saiko
kol tapsi savas
saldžiame saulėlydy
ir kartuvės ant stogo
kur supas pavėjui
pro nulio lukštą
prasikalus dulkė
