Antroji Golgota ir Pascalis Bruckneris

Turėjau du malonius susitikimus su Pascaliu Bruckneriu (g. 1948) pasikalbėti filosofijos ir socialinės-politinės kritikos temomis. Iki tol Lietuvoje susidūriau su gana paviršutinišku jo filosofijos ir kritikos suvokimu, su jo minties intrigos, daugelio inversijų ir dialektinių opozicijų neapčiuopimu. Bruckneris yra Roland’o Barthes’o mokinys ir tai iki šiol daro didelę įtaką jo filosofinėms ženklų grupių analizėms. Jis taip pat yra kultūros teoretiko ir semiotiko Tzvetano Todorovo gerbėjas, radikalių marksistų ir Jacques’o Derrida kritikas. Bruckneris atstovauja „Naujosios filosofijos“ (Nouveaux philosophes) grupei. Prancūzijos „naujųjų filosofų“ karta, pavyzdžiui, André Glucksmannas, Bernard’as-Henri Lévy ir kiti, buvo veikiami Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ ir visos Gulago sistemos, kaip „sovietinio komunizmo“ išvestinės, įspūdžio. Pasak Brucknerio, Solženicynas buvo suvoktas kaip opozicija marksizmui-leninizmui, tačiau anaiptol ne pačiam Karlui Marxui, kuris savo „Kapitale“ aprašo ne mažesnį košmarą išnaudojant vaikų ir moterų darbą XVIII ir XIX amžiaus Vakarų Europoje. Taigi, sovietinės represinės visuomenės kritika anaiptol nereiškė kairiųjų idėjų atsisakymo, veikiau buvo priešingai – jų išsilaisvinimas. Panašiai tuo metu Prancūzijoje mąstė ir daugiau kairiųjų filosofų. Glucksmannas buvo aktyvus 1968 metų studentiško sukilimo dalyvis, barikadų aktyvistas ir kurį laiką aktyvus marksistas. Vėliau juodu su Lévy tampa aktyviais komunizmo, bet kokio totalitarizmo ir autoritarizmo, taip pat ir islamiškojo, kritikais. Dar vienas „Naujosios filosofijos“ bruožas yra simpatijos ateizmui ir religinio populizmo kritika, kas tradiciškai svarbu Prancūzijos intelektualams. Aštuntajame dešimtmetyje sekti Solženicyno įtaiga atmetant komunizmo idėjas ir kritikuojant marksizmą buvo madinga. Tačiau, griuvus Sovietų Sąjungai, o Solženicynui tapus aktyviu Eurazijos ir tautinės Rusijos idėjos gynėju, kritinės nuostatos ir vėl turėjo keistis.

„Naujosios filosofijos“ pradžia sutampa su tarptautinio situacionizmo pabaiga po 1972 metų, o tiksliau – po 1968 metų, kai jie dar buvo jauni gatvių aktyvistai, tačiau ne revoliucijos filosofiniai lyderiai. Bruckneris buvo 19 metų, kai įsitraukė į 1968 metų revoliucijos bangas kaip studentas ir, kaip pats sakė, patyrė visų revoliucinių ideologijų spaudimą vienu metu: trockistų, komunistų, maoistų, tarptautinių situacionistų, įvairių kitų socialistų… Jis susidūrė su manymu, kad kartojama 1871 metų Paryžiaus komuna, su vilties mitu ir ideologijomis, kurie nesutapo su įvykio turiniu, prasme. Šį mito, ideologijos ir įvykio (būties) skirtumą jo filosofija mąsto nuolatos atsižvelgdama į dabarties socialines-politines realijas, simbolines mąstymo struktūras ir dėl to kylančias kontroversijas. Viena iš tokių dar Barthes’o diskutuotų temų buvo imperinių ir kolonijinių ženklų sistemų susidūrimai, pavyzdžiui, aptariant Alžyro nacionalinio išsivadavimo karą (1954–1962) ir „trečia-pasaulizmo“ (Third Worldism) nuostatų analizę. Trečia-pasauliškumas yra Oriento, tapusio ne tik kaltės, bet ir aukos sindromų vardu, vedinys. Oriento romantinis vaizdavimas („Tūkstančio ir vienos nakties“ ir haremų pasaulis) žeidė Azijos kultūrų esmę ir kūrė Vakarams pritaikytą Rytų vaizdą. Oriento kritika tapo bandymu parodyti, kad Vakarai yra kalti, jog išnaudojo ir menkino Rytų pasaulį ir jį vaizdavo iškreiptai. Tačiau Oriento kritika taip pat skatino Rytus vaizduotis nuskriaustus, o Vakarus jaustis kaltus ir privalančius padėti. Iš čia kilo aukos ir kaltės polių žaismė, mąstymo kompleksų švytuoklė, kuri niekam nesuteikia pranašumo nei atveria kelią raidai, panašiai kaip Hegelio aprašytas pono ir tarno santykio fenomenas. Trečiojo pasaulio idėjos ir kritikos negalima painioti su Jugoslavijos komunisto ir lyderio Josipo Tito išplėtota „Trečiojo kelio“ politika, kuria buvo bandoma parodyti kitą kelią į socializmą, nei tai darė Sovietų Sąjunga, ir kartu oponuoti kapitalizmo pasauliui, JAV. Trečia-pasauliškumo kritika yra kolonializmo „kritikos kritika“, t. y. dirbtinio nusižeminimo ir susireikšminimo įveika. Būti kaltininku – vadinasi, skirti sau ypatingą atsakomybę, reikšmę, laikyti save pasaulio kūrėju, nematant ir nevertinant pavergtųjų darbo. Lietuva skirtingu metu pasirenka tai trečiojo pasaulio aukos, tai Vakarų stovyklos poziciją: aukos, kai norisi išvengti istorinės atsakomybės, ir Vakarų, kai reikia kurti savo įvaizdį. Trečia-pasaulizmo analizė įgalina kaltės ir aukos sindromų kritiką (panašu į rašytojos Svetlanos Aleksijevič samprotavimus). Aukos vaizdavimas yra susijęs su nelaimingumo kultu, kai lenktyniaujama ir siekiama ne pažangos ir laimės, o bandoma laimėti nelaimės lenktynėse.

Kazys Binkis (trečias iš dešinės) su valstiečiais arimuose. Kitoje pusėje užrašas: „Balsiai. 1931 m.“ Maironio lietuvių literatūros muziejus

Pokalbiuose su Bruckneriu bandžiau išgirsti jo nuoseklų filosofinį balsą ir tuo tikslu skaičiau jo filosofines knygas, pirmiausia – „Kaltės tironiją“, „Meilės paradoksą“, „Apokalipsės fanatizmą“ „Nekaltumo viliones“. Mane labiausiai sužavėjo „Kaltės tironija“, ypač skyrius „Antroji Golgota“, kuriame aptariamas Aušvico, Šoa mitologizavimas, atskiriant įvykio dramatizmą ir sakralizuotos aukos / kaltės stereotipizavimą. Bruckneris svarsto, kaip šiandienos socialiniai ir politiniai diskursai išnaudoja aukos / kaltės konstruktą, kaip šis yra susijęs su viešomis „mąstymo matricomis“, jų dinaminiais elementais ir simbolinių figūrų inversijomis. „Mąstymo matrica“ vadiname tam tikrą taisyklių ir išankstinių vertinimų, stereotipų kompleksą, kuris subordinuoja (lemia) mūsų praktinius svarstymus ir sprendimus. Kiekvienas iš žmonių turi aibę suvokimo formų, naudojasi simboliniais konstruktais, jų funkcijomis, iš kurių ilgainiui ir formuojasi mūsų mąstymo matrica. Ji, skirtingai nei Immanuelis Kantas teigė apie suvokimo formas, nėra nei būtina, nei visuotinė, nei objektyvi, tačiau ir ne subjektyvi, o priklauso tam tikros grupės komunikacijai, pokalbiams. Suvokimo matrica yra intersubjektyvi ir lemia tam tikros žmonių grupės, ištisų generacijų, tautų ar net civilizacijų sprendimus. Šios matricos (skirtingos grupės gali turėti priešingas) nėra nei ideologija, nei mitas, nei religija, tačiau yra giliai su jais susijusios. Mąstymo matrica yra nuolatos veikiama ir sudaryta iš įvairių dinamiškų simbolinių-emocinių elementų. Pavyzdžiui, Bruckneris samprotauja apie Trečiojo Reicho pavertimą struktūriniu europietiško mąstymo matricos elementu. Jis rašo: „Trečiasis Reichas nėra tas režimas, kuris atėjo į valdžią 1933 metų rinkimų metu ir išnyko Berlyno griuvėsiuose, sudaužytuose Raudonosios armijos ir Vakarų Sąjungininkų 1945 metų gegužę, o yra patiriamas kaip Europos istorijos matrica arba, žiūrint iš kitų pozicijų, jis yra tikrasis melas.“ Kolonializmas, Trečiasis Reichas virto kaltės matricos ženklinėmis struktūromis. Kai svarstoma europietiška atsakomybė, prisimenamos šios dvi didžiosios nuodėmės. Atitinkamai Hitleris gali būti interpretuojamas kaip kaltės matricos judrusis elementas, virtualus simbolis. Pokalbio metu supriešinome Trečiojo Reicho prievartos sistemą su sovietiniu Gulagu, tačiau liko neaišku, kodėl didesnio masto nusikaltimai ir ilgesnį laiką egzistavusi masinės prievartos sistema netapo kaltės ir atitinkamai atsakomybės mąstymo matrica.

Europinė kolektyvinė kaltės sąmonė jaučiasi atsakinga už visa, kas dedasi pasaulyje. Galima teigti, kad šis visa apimantis atsakingumas yra buvusio imperializmo inversija. Atitinkamai tokiuose kraštuose kaip Baltijos, kai kurios Afrikos ir Azijos šalys formuojasi simbolinė opozicija: aukos sindromas ir istoriškai neatsakinga sąmonė. O Rusijos atveju dominuoja imperialistinė savo interesų gynimo retorika. Kuri taip pat nėra atsakinga. Bet koks istorinis įvykis ir bet koks taškas pasaulyje yra interpretuojamas imperinės interesų savigynos kontekste. Simbolinių mąstymo struktūrų, idėjų trajektorijų analizė buvo svarbi Leonidui Donskiui, kuris bendravo su Bruckneriu ir jį pakvietė į Lietuvą. Brucknerio ir Donskio minčių ir tyrimų sąsajų yra labai daug: moralinės vaizduotės ir neapykantos formų tyrimai, socialinė-politinė kritika, dėmesys Renesansui, utopijoms, didžiajai Europos literatūrai, marksizmo kritika ir kita. Abiejų jų tyrimai yra atgręžti į simbolines organizacijas, ženklų sistemas, idėjų ir prasmės inversijas.

Bruckneris, aiškindamas Vakarų kaltės ir aukos nuostatų sankirtą, pasitelkia Antrosios Golgotos metaforą. Pirmoji Gogota tapo simboliniu, mitiniu, dogmatiniu, civilizaciniu pasaulio istorijos riboženkliu. Visas pasaulis skilo iki Kristaus ir po Jo. Iki Kristaus laikai buvo mitiškai ir dogmatiškai nuspalvinti „prigimtinės nuodėmės“ pasakojimų, „akies už akį“ elgesio ir žydų tautos išrinktumo vizijų. Kristologiniai pasakojimai atšaukė prigimtinę nuodėmę ir įkūnijo kitos „veido pusės“ atsukimo į smurtą taisyklę, meilės ir pasiaukojimo kalbą bei asmeninės atgailos principą. Tik arba mūsų darbų vaisiai, arba tikrieji ketinimai, arba tikėjimas… rodo mūsų išrinktumą ir malonę. Tačiau – politiniu požiūriu svarbiausia – buvo atšauktas vien tik žydų tautos išrinktumas, o tautinis monoteizmas paverstas pasauliniu. Gimė bažnyčios, kurios deklaravo evangelizacijos tikslą, jį suformavo kaip prievolę išgelbėti ir evangelizuoti visą pasaulį, nori tie žmonės ar ne. Bruckneris samprotauja apie krikščioniškos meilės prieštaringumą knygoje „Meilės paradoksas“, kur kalba apie ideologinę meilę ir „persekiojimą meilės vardu“ ar net žudymą mylint ir atleidžiant. Mylinčios gailestingumo ugnies plėtra tęsėsi nuo stiprėjančių krikščionių bažnyčių ir buvo integruota į komunizmo ideologiją, virto sudėtine „marksistinio humanizmo“ dalimi. Ypatingų bandymų užgrobti ir pakartoti daug kartų „Golgotos I“ konstrukciją nebuvo. Priešingai – Jono Pauliaus II dėka Aušvicas buvo paskelbtas Naująja Golgota, lyg Kristus būtų kankintas ir nukryžiuotas šioje vietoje. Tačiau, nepaisant viso specialiai ir tikslingai organizuoto masinio žudymo košmaro, kuris vyko 1942–1945 metais, šis įvykis nebuvo pakankamas, kad liktų vienintelis istorinės aukos simbolis – „Golgota II“. Istorijos skirstymas iki Aušvico ir po jo, į ką buvo linkęs ir Theodoras Adorno, nebuvo pakankamai intensyvus, o pasiekiamas ir pralenkiamas Gulago Rusijoje, vejamas Pol Poto represijų Kambodžoje, genocido Armėnijoje ir Ruandoje. Į žydų kančios vietą ir išskirtinumą pradėjo pretenduoti visi. Kaip pokalbyje ironizavo Bruckneris, Jungtinės Tautos tapo lenktynių dėl kančios sakralizavimo vieta, „Golgotos II“ įteisinimo institucija.

Knygoje „Nekaltumo vilionės“ Bruckneris skiria išperkančią atgailą (repentance) ir gailėjimąsi (remords). Atgaila yra gilus ir baigtinis veiksmas, po kurio žmogus nebelaikomas kaltu ir vienodai įveikia ir kaltės, ir aukos nuostatas. Priešingai, gailėjimasis yra nesibaigiantis, neturintis jokio baigtinio tikslo veiksmas, jis tik atkuria ir daugina pats save. Psichologiškai abu šie elgesio ir mąstymo būdai gali reikšti priešingus dalykus: atgaila – tai atsakomybės pripažinimas ir savo ankstesnių įsitikinimų ir elgesio pakeitimas, o gailėjimasis, priešingai, – to paties savęs vaizdavimo tęsimas ir kankinio žaidimas. Net nusikaltėlis, kuris yra verčiamas gailėtis, kartais ima praktikuoti nesibaigiantį apgailestavimą, kuris neleidžia ne tik jam, bet ir aukai išsivaduoti iš nusikaltimo rato. Politiniu požiūriu yra reikšmingas baigtinės atgailos pripažinimas, kuris pasireiškia atleidimu. Atleisti savo kaltininkams yra krikščioniška nuostata, tačiau ji yra susijusi ne su nuolatiniu atleidimu tiems, kurie visą laiką gailisi, o yra baigtinis egzistencinis veiksmas, skirtas tikrosios atgailos įvykiui. Mūsų politinė teorija stokoja tokio atsakingo, egzistencinio ženklų ir mąstymo būdų paskirstymo, kas suteikia pranašumą iracionaliems ir nesibaigiantiems aukos ir kaltininko vaizdavimams, konkuravimui dėl kankinystės statuso, nesibaigiančiam gailėjimuisi. Šiuolaikinis kapitalizmas yra linkęs visa reprodukuoti, kol yra paklausa, ir tai nieko bendra neturi su egzistenciškai reikšmingais politiniais sprendimais.

Prancūzijos „naujieji filosofai“ Glucksmannas, Lévy, Bruckneris ir kiti gali esmiškai praturtinti lietuviškąją politinę filosofiją nauja liberalia ir kairiąja diskusija. Tokiai diskusijai apčiuopiami tekstai ir temos priklauso Donskio mąstymams, kuriuos, manau, būtų galima laikyti pritampančiais prie „naujųjų filosofų“ samprotavimų. Ženklų sistemų, struktūrų ir trajektorijų, inversijų ir subversijų kritika, socialinė-politinė, egzistencinė analizė atveria filosofams plačias galimybes dalyvauti tarpdisciplininėje diskusijoje ir plėtoti aktualią socialinę-politinę kritiką.

–  –

Straipsnis parengtas pagal projektą „Conditio humana: dvasinė niekšybė. Filosofinis antropologinis tyrimas ir analizė“ (Lietuvos mokslo taryba)