Po Niurnbergo: Hermanno Goeringo prakeiksmas

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Kaip knygoje „Totalitarizmo kilmė“ (1951) teigia Hannah Arendt, blogis paveikia vienodai smarkiai tiek auką, tiek budelį. Ir vienas, ir kitas yra priverstas išmokti represuoti tą savo asmenybės dalį, kuri yra paveikta smurto, taip, kad galiausiai iš savo nuskausmintos, represuotos asmenybės dalies nebegautų jokių apie pavojų ir blogį įspėjančių signalų; kad išmoktų nejausti blogio, kurį pats sukelia arba pats patiria, ir galėtų toliau gyventi. Arendt teigimu, toks žmogus galų gale tampa keistas, neramus, nepažinus sau pačiam ir susvetimėjęs su savimi pačiu.

Tačiau kaip blogis paveikia stebėtojus? Kaip blogis paveikia tuos, kurie tiesiogiai jame nedalyvauja, tačiau, aplinkybių verčiami, tampa liudytojais ir yra priversti pažvelgti blogiui į veidą? Apie 1960 m. Jungtinėse Valstijose tyrėjai pastebėjo, kad policininkai, kurie dėl savo profesinės veiklos tampa tiesioginiais buitinio smurto, seksualinės prievartos, žmogžudysčių ar savižudybių liudininkais, dažniau nei kitų profesinių grupių atstovai patys smurtauja prieš šeimos narius, piktnaudžiauja svaigalais ar baigia gyvenimą savižudybe.

Ar blogis užkrečiamas?

Tokius klausimus apie blogio prigimtį analizavo grupė amerikiečių psichiatrų, kurie 1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo atsiųsti į Niurnbergą ištirti ten kalinamų nacių lyderių psichikos būklės. Tai buvo iš Kalifornijos kilęs majoras Douglasas Kelley, įgijęs išsilavinimą Berklio ir Kolumbijos universitetuose, žydų kilmės niujorkietis Gustave’as Gilbertas, Leonas Goldensohnas, kuris atvyko vėliau, kad pakeistų į Kaliforniją grįžtantį Kelley, taip pat Donaldas Cameronas (vėliau jis išgarsėjo bendradarbiavimu su CŽV) ir retkarčiais psichologinius testus administravęs Paulas Schroederis.

Vienas iš jų, majoras Kelley, dar 1942 m. pats užsirašė į armiją, o 1945 m. jau buvo spėjęs išgarsėti gydydamas potrauminius sutrikimus (anuomet dar vadintus battle fatique arba shell shock), kuriais skundėsi nemaža dalis karo veteranų. Niurnberge jis praleido 5 mėnesius, kalbėdamasis su Hermannu Goeringu, Rudolfu Hessu, Alfredu Rosenbergu ir kitais ten kalinamais nacių lyderiais. Jis klausėsi, užrašinėjo ir analizavo jų pasakojimus, taip pat žymiesiems Niurnbergo kaliniams skyrė Rorschacho testus (psichologinius testus, kurių metu analizuojamos į rašalo dėmę žiūrint kylančios asociacijos). Teigiama, kad Kelley nepaprastai trikdė sveika, bent iš pažiūros, šių žmonių psichika ir jų gebėjimas užmegzti šiltus, normalius ryšius; taip pat nurodoma, kad Kelley užmezgė ypač šiltus ryšius su Goeringu; tokius artimus, kad vėliau Jackas El-Hai knygoje „Nacis ir psichiatras“ (2013) tai pavadins „lemtingu susitikimu“.

Peteris Lewisas straipsnyje „A joke-cracking, hymn-singing, wife-loving psycho“ (The Daily Mail, 2014)[1] teigia, kad ryšys tarp Kelley ir Goeringo greitai tapo daug artimesnis nei įprastinis psichiatro ir paciento santykis. Goeringas, kadaise buvęs antras po Hitlerio populiariausias asmuo Vokietijoje, priešingai nei kiti nacių lyderiai, nuo pat pradžių noriai bendradarbiavo su psichiatrais – ką tik atvykusiam Kelley šypsodamasis paspaudė ranką, o apklausas vertino kaip „civilizuoto pokalbio galimybę“; jis pasirodė kaip inteligentiškas, humoro jausmą turintis asmuo, kuris tarp kitų kalinių iškart užėmė lyderio poziciją; apklausų metu juokaudavo ir stengdavosi pralinksminti kitus nuteistuosius, rašė švelnumo kupinus laiškus žmonai Emmy ir dukrai Eddai (juos Kelley asmeniškai joms ir perduodavo), savo kameroje laikė žmonos bei dukros nuotraukas ir ne kartą prašė Kelley pasirūpinti jo dukra Edda, jei kartais atsitiktų taip, kad ši netektų abiejų tėvų, – laiškuose žmonai Goeringas apibūino Kelley kaip „džentelmeną, kuriuo galima visiškai pasitikėti“.

Hitleris ir Goeringas

Lewiso teigimu, Kelley žinojo, kad Goeringas galėjo visiškai abejingai pašalinti jam neįtinkančius žmones iš gyvenimo, pvz., paklaustas, kaip atsitiko, kad 1934 m. davė nurodymą sušaudyti savo artimą draugą Ernstą Roehmą, Goeringas kurį laiką spoksojo bereikšmiu klausimo nesuvokiančio žmogaus žvilgsniu, o paskui atsakė: „Tai kad jis stovėjo mano kelyje!“

Net ir matydamas kitą, tamsiąją Goeringo charakterio pusę, Kelley užmezgė su juo, kaip ir su kitais nacių lyderiais, ypatingus abipusius ryšius. Joelio E. Dimsdale’o knygoje „Blogio anatomija“ (Yale University Press, 2016) teigiama, kad Kelley išvykstant Goeringas apsiverkė ir jam padovanojo savo nuotrauką su autografu, o Rosenbergas grupės vardu įteikė šiltą atsisveikinimo laišką, kuriame sakoma: „Apgailestauju dėl jūsų išvykimo. Ačiū už jūsų žmogišką elgesį ir už jūsų pastangas suprasti mūsų motyvaciją.“

Netrukus po Kelley išvykimo Goeringas buvo nuteistas mirties bausme pakariant. Jis pateikė prašymą pakeisti nuosprendį į mirties bausmę sušaudant; sužinojęs, kad prašymas atmestas, 1945 m. spalio 15 d. Goeringas nusižudė ilgai slėpta cianido kapsule; jis sugebėjo tai padaryti stebint sargybiniams, kurių pareiga ir buvo apsaugoti jį nuo savižudybės, – ir tik priešmirtinis Goeringo laiškas, kuriame detaliai atskleistos savižudybės aplinkybės, leido sargybiniams išvengti galimų nuobaudų.

Jamie Spenceris straipsnyje „Nazis in Therapy“ (The Common Reader, 2014)[2] teigia, kad Kelley grįžo į Jungtines Valstijas, būdamas smarkiai sutrikdytas. Savo namų Santa Barbaroje, Kalifornijoje, rūsyje jis kruopščiai saugojo iš Niurnbergo parsivežtus užrašus, Hitlerio kaukolės rentgeno nuotrauką, iš Goeringo konfiskuotas cianido kapsules, keletą Goeringo laiškų, skirtų žmonai, nunuodijimo bijojusio Hesso slapčia jam perduotus šokolado ir sausainių pavyzdžius ir kitus daiktus. 2014 m., duodamas interviu „Smithsonian Magazine“ žurnalistei Caren Chesler[3], psichiatro sūnus Douglasas Kelley jaunesnysis prisipažino, kad šeima visuomet žinojo, jog ten, rūsyje, laikomi Niurnberge nužudytų nacių lyderių daiktai.

Spencerio teigimu, Kelley kėlė nerimą faktas, kad tokio tipo žmonės – iš pažiūros malonūs, inteligentiški, draugiški, entuziastingi – gali lengvai patekti į valdžią Jungtinėse Valstijose, kur tuo metu vyravo antikomunistinė isterija. Kelley bandė šias mintis išsakyti tiek paskaitų ir interviu metu, tiek knygoje „22 Cells in Nuremberg“ (1961), deja, – panašiai kaip ir Arendt, kuri, grįžusi iš Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje, 1963 m. išleistoje knygoje „Blogio banalumas“ tvirtino, jog nacių lyderiai ir jų parankiniai neturėjo jokių demoniškų, nežmogiškų savybių, – nebuvo labai populiarus, o  Gilbertas, dirbęs Niurnberge kartu su Kelley, knygoje „Niurnbergo dienoraščiai“ (1947) laikėsi priešingos nuomonės, esą nacių lyderiai yra empatijos stokojantys monstrai, ir tai buvo ta žinia, kurią amerikiečiai daug mieliau sutiko.

Straipsnyje teigiama, kad Kelley taip niekada daugiau ir neatsikratė po Niurnbergo jo apėmusio nerimo, o siekdamas sutramdyti jį užvaldžiusius demonus tapo darboholiku ir alkoholiku. Kelley daug dėstė, dalyvavo tyrimų projektuose, bendradarbiavo su policija, tačiau tuo pačiu metu jo žmona ir vaikai jautėsi vis nesaugesni, trikdomi neprognozuojamų jo įniršio priepuolių. Spenceris mano, kad Kelley, pats to nesuvokdamas, vis labiau identifikavosi su Goeringu ir palaipsniui virto monstru.

1958 m. sausio 1 d. Kelley virtuvėje gamino maistą, tačiau staiga dėl kažkokios smulkmenos jį ištiko įniršio priepuolis –  šaukdamas: „Daugiau taip nebegaliu“, laiptais užbėgo į antrą aukštą, po akimirkos grįžo rankose laikydamas cianido kapsulę ir žmonos bei vaikų akivaizdoje ją išgėrė; mirtis jį ištiko per 30 sekundžių. Buvo praėję daugiau nei 12 metų nuo Goeringo mirties. Kelley nusižudė būdamas 45 metų; o keistos jo mirties aplinkybės sulaukė daug visuomenės dėmesio ir įkvėpė tolesnes spekuliacijas apie ypatingą Goeringo ir Kelley ryšį. Spenceris atkreipė dėmesį, kad Kelley turėjo ginklą ir galėjo nusižudyti „kaip Hemingwayus“, tačiau jis, kaip ir Goeringas, pasirinko cianido kapsulę (buvo spėliojama, kad jis šią kapsulę būtent iš Niurnbergo ir parsivežė); Spenceris mano, kad Kelley pasirinktas savižudybės būdas buvo „sąmoningas siekis atkurti jo herojaus, į akligatvį įvaryto buvusio nacių lyderio, mirties aplinkybes“.

Spencerio žodžiais tariant, „cianidas amžiams sutvirtino jų ypatingą ryšį“.