Vienos valandos istorija
Kate Chopin (1850–1904) – amerikiečių literatūros klasikė, kelių apsakymų rinkinių ir romanų autorė, kai kada laikoma viena iš feministinės literatūros Amerikoje pirmtakių. Daugumos jos apsakymų veiksmas vyksta Luizianoje, kur rašytoja ir gyveno. The Story of An Hour (1894) minimas tarp geriausių jos kūrinių.
Ponią Malard kamavo širdies liga, todėl žinią apie jos vyro mirtį stengtasi perduoti kuo atsargiau.
Kad įvyko nelaimė, kalbėdama trūkinėjančiais sakiniais jai pranešė sesuo Džozefina; ji leido suprasti, kas nutiko, iki galo visko neatskleisdama. Šalia ponios Malard stovėjo ir jos vyro draugas Ričardsas. Jam būnant laikraščio redakcijoje atskriejo žinia apie geležinkelio katastrofą – žuvusiųjų sąraše pirmasis buvo Brentlis Malardas. Ričardsas palūkėjo, kol atėjo antroji telegrama, ir įsitikinęs, kad naujiena nėra pramanas, skubinosi užbėgti už akių mažiau atsargiems ir jautriems draugams, galintiems pranešti šią liūdną žinią poniai Malard.
Ji pasakojimą išklausė kitaip nei panašioje situacijoje atsidūrusios moterys, kurios, nesugebėdamos priimti tragiškos žinios, suakmenėja. Ponia Malard raudoti ėmė iš karto – ūmiai ir nesivaržydama, prilaikoma sesers. Sielvarto bangai nuslūgus, ji viena nuėjo į savo kambarį. Nenorėjo, kad kas sektų įkandin.
Kambaryje priešais atvirą langą stovėjo didelis patogus krėslas. Ponia Malard susmuko jame prislėgta išsekimo, neduodančio ramybės jos kūnui ir tarytum besiskverbiančio į pačią sielą.
Pro langą ji regėjo priešais namus esančią atvirą aikštę ir medžių viršūnes, kupinas naujos virpančios pavasario gyvybės. Ore tvyrojo malonus lietaus kvapas. Po langais šūkalojo gatvės prekeivis. Iš tolybių ją pasiekė vos girdima dainos melodija, o namo pakraigėje čirškė nesuskaičiuojama daugybė žvirblių.
Danguje, tiesiai priešais jos langą, matėsi vienas kitas žydro dangaus lopinėlis, išniręs pro vakaruose susigrūdusius debesis.
Atmetusi galvą ant krėslo pagalvės, ji sėdėjo beveik nejudėdama, išskyrus tas akimirkas, kai gerklę pasiekdavo graudulys ir supurtydavo ją tarsi vaiką, kuris užmigo verkdamas ir toliau kūkčioja per sapnus.
Ji buvo jauna, šviesaus ir ramaus veido, kurio bruožai bylojo apie susivaldymą ir netgi tam tikrą jėgą. Tačiau dabar ji bukai žvelgė į tolį, į žydro dangaus lopinėlį. Tai nebuvo mąslus žvilgsnis – jis greičiau bylojo apie galvoje užgimusią protingą mintį.
Kažin kas prie jos artėjo, ir ji baimingai laukė pasirodymo. Kas gi tai buvo? Ji nežinojo – negalėjo įvardinti to subtilaus ir sunkiai apčiuopiamo dalyko. Tačiau pajuto, kaip tas kažkas atslenka iš dangaus ir, nekliudomas visų garsų, kvapų ir orą pripildžiusios spalvos, bando ją pasiekti.
Dabar jos krūtinė nerimastingai kilnojosi. Ji pamažu ėmė suvokti, koks jausmas artinosi norėdamas ją užvaldyti, ir stengėsi jam atsispirti, tačiau valia buvo per silpna – kaip ir dvi baltos, lieknos jos rankos.
Jai nustojus priešintis, mažytis žodelis išsprūdo iš vos pravirų lūpų. Ji pašnibždomis kartojo: „Laisva, laisva, laisva!“ Abejingumą akyse pakeitė siaubas, tačiau ir jis greitai pradingo. Jos žvilgsnis liko skvarbus ir giedras. Širdis plakė greitai, ir jos varinėjamas kraujas sušildė ir atpalaidavo kiekvieną kūno centimetrą.
Ji nesivargino paklausti savęs, ar ją apėmęs džiaugsmas buvo klaikus. Blaivus ir pakilus jos protas atmetė šią mintį kaip nereikšmingą.
Ji žinojo, kad nesulaikys ašarų išvydusi geras ir švelnias savo vyro rankas, sudėtas mirties patale; kad raudos matydama sustingusį, pilką ir negyvą jo veidą, niekada nepažvelgusį į ją kitaip nei su meile. Tačiau po šios karčios akimirkos turėjo eiti ilga virtinė metų, kurie priklausys tik jai vienai. Ji kilstelėjo ištiestas rankas tarytum juos pasitikdama.
Per tuos ateinančius metus jai nereikės gyventi dėl kitų – tik dėl savęs. Joks kitas žmogus nebandys palenkti josios valios atkaklia savo valios jėga, kurią vyrai ir moterys mano turį teisę naudoti, kad primestų savo norus kitiems. Nesvarbu, ar jie taip elgiasi iš gerų ar blogų paskatų, – tą trumpą praregėjimo akimirką jai atrodė, kad piktadarystė dėl to netampa menkesnė.
Vis dėlto savo vyrą ji mylėjo… kartais. Dažniausiai ne. Koks skirtumas! Pasitikėjimas savo jėgomis dabar buvo svarbiausias jos esaties impulsas, o meilė – neįmenama mįslė – nė iš tolo jam neprilygo!
– Laisva! Laisva kūnu ir siela! – šnabždėjo ji toliau.
Džozefina klūpėjo prie užrakintų durų ir priglaudusi lūpas prie rakto skylutės maldavo, kad sesuo ją įleistų.
– Luiza, atidaryk duris! Maldauju, atidaryk duris – tu susirgsi. Luiza, ką darai? Dėl Dievo, atidaryk duris.
– Pasitrauk. Nesusirgsiu.
Ne, sirgti ji neketino – Luiza pro atvirą langą traukė į save patį gyvybės eliksyrą.
Jos vaizduotė tiesiog šėlo pagalvojus apie visas ateityje laukiančias dienas. Pavasario, vasaros ir kokios tik nori dienos – visos priklausys tik jai. Luiza pašnibždomis sukalbėjo greitą maldelę, kad gyvenimas būtų ilgas. O dar vakar ją ėmė šiurpas nuo minties, kad gyvenimas gali būti ilgas.
Luiza atsistojo ir atidarė duris savo maldavimais įkyrėjusiai seseriai. Jos akys švytėjo karštligišku triumfu, ir pati to nežinodama ji žengė tarsi pergalės deivė. Ranka apkabinusi sesers liemenį, kartu su ja nulipo laiptais. Apačioje jų laukė Ričardsas.
Kažkas rakino paradines duris. Pro jas įėjo Brentlis Malardas, šiek tiek susipurvinęs po kelionės, ramiai nešdamasis lagaminą ir skėtį. Jis buvo toli nuo nelaimės vietos ir nė nežinojo apie įvykusią avariją. Jis sustojo nustebintas veriančio Džozefinos klyksmo ir staigiu judesiu nuo žmonos jį bandančio pridengti Ričardso.
Bet Ričardsas nesuspėjo.
Atvykę gydytojai konstatavo, kad ponia Malard mirė nuo širdies ligos – ją pražudė džiaugsmas.
Vertė Rita Pratkelytė
