Vanduo yra veidmainis

What am I to do with my life

How am I supposed to know what’s right?

I can’t help the way I feel

But my life has been so overprotected.

 

Britney Spears, „Overprotected“

 

Tai buvo 2001-ieji.

Metai, kai Vankuveris minėjo potlačo draudimo nutraukimo penkiasdešimtmetį, bet jis ir toliau buvo draudžiamas. Tai buvo metai, kai tėtis uždengė mūsų užeigos stogą naujomis degintos karamelės spalvos čerpėmis ir pradėjo kviesti save indėnais vadinančius salos gyventojus slapta paminėti simboliškos potlačo sukakties. Praėjo dešimtmetis nuo to laiko, kai į ežerą, kuris įsiliejo į vandenyną, paleidome mamą, apvilktą jos raudona vestuvine suknele. Ji buvo siuvinėta kaktusais. Meskalino dulkėmis. Arba pušų spygliais.

Tai buvo metai, kai man suėjo dvidešimt. Tiesa, nelaukiau šio laiko. Būdamas aštuoniolikmetis, devyniolikmetis, sulaukdavau vyresnių moterų dėmesio. Sulaukdavau ir vėliau, tampydamas pas mus apsistojančių moterų iš Čikagos, Niujorko ar kitų miestų lagaminus ir krepšius su maisto ir buities prekėmis nuo gazuoto mineralinio buteliukų iki laistytuvų ir kibirų. Nieko baisaus sulaukti dvidešimties. Tačiau devyniolikmečiui vis tiek viskas bent jau truputį labiau priešaky.

Namą su užeiga nuo greitkelio skyrė spygliuočių miškas, kuris buvo savotiška užuovėja nuo greitkelio dulkių ir karščio. Pastatas buvo medinis, su balkonu per visą antro aukšto plotį. Iš vazonų veržėsi kalėdiniai kaktusai, kurių nereikėdavo nei laistyti, nei karpyti. Jie virsdavo savo raudonais žiedais per balkoną, ant kurio buvo prikalta lentelė apsilupusiais dažais su užrašu „Užeiga“. Balkone džiūdavo baltiniai – nesuprasdavau, kodėl tėtis juos vadina baltiniais, net kai jie būdavo visiškai juodi. Balkonas puoštas mediniais elnių ir pelėdų raižiniais, kolonos nulakuotos, o ant nedidelio staliuko visada gulėdavo raudonas „Marlboro“ pakelis. Cigaretės tada kainuodavo centus.

Mūsų užeiga, kuri turėjo ir kelias lovas antrame aukšte, dažnai priimdavo svečius. Jie Vankuverio šiaurinį sparną iš tolo uodė kaip atokesnį uostą. Žvejų kaimelį su pigiu moteliu ir vienintele degaline. Ir nuolat perdegančiomis gatvių lempomis. Čia dažnai užsukdavo vienišiai ir keliautojai. Damos, kurioms širdis sudaužė tepaluotų rankų mechanikai arba verslininkai, skaičiuojantys pinigus, procentus ir akcijas. Tačiau dažniausiai apsistodavo meilužių poros, jos užsidarydavo nuo viso pasaulio antro aukšto mediniuose kambariuose su alijošiais ir dulkes siurbiančiais kaktusais ant palangių ir geometriniais raštais siuvinėtose pagalvėlėse miegodavo iki pat pietų, o paskui laukdavo pusryčių, kuriuos iš anksto užsisakydavo pristatyti į kambarį ne anksčiau kaip popietę.

Pirmame aukšte buvo užeiga su baru ir virtuve, į kurią buvo galima patekti pro medinių karoliukų uždangą. Užeigoje nuolat sėdėdavo bent penki vyrai – kiauras dienas jie leisdavo rūkydami ir komentuodami vaizdus ir informaciją, kurią pateikdavo pakabintas televizorius. Transliuodavo MTV kanalą, ir kai įsitempusi antena pagaudavo tinkamas bangas, pasirodydavo Britney Spears klipai. Vyrai lėčiau nurydavo alaus gurkšnius, susinepatoginę nutildavo arba imdavo kvailai kikenti. Tik pasibaigus klipui, kuriame Britney dėvi pilvą atidengiančius džinsinius marškinius ir raitosi ant odinio šezlongo, vyrai sušukdavo ką nors beprasmiškai gašlaus ir tuoj pat prisidegdavo dar vieną cigaretę.

Tai buvo ir tie metai, kai atradau, kad moku save patenkinti vištidėje, pasikabinęs tos pačios Britney plakatą. Ji tais metais išleido albumą „Britney“ ir užkariavo pasaulį. Darydavau tai vištų akivaizdoje, o jos net neatsisukdavo. Ant jų ir ant šieno. Kol beveik pradėdavo skaudėti. Negalėjau patikėti, kad ta Britney iš Luizianos susidėjusi su nusususiu ryžiku. Spaudai kartodavo, kad yra nekalta. Paskui per radiją girdėjau apie mergystės plėvės atkūrimo operacijas. Tas Timberlake’as man nedavė ramybės. Norėjau turėti ją. Nes ji buvo ta, kuriai trūksta laisvės. Buvo ta, kuri dainavo „overprotected“. Ir aš norėjau ją išlaisvinti.

Užeiga šiauriniame Vankuverio sparne pasitikdavo dar iš sunkaus kelto, kurio lentos buvo slidžios nuo drėgmės ir lašišomis tvoskiančių žvejų. Jie net karščiausią dieną atrodydavo permirkę lietumi. Užeiga buvo strategiškai patogioje vietoje, apsupta pušynų ir atskirta greitkelio, kuriuo žemais dažniais kaukdami pravažiuodavo vilkikai arba sunkūs motociklai. Betoninis dulkėtas kelias būdavo nubarstytas pušų spygliais, iš tolo kvepėdavo dulkėmis, lipniais sakais ir žiedadulkėmis, kurios tuoj nutūpdavo ant batų ilgomis išraiškingomis nosimis.

Mūsų Mišelė, kuri apsigyveno užeigoje, retkarčiais prasibraudavo pro sunkias pušų šakas, jos dar vaikiški delnai aplipdavo sakais ir į juos įklimpusiomis muselėmis. Tas museles ji nerūpestingai nusibraukdavo į savo baltą suknelę ir galiausiai pasirodydavo uoste su voratinklių gijomis plaukuose. Ji vaikščiodavo mediniu lieptu pirmyn atgal, o kartais tiesiog stovėdavo ir žiūrėdavo, kaip iš kelto išlipa moterys, prilaikydamos savo skrybėlaites, vyrai, prilaikydami savo moterų suknelių kraštus. Išlipdavo ir vyrai, kurie keliaudavo be moterų, tad prisilaikydavo turėklų ar dar kokių atramų jėgomis, kurios padėdavo saugiai išlipti vandeniui virpant lelijomis arba nuorūkomis, kurios plūduriuodavo tarsi trapios bambukų lazdelės. Vanduo meluoja meistriškai.

Mišelė ilgainiui suvokė, kad vyrai, kurie keliauja be moterų, dažniau nešioja ilgus plaukus ir odines striukes su masyviomis šalto metalo sagomis ir užtrauktukais šonuose. Jiems patiko kortų žaidimai, šaltas alus iš skardinių, tabako prikimštos pypkės. Vyrai be moterų negailėdavo arbatpinigių, kaskart Mišelei palydėjus juos iki užeigos. Mišelė laukdavo garso, kuris pažymėdavo atidaromą alaus skardinę. Girdėdavo vyrus kalbant ne vien angliškai. Tačiau visi viena kalba atsirūgdavo alkoholiu, kuris burbulais išsiverždavo jiems iš skrandžių. Tie vyrai žingsniuodavo sparčiai, net akmenukai – metalo suvirinimo staklių žiežirbos – lėkdavo link miško, kuris nutylėdavo tai, ko Mišelė nenorėjo prisiminti.

Mišelė iš gretimos salos per 2001-ųjų potlačą buvo dar visai vaikas, jos veidą dengė dvigalvės gyvatės kaukė, bet aš mačiau jos akis – jos man priminė dervą, batų tepalą ir lydytą padangų gumą. Mačiau jos akis ir tiek užteko, kad suregzčiau savo gudrų planą, nevykėliškai maniakišką, bet tik iš meilės ir tik meilės vardan, nes potlačas visų pirma juk ir buvo meilė. Gerai, jei ir ne meilė, tai mažų mažiausiai jos liguista apraiška, liguista, nes tik taip mylėdamas gali padovanoti savo kaimynui brangiausią žmonos apyrankę, sakydamas, kad iš esmės juk tai priklauso tau, gali padovanoti antikvarinės lovos koją arba visą galvūgalį su išdrožinėta erelio galva, paauksuotų įrankių rinkinį, smilkalų dėžutę, kurioje būtų sudėti tavo senelio auksiniai dantys, vertingi tarsi nafta arba deimantiniai grąžtai.

Vankuveryje vis dar buvo neužmiršta potlačo tradicija, kad ir kaip smarkiai už ją buvo baudžiama. Anksčiau tai buvo didelė ritualinė puota, kurios metu į uostą atplaukdavo gyventojai iš aplinkinių gyvenviečių. Jie keisdavosi dovanomis, šokdavo, persirengdavo, maudavosi kaukes ir maustydavo vieni kitus. Ir, žinoma, rūkydavo daug meskalino, melsdavosi ir regėdavo mitines pasaulio būtybes, atgijusias iš liaudies dainų, vandenyno pursluose ir žolių dyglynuose, paparčiuose ir samanomis apaugusiuose akmenyse. Jie regėdavo apreiškimus ir dovanodavo taures bei varinius auskarus, brangius kalvių dirbinius, sukapotus į gabalus, dovanodavo pagal rangą, amžių ir statusą.

Tai buvo būtent tas potlačas, kai aš sulaukiau savo brangiausios dovanos – Mišelės ir tik sau pačiam pavadinau ją Britney. Tiesa, šiuolaikiniai antropologai tai pavadintų neigiamų mainų išraiška, pavadintų – ir tebūnie. Ji neigiama, neigiama kaip mano kraujo grupė, neigiama ir juoda kaip suodžiai ar vanduo naktį, bet juoda visada reiškė Mišelės akis, o tai buvo vienintelis dalykas, kuris man teikė iškreiptą, mažytę, bet laimę. Ir ji turėjo tapti ta, kurią aš išgelbėsiu.

Vyrai, tą potlačo naktį dingę gyvulių kaukėse ir apsitraukę plunksnuočius primenančiais kostiumais, vienas kitą apdovanojo ir atidovanojo, rengėsi prie uosto su savo dovanų prikrautais karavanais. Mišelė tyliai susisuko į kamuoliuką vištidėje ir aš atsargiai nuėmiau tą dvigalvės gyvatės kaukę, apžiūrinėjau ją kartodamas, kad viskas gerai, kad viskas bus gerai, kad ji grįš namo, o ji tik nuolankiai linkteldavo ir, regis, visai nenusigandusi, prisitraukė artyn auksaspalvę vištą, tyliai murmėjo jai, kad dabar tai jau tikrai viskas bus gerai, ir aš trumpai patikėjau, kad su ja bus lengviau, nei galvojau. Mišelę palikau surištą virvėmis, kuriomis prie medinių kuoliukų pririšdavau karves, jaučius ir avis. Mišelė nesipriešino, jos oda vištidės tamsoje atrodė tarsi vanduo ąžuolinėje statinėje, o lūpos tviskėjo. Norėjau lenktis ir gerti, bet ir tas lūpas surišau virve, taip, kad ji negalėtų išsiduoti, jog yra čia. Aš paglosčiau ją, vištos kudakavo, jos dėjo kiaušinius, lizdai pildėsi dar ir dar, vis daugiau ir daugiau gyvybės, vis mažiau ir mažiau oro. Užrakinau duris, užstūmiau rąstu ir su dvigalvės gyvatės kauke tarsi trofėjumi pasileidau link didžiulio ežero, vadinto Aukų ežeru.

– Tu idiotas, – kartojau sau mintyse. – Tiek laiko planavai šitą pagrobimą, planavai jos priešinimąsi, jos cypiančią gerklę, kurią prigrūsi laikraščių su storais politikais ir roko žvaigždėmis. Prikimši jos nekaltą burną su tamsoje švytinčiomis iltimis nešvarios vilnos gabalų, o gal virvių su žvejybiniais mazgais, ir ji pradės žiaukčioti, ašaroti, dusti, žvelgs į tave iš apačios išsigandusio teliuko akimis, o tu atsisegsi užtrauktuką, prieš tai prisidegęs peši cigaretę, trauksi ją nepaleisdamas iš burnos, tada „Levi’s“ džinsai nusmuks iki kelių ir tu savo išsipūtusiais apatiniais užstosi paskutinius saulės spindulius, kurie veršis pro vištidės plyšius, išsitrauksi ginklą, jis jau bus užtaisytas, išsitrauksi ir toliau peši tą kartų ir sausą papirosą, išsitaškysi jos akivaizdoje, išsitaškysi ant sienos, kur kabo Britney plakatas, ten ji šypsosi, o apipaišytas Timberlake’as tik stebėsis, kiek daug dalykų gali nutikti Vankuveryje per potlačą. Tada paleisi cigaretę iš dantų, viskas suliepsnos ir baigsis, popierinė Britney sudegs su Timberlake’u, o tu ant rankų paimsi Mišelę – savo anglies tabletę, savo vorą, įstrigusį sakų gumule. Išgelbėsi ją iš liepsnos, kurią pats sukūrei, nešiesi ją ant rankų, turbūt nespėjęs net džinsų užsitempti, o ji verks, seiliosis, garsiai šauks, kad nori mirti tau ant kaklo, o išties slapta labiau už viską melsis, kad išgyventų.

Vanduo buvo nurimęs. Mišelės kaukė akimirksniu pasiekė dugną. Galvojau, kaip tokiam vaikui kaip Mišelė reikėjo kankintis su ta medžio pliauska. Po gerų penkiolikos minučių jie galiausiai pasirodė čia. Apkvaitę ir vis dar su kaukėmis, laimindami vieni kitus ir kartodami, koks geras, dievaži, koks geras meskalinas, kokie riebūs dūmai ir kokia vaiski šiandien pakrantė, kokia kvepianti vasaros naktis, koks stiprus romas iš statinės, čia ąžuolas ar beržas, o gal kedras, iš kokios medžiagos tos statinės, dieve mano, su metais vis sodresnis skonis, – kartojo vienas paskui kitą stebėdamiesi, tarsi apakę nuo jau palydėtos saulės šviesos, vakarėjant užslinkusios prietemos, šešėlių, kurie priminė medžius iš dievų žemės anapus užeigos. Apsimečiau apsinešęs ir pasitikau juos linksma daina apie arklius, traukiančius vežimus, apie vyrus, tėvus, brolius, kurie grįžta iš medžioklės su trofėjiniais ragais, kailiais ir visu kitu etnošlamštu, kuriuo jie šventai tikėjo.

Seniai nekentė greitkelių, jie nekentė „Harley-Davidson“, o ypač niekino tą tviskančią naują degalinę sankryžoje ir vaivorykštes, atsirandančias balose nuo benzino.

Jie nekentė visko, kas griovė tradicijas, o ir jos pačios kadaise buvo sugriautos ar bent jau iškreiptos, iškreiptos tiek, kad net aš žinojau, jog seniai, jūros dugne tarp visų dovanų radę ir sunkią, vandenyje išmirkusią dvigalvės gyvatės kaukę, bet nesugebėję rasti Mišelės kūno, nuspręs, kad mergaitę tiesiog pasiėmė dievai. O aš žinojau, kad turėsiu ją amžinai.

Mišelės kaukė nuskendo, bet jos kūnas manęs laukė vištidėje. Vanduo buvo iš jūržolių ir dumblių, o palinkęs virš paviršiaus akimirką pajutau, kad vanduo alsuoja kaip ąžuolinė statinė, kurioje brandinamas romas. Iki šiol taip gerai prisimenu, kaip vis dėlto ilgai mes gyvenome tuose dievų pilnuose uostuose, krūmynuose ir pakrantėse, kaip ilgai girdėjau tuos tėčio ritualinius tekstus, kuriuos jis rašydavo, paskui skaitydavo mamai, o tada nešdavo į uostą, kur visai ne uostas buvo, ir visai ne laivai į jį atplaukdavo, ten iš tiesų buvo pačios tikriausios kapinės, kuriose atsisveikinome su mama, tada mamos mama, mamos seserimi ir galiausiai su seneliu. Jų sumalti kaulai ir į pelenus virtę skrandžiai ir plaučiai tyliai ilsėjosi visa glostančiuose vandenyse, kurie ramino plaučių ir skrandžių skausmus ir kvėpavimą.

Kai ryte į užeigą atvedžiau Mišelę, tėtis nuleido akis į savo puodelį, nuo pat dugno iki paviršiaus pripildytą juodo kavos skysčio, tokio juodo kaip Mišelės akys. Ant stalo stovėjo kankorėžiai – pušų vaško žvakės, kuriose sustingusios nemirtingos tapo musės, – ir gulėjo nedidelis maišelis su likusiu hašišu.

Moterys spoksodavo į mane, tiek užsisagsčiusį, tiek atsisagsčiusį. Spoksodavo, kai tampydavau jų lagaminus aukštyn žemyn, o tėtis bare pilstydavo romą, viskį, brendį ir savo firminius kokteilius su pušų žiedų dulkėmis. Tėtis žiūrėjo į Mišelę ir nieko nesakė, žiūrėjo apsimetęs ir nutilęs, grūdo ledą, kuris lėtai tirpo ir skendo vandenyje. Žiūrėjo ir nieko nesakė, žiūrėjo ir puikiai vaidino idiotą, nors suprato, kad čia ta mergaitė, ta pati, kuri vakar buvo paaukota dievams ir ilsisi ežero dugne.

 

●

 

Vanduo iš visų kitų stichijų man visada atrodė didžiausias veidmainis. Net žemė, po kuria užkasti mirusiųjų kūnai tapdavo kaulais, visada išlikdavo tokia, kokią palikdavo sukasę kapą. Bet vanduo buvo veidmainis, kuris apsimetinėdavo skaidrus, o iš tiesų dugne visada susidrumsdavo. Į jį įmestas peilis nuo tilto žvelgiant atrodydavo kaip nugludintas šaukštas. Toks šaukštas, kuris perpjaudavo ungurių gerkles ir rožinius lašišų pilvus. Vanduo yra veidmainis, kuriame nežinai, kas pasikeičia: objektas, į kurį žiūri, ar tavo paties pasaulio suvokimas, kuriame peilis ir šaukštas tampa neišskiriamu vieniu. Jis kartu ir maitina, ir pjausto.

Mišelė tapo mūsų užeigos mergaite. Tėtis tuoj surado jai darbų tarp rankšluosčių, užuolaidų, patalynės. Tarp „Lenor“ ir „Tide“, ir pusiau automatinės skalbimo mašinos. Skalbimo virvių pavėsyje, išdžiaustytų skalbinių prieglaudoje įsivaizduodavau save smaugiantį ją, bet prisiartinęs būdavau suviliojamas jos švelnumo, o ji prisitraukdavo mane skalbinių minkštikliu kvepiančiais delnais ir imdavo bučiuoti. Šalti skalbiniai iš abiejų pusių. Man nereikėjo romantikos. Aš norėjau būti vyriškas. O vyrai nesibučiuoja.

Vyrai, kurių moterys prinokusių slyvų spalvos suknelėmis šlamėdavo dulkėtu keliu į užeigą, dėvėdavo languotus marškinius ir pinigus laikė ne vidinėse striukių, bet džinsų kišenėse – arčiau antrosios širdies ir visada buvo pasiruošę atsiskaityti už nakvynę iš karto. Jie paprastai pusryčius užsakydavo į kambarius, ilgai negrąžindavo padėklų ir Mišelė net pykteldavo – žinojo, kad po valandos į kambarį atsikraustys nauja porelė, o jos vanduo kibire kambariui valyti su putomis jau spėjo atvėsti. „Moterų prigimtis yra keliauti su vyrais“, – galvodavo Mišelė, kai nurinkdavo padėklus su bananų žievėmis ir nepraplėštais mini indeliais, kuriuose likdavo nepaliestas apelsinų marmeladas.

Mišelė buvo iš tų mergaičių, kurios vienu metu gali tikėti ir barzdotais troliais, gyvenančiais priešais užeigą augančiame pušyne, ir žavėtis vyriškais odiniais diržais su metalinėmis sagtimis, kuriose žvilgėdavo įspausti jaučio galvos kontūrai. Ji galėjo ir nenuilsdama siurbti kilimus, ir kartu lukštenti saulėgrąžas į saują ir barstyti lukštus ant persiškų jų raštų. Jai buvo įdomūs berniukai, jų verpetai plaukuose, kai kuris sėdėdavo priešais matematikos pamokoje. Jai patiko ir skaičiai, ir sagų eilės, kurios berniukiškuose marškiniuose kažkodėl būdavo kitoje pusėje nei mergaičių. Tačiau dar labiau ją domino vyrai, kurie išlipdavo iš savo raudonų automobilių, jie net keliu praskynę mišką, kuriame karštyje gaišta kiškiai, per purvą, palikdami dulkių kamuolius sau už nugarų, išlipdavo iš jų elegantiškai.

Duslus automobilių durelių trinktelėjimas priversdavo Mišelę nustoti skusti bulves ar kubeliais pjaustyti sūrį. Priėjus prie lango lėtai praskleisti žaliuzes, stebėti, kokie žingsniai, apauti verstos odos batais, artėja link užeigos, kurioje pamažu atsirado vietos ir dar keliems kambariams su papildomomis lovomis, o tėtis prie iškabos „Užeiga“ pakabino didelį baltą pliusą su lova, kuri turėjo reikšti viešbutį. Mišelė pradėjo segėti liemenėlę.

Namai pamažu prisipildė triukšmo, dulkių, neužtaisytų pistoletų nuojautos ir muzikos. Ir spalvoto stiklo taurių, kurios apšviestos virš baro atrodė panašios į peršviečiamas neonines žuvis išskrostais viduriais. Viskis ir viskas, prie ko prisiliesdavo tėtis, būdavo suvartojama taip, tarsi alkoholyje būtų ištirpę dieviški mineralai ir kosminės dalelės, o jas nurijęs susilietum su visuma planetų ir pasaulių, kurių net vardai tau nežinomi.

Tėčiui patiko suktis už baro. Jis visada įpildavo daugiau, ir nė karto nemačiau jo naudojantis kokiais nors matavimo indais ar skaitant receptus. O tą vasarą atvykusi inspekcija rado ir daugiau priežasčių mūsų užeigą uždaryti. Viena jų buvo nelegalus, jų manymu, verslas, kuris slapta puoselėjo vis dar neįteisintus potlačo ritualus. Jie iš pradžių įspėjo, tada pagrasino krata, bet tėtis nesipriešino.

Iš pagalvių buvo pilamos tos pačios raibų vištų plunksnos, ant kurių guldžiausi Mišelę. Paveikslai buvo lupami iš rėmų, o pėdsekiai skalikai lojo ir šlapinosi ant kiekvieno kampo. Tėtis niekada nebuvo narkotikų tiekėjas, tačiau vis dėlto augino kelis pejotlius, kurie buvo nepastebėti ir nutylėti. Galiausiai inspektoriai pavargo, kambariuose saulės nutviekstos gulėjo supjaustytos pagalvės, kilimai liko suvynioti į ritinius, o Mišelės prijuostė su mėlyna B gulėjo ant virtuvės stalo greta sulčių ąsočio. Permatomo stiklo butelyje mirko pušies šaka, o Mišelė krovė blynus su klevų sirupu, kiaušinienę su dešros gabalais ir prancūzišką svogūnų sriubą, kurią buvo įsigudrinusi virti. Tėtis šypsojosi ir ramiai siurbčiojo nesaldintą juodą kavą, o inspektoriai linksėjo, kramtydami stambius kąsnius ir spoksodami į balintą sieną už baro, kur tarp ragų ir kailių kilimų kabojo du šautuvai, įmantriai marginti augaliniais motyvais ir padengti sidabro sluoksniu.

Galiausiai atėjo eilė suregistruoti visus namo gyventojus. Mišelė jau buvo dingusi iš virtuvės. Sėdėjau priešais tėtį, kuris nusmailintu pieštuku pildė sąrašą, ir stebėjau, kaip ant stalo tirpsta ledo kubelis. Iš pradžių jis virto mažu ežeru, tada balute, o galiausiai visiškai išnyko. Grafitas raitėsi popieriuje, o Mišelės kvapas vis tiek tvyrojo ore, ir inspektorius, skaitydamas sąrašą, rado Britney vardą, nes Mišelė gulėjo vandenyse, o jos kūnas maitino vandens lelijas, kurios sužydėdavo visu mėnesiu anksčiau, nei įprasta.

Kas per Britnė, ką čia maustot, vyrai?

Aš kaip visiškas liurbis tylėjau ir kaičiau vandenį arbatai.

Tėtis viską sutvarkė, sakydamas, kad mergina vieną dieną apsistojo pas mus ir galiausiai pradėjo čia dirbti. Ji tėra „Lenor“ ir „Tide“, skalbiniai, virvės už užeigos, žirniai lysvėse ir uogomis nusidažiusios staltiesės. Ji – tik įkaitęs lygintuvas, siurblys, laižantis kilimo trupinius, išblizginti veidrodžiai, prijuostė su kišene priekyje ir mėlyna B. Ji – tai kunkuliuojanti prancūziška svogūnų sriuba, kurioje lydosi sūris. Ramiai besikilnojantis puodo dangtis. Ir skrudinta duona. Nieko daugiau, tik šaukštai, išblizginti sodos tirpalu. Inspektoriai pareikalavo jos dokumentų, tačiau ir čia tėtis tik veidmainiškai ir akiplėšiškai, žiūrėdamas tiesiai jiems į akis, atrėžė:

– Gerbiamieji, juk ne visoms moterims reikia dokumentų, kad galėtų keliauti po pasaulį?

Vanduo virė ir virto garais, arbatinukas švilpė, o įkaitęs metalas poškėjo nuo kunkuliuojančių burbulų. Arbata, cukrus, juoda kava, grietinėlė ir šaukšteliai, skimbčiojantys puodeliuose, pamažu užpildė įsitempusią tylą. Inspektoriai pasišalindami pridūrė, kad paskelbta paieška mergaitės vardu Mišelė.

– Kaip? – perklausė tėtis.

Jie pakartojo.

– Mi.

– Še.

– Lė.

– Mat kaip. Na, mes pranešime, jei ką išgirsime. Užsukite kavos, kai būsite netoliese.

Tėtis nesileisdavo į konfliktus. Jis buvo vienas ramiausių žmonių, su kuriais man teko susipažinti, žodis „susipažinti“ toli gražu čia netinka, turėčiau sakyti, kad jis buvo vienintelis ramus žmogus, su kuriuo man teko gyventi. Jo marškinių rankovės visada buvo tvarkingai atraitotos, barzda nepriekaištingai nuskusta žvilgančiu skustuvu, kuriuo Mišelė kartą perrėžė pilvą iš miško partemptam negyvam kiškiui ir jo pilvą, išėmusi vidurius, prikimšo žolelių iš palėpės. Tikėjau, kad jos akyse kiškis pradės striksėti, glaustytis, lapsėti ausimis. Tačiau nei čiobreliai, nei dilgėlės jo neprikėlė. Su kiškio išnara ją rado tėtis ir nieko nesakydamas paėmė skustuvą, nuplovė ir padėjo į aukščiausią lentyną spintelėje su įskilusiu veidrodžiu ir dar užsilikusiais lašeliais mamos kvepalų buteliukuose. Jis tada dar nežinojo, kad vieną dieną tą skustuvą paimsiu ir aš.

Kai vyrai iš inspekcijos užsuko antrą kartą, Mišelė buvo nustojusi sukiotis virtuvėje. Ją pykino svogūnų sriubos spalva ir vištienos sultinio kvapas. Ji dažnai sėdėdavo ant ežero kranto – jis mainė spalvas ir galėjai įsivaizduoti, kad jo gelmė tamsi kaip lietpalčiai, kuriais liūčių sezonu atkeliaudavo vėlyvas ruduo. Mišelės akys buvo įgavusios to paties skaistumo ir apgaulingo mirgėjimo. Vanduo jos akyse anksčiau žėrėjusią juodą dervą pavertė tirpstančiu ledynu, ta Antarktida tirpo, primindama tiek kartų matytas džiūgaujančias Britney akis kasdien vis labiau blunkančiuose plakatuose. Mišelė vis labiau brendo, o Britney pamažu man tapo tik virkaujančia paaugle, kuri negali apsispręsti: mergaitė ar moteris ji yra.

Mes miegojome antro aukšto kambaryje, per kurio balkoną veržėsi raudoni kaktusų žiedai. Mišelės kūnas, jos balti naktiniai marškiniai atrodė kaip parašiutas, nukritęs ir nespėjęs tinkamai išsiskleisti. Jos kvėpavimas mane ramino. Ramino, nes žinojau, kad mes ne vieni, ir tos liūtys, kurios prasidėjo kovo pabaigoje, man priminė, kad dar pora mėnesių, ir saulė ims kaitinti. Tos liūtys, kurios merkė kaktusus balkone ir nešiojo karamelės spalvos stogo plokštes, mums priminė, kad dar pora mėnesių, ir sulauksime ne tik kaitraus ir sauso birželio, bet ir to, kas išpūtė Mišelės naktinius marškinius ir vis dažniau priversdavo mėgautis jaudinančia, nors ir gąsdinančia mintimi, kad būsiu tėtis.

Kad ir kaip ramiai ir nuobodžiai tekėjo mūsų dienos, užeigos kasdienybė pasikeitė. Visas tas laikas, nesiliaujanti žmonių cirkuliacija, kalbos apie artėjančius politinius pasikeitimus priešais mirgantį televizorių, net pušynas šiapus kelio – visa persismelkė keista nuojauta, kuri mane prikeldavo paryčiais, dar nepradėjus švisti. Pabusdavau, žiūrėdavau į Mišelę, į jos baltus marškinius, jos plaštakas, lengvai sugniaužtas į kumščius, ir neiškentęs atsikeldavau. Tyliai, išdavikiškai iškeldavau kojas iš lovos. Dešinę, kairę. Įsliuogdavau į džinsus ir užsimesdavau pirmus pasitaikiusius marškinius.

Lipdavau žemyn mediniais laiptais, prisilaikydamas medinių turėklų, kurie tarsi ilga gyvatė pasitikdavo mane galvos išlinkimu laiptų viršuje ir užsibaigdavo uodegos nusmailėjimu apačioje. Tas nusmailėjimas visada reiškė mažytį išsilaisvinimą. Niekas manęs negirdėjo, niekas nenujautė, niekas neįtarė. Visi miegodavo savo pūkuose ir plunksnose, apvilktose švelniais medvilnės užvalkalais. Kol jie miegodavo, aš leisdavausi į kiemą, o tada eidavau link degalinės, kuri man buvo tikriausia užuovėja, ji tapo užmaršties būstine su neonine iškaba ir visą parą veikiančia parduotuvėle.

Degalinė ir tamsoje žvilgančios benzino kolonėles, dar neišsėdėtos kelios kėdės patogiais atlošais. Nušveistas naujas minimalistinis interjeras, kurio nekentė visi tradicijų ir potlačo sekėjai. Bet svarbiausia – naktis ir aš, vieną po kitos geriantis alų iš skardinių. Buvau ten, kur manęs negalėjo pasiekti vandenynas ir ežeras, kuriame sunyko raudona mamos suknelė, virtusi į skutelius ir jauką lašišoms. Tik čia ir tik švintant, matydamas, kaip automobiliai vienas po kito užsuka įsipilti benzino ar dujų, jausdavau atotrūkį nuo tradicijų, kurios sėjo manyje tuos tamsius želmenis, į plaučius drėbė vis daugiau išmirkusio juodo dumblo su žuvų žvynus skrodžiančiais stikliukais ir vertė nekęsti visos miegančios užeigos su ten dirbtinai apgyvendintomis dvasiomis, kaktusais ir mediniais drožiniais. Su paslaptimis, kurias reikia išlaikyti, nors jos velniškai norėtų išnirti ir išsipasakoti. Sugriauti tiek metų kurtas melo istorijas.

Degalinėje buvau perskaitęs beveik visus įdomesnius pasirodžiusius skelbimus, net tuos, kurie buvo skirti moterims apie namų ruošą. Apie drabužius. Apie siuvimo dygsnius, gimdymą ir vaikų priežiūrą. Jaučiausi pranašesnis už visą pasaulį tą akimirką, kai perskaičiau apie po gimdymo moteris apimančią depresiją, apie cezario pjūvius, apie pykinimą ir nugaros skausmus. Žinojau viską ir dabar bet kurią akimirką buvau pasiruošęs tapti tėčiu. Tik ta nuojauta, kuri šmėžuodavo kiekviename šešėlyje, keista baimė, sumišusi su šalčiu, mane baugino ir atsikartodavo vis dažnesniuose atodūsiuose, kurie į orą išleisdavo nematomą, bet baisų žinojimą, kad jau niekas nebebus taip kaip tomis dienomis, kai Mišelė tebuvo mūsų užeigos mergaitė. Tik „Tide“ ir „Lenor“. Merinosų vilnos megztinis, kvepiantis skalbinių minkštikliu.

Grįžęs imdavausi įprastinių darbų, stverdavausi kasti žemę, iš kurios dar nebuvo išėjęs lengvas įšalas. Kasdavau tol, kol ji prisipildydavo drėgno alsavimo. Jis man primindavo tamsą vištidėje ir Mišelės akis, kurios kaip keleivinių autobusų ir vilkikų ūksmas už pušyno atkeliaudavo iš niekur ir tada dingdavo į niekur. Ta žemė, prisipildžiusi vandens ir purvo, smelkiama mano nuojautos ir nerimo, vieną pavakarę tapo vienu, paskui dar šešiais, galiausiai tuzinu ir šimtu skelbimų apie ieškomą Mišelę, o ši bet kurią akimirką visą užeigą ir jos svečius su odiniais dėklais dokumentams, visas moteris su tvarkingai krakmolytomis apykaklėmis ir skimbčiojančiais perlų auskarais ausyse turėjo užlieti vandeniu, kuris liudytų naują gyvybę. Tas vanduo atneštų nekaltumą ir vaikišką nežinojimą, kuris galėtų išgelbėti ištisus vankuverius ir užeigas čerpiniais stogais. Jis galėtų išgelbėti ištisus žemynus, kurie kenčia nuo sausros ir bado, išgelbėtų ir Brit-ney – skandalas dėl jos nekaltybės ir žlunganti ekonomika tuo metu buvo lygiai tiek pat svarbios temos, komunikuojamos per radiją.

Mačiau, kaip jie klijuoja skelbimus. Mi-še-lė. Dingo be žinios. Pasileidau link ežero, kuris įsiliejo į Ramųjį vandenyną. Žinojau ir vis tiek pribėgau, vos gaudžiau kvapą, plaučiai nusileido kažkur į inkstus ar kepenis. Ir negalėjau atskirti – tai aš žiūriu į ežerą ar jis į mane, nes vanduo žvelgė su priekaištu ir panieka, visas tirpdamas ir nykdamas, visai kaip žmogus, kuris atsisveikina su artimaisiais. Keturi automobiliai, švysčiodami intensyviais oranžiniais švyturėliais, ir visa brigada vyrų, kurie siurbė vandenį ir guminiais batais klampojo po ežero dugną. Ežeras dabar labiau nei bet kada priminė didelius plaučius arba guminę padangą, iš kurios ką tik išleido orą. Vienas po kito pradėjo nirti potlačo laimikiai – auksinės gervės penktojo dešimtmečio porcelianuose, pūvančios kilimų mandalos, išmirkę, abstrakčiais virtę paveikslai, šautuvų galai, kulkos ir pakabučiai, ir brangak-meniai, žėrintys kaip juodieji ikrai. Durklai nugludintais ašmenimis, dumblinos suknelės ir švarkai, o galiausiai pradėjo nirti ir kūnai.

Ežeras nyko. Jis žiūrėjo. Išties, joks kitas ežeras nebuvo toks panašus į žmogų.

Nuo dvoko mane pradėjo tąsyti ir mano kūnas nevaldomai pats traukėsi atgal, tarsi užhipnotizavęs ir mintis, kurios skriejo neįvardijamu greičiu, ir vis priešaky kartojosi Mišelės marškinių fragmentai, šešios sagos, įsčių vandenys, jos pirštai, suspausti į kumštį. Mačiau jos akis ir jų tamsą. Jos vardas, tas triskiemenis Mi-še-lė, Mi-še-lė, Mi-še-lė, vis sukosi tarsi žmonės pritemdytose šokių aikštelėse.

Parbėgau namo, puoliau į vonią. Veidrodžio dulkės ir balta spintelė su išsikvėpusiais mamos kvepalų buteliukais. Mi-še-lė, Mi-še-lė, pirštai pasiekė tėčio skustuvą ir jį sugriebė. Žinojau, kur bėgti, žinojau, kur ją rasti. Norėjau galiausiai vėl priglausti taip stipriai, kad visa aplinkui išnyktų, kaip išnyksta daiktai ir objektai vandenynuose, išnyksta ir suyra, nusprendę daugiau niekad neišnirti. Troškau prapulti su ja taip, kaip prapuola skaičiai ir raidės juodose lentose mokyklų klasėse, prapulti arba bent atsidurti anapus lentos.

Mišelė kraujavo. Pušynas buvo davęs žodį neprasitarti apie jos rasojančią kaktą, apie sąrėmių skausmus ir apie tai, kad čia toji mergaitė, kurios kūno ieškoma ežero dugne. Mes privalėjome apgauti juos ir šįkart. Aš pasilenkiau, Mišelė buvo išsekusi. Kartojau jai beprasmybes, nes tik beprasmybės tuo metu ir turėjo prasmę. Tauškiau apie muziką, vyniojau aplink saldžius ir lipnius menkniekius ir šnypščiau raminantį melą.

Žinojau, kaip turiu pasielgti, kad padėčiau tai gyvybei ateiti į šį pasaulį, į pušyną ir Vankuverį, iš kurio mes išvyksime toje degalinėje prisipylę benzino. Girdėjau, kaip jie artinasi, girdėjau visu kūnu, o Mišelė sunkiai kvėpavo, ji buvo jauna ir silpna, ji buvo nepasirengusi, ji buvo tik Mi-še-lė – tik „Tide“ ir „Lenor“, tik raktas, užstrigęs automobilio spynelėje.

Skalikai bet kurią akimirką galėjo mus suuosti. Mišelė prisitraukė mane arčiau. Ji kliedėjo. Kalbėjo, kad padėčiau jai, kad negailėčiau jos, kad viskas bus gerai. Žinojau, kad nebus gerai, nuojauta, kuri mane persekiojo, buvo susijusi ne tik su Vankuverio tamsa ir sausinamais vandenimis – ta nuojauta buvo susijusi su krauju ir lipniu jo cukrumi, kuris lašais, o paskui nesuvaldoma srove pasrus ant tėčio skustuvo ašmenų, ant pušyno erkių ir skruzdžių, ir šios susispies aplink Mišelės kūną, kai rankose jau laikysiu mergaitę. Ji bus panaši į mane, visiškai panaši į mane, su šviesiu verpetu viršugalvio pūkeliuose. Žinojau ir tai, kad visas tas paskutinio mėnesio nerimas yra ne tik skelbimas, jog ieškoma Mišelės, tai nebuvo ir laiptų girgždesys naktį, kai sliūkindavau į degalinę. Visa tai buvo ir didelė pušis, ir skalikų lojimas, kuris užgulė mane, užgulė ir Mišelę tamsiausio dugno dumbliais ir ką tik gimusios Britnės verksmu.

Labiau už viską nenorėjau spręsti, ką darysiu su jos kūnu. Keliais dygsniais užsiuvau Mišelei pilvą, uždengiau ją šakomis ir samanomis, visai taip, kaip ji kažkada prikimšo negyvo kiškio pilvą gydančių pelynų ir palėpės žolių. Temo tūkstantmečiais. Negalėjau daugiau laukti. Tada iš tiesų nebežinojau, tai buvo nauja pradžia ar dar niekas nesibaigia. Mišelė linktelėjo man, vėl ir vėl bandė pakelti galvą drąsindama. Ir aš pasileidau su Britne ant rankų.

Bėgau į užeigą. Bėgau ir spaudžiau Britnę prie krūtinės, prie plaučių, kuriuose tilpo visi įmanomi nusiurbti vandenynai. Iš tolo mačiau užeigos vartus, stogą, mačiau balkone džiūstančius baltinius, kurie prietemoje plevėsavo kaip šimtai Vankuverio vaiduoklių. Užeigoje puoliau į antrą aukštą, į kambarį, kuriame gyveno jauna porelė. Palikau Britnę moteriai, ši šyptelėjo, aš pasileidau žemyn girgždančiais laiptais ir kilimais, tos dvi gerai pažįstamos gyvatės – dvigalvės šnypščiančios amžinybės – mane palydėjo į lauką. Pušynas, tamsa, Mi-še-lė, jos atmerktos akys ir kraujas, kuris tamsoje prarado spalvą. Atsisėdau šalia, laikiau jos rankas, laikiau jos pečius, jos virpantys plaučiai nedrįso kvėpuoti. Išsiliejusiais medžių kontūrais leidosi žvaigždės kaip šūviai ir raketos, kurios galėjo skelbti ir karą, ir paliaubas.

Iki šiol nepamenu, kaip mes nuvykome iki degalinės, kaip į tėčio automobilį pripyliau benzino. Iki šiol nepamenu, kaip sugebėjau užkurti kelissyk gesusį variklį. Jis spjaudėsi ir nirto, visai kaip Britnė – įsivaizdavau ją pirmąkart maitinamą moters antrame užeigos aukšte. Išsukę iš miesto pasislėpėme miško tamsybėse, perrišau Mišelei žaizdą, dezinfekavęs susiuvau ją dar kartą. Paskutinis dygsnis ir atlošta galva, radijas grojo pačias banaliausias melodijas ir mes galiausiai užsnūdome.

 

●

 

Ežerą šalia užeigos galiausiai užpylė žeme ir po lygiai išsidalijo potlačo turtus. Jie rado Mišelės kaukę, bet ji pati taip ir liko dingusi be žinios. Mes įsikūrėme Valstijose, čia daug palmių ir nedidukių giraičių, o šiluma lanko kur kas dažniau nei Vankuveryje. Ir vis dėlto dažnai prabundu, matydamas ežerą, kuriame plaukioja lašišos ir mėnesiu anksčiau pražysta lelijos. Matau vandenį, jį uodžiu, ežeras ištuštėja ir vėl prisipildo. Vanduo yra pats didžiausias veidmainis, jis net nuslūgęs gali vėl pakilti. Vanduo yra aktorius ir iliuzionistas, kuris švarko rankovėje visada paslepia kozirį.

Sapnuoju Vankuverį, sapnuoju Britnę ir ežerą. Nusausintas dugnas arba juoda orkestro duobė teatrų salėse. Vanduo prabudimuose skamba tarsi išsiderinęs orkestro smuikas, kuris tyčia išnyra iš duobės, kaskart pavirtęs upėtakiu arba ešerio uodega.

Ir kartais pagalvoju, kad ant to užpilto ežero išauga naujas, išblizgintas prekybos centras. Britnė ten perka saulėgrąžas ir gliaudo jas, sėdėdama po ąžuolu ar kokiu kitu medžiu, kuris išaugo iš neatrastos potlačo dėžutės su auksiniais varžteliais ir vinutėmis. Britnei turbūt nepatinka, kad mano tėtis ją nuveja į virtuvę ir atkiša jai baltą prijuostę su raide B.

Ir dar pagalvoju, kad kada nors ji iš tiesų sužinos, kiek daug gali įvykti, kai tau sueina dvidešimt.