MATTHEW DICKMAN

Šiuolaikinė amerikiečių poezija

JAV poetas Matthew Dickmanas gimė 1975 m. Portlando mieste, ten ir augo darbininkų gausiai gyvenamame Lentso kvartale. Tai neišvengiamai paveikė ir jo kūrybą, kupiną nuorodų į asmeninius išgyvenimus, socialinę nelygybę ir popkultūrą. Pirmoji Dickmano poezijos knyga All-American Poem (2008) buvo įvertinta žurnalo „American Poetry Review“ skiriamu prestižiniu Honickmano pirmosios knygos prizu. Dauguma kritikų sutaria, kad jis yra vienas iš nedaugelio, kuriam savo eilėraščiuose pavyksta suderinti džiaugsmą, aptinkamą mažiausiai tikėtinose erdvėse, ir intensyviai išgyvenamą sielvartą.

 

 

Mėlynas dangus

 

Svarstau, ar svarbu tai, kad negaliu prisiminti

jos vardo, nors mudu ankstyvą rugpjūtį

bučiavomės mano verandoje, o mėnesio pabaigoje galiniame jos kieme

jau nuvilkau mudviejų drabužius. Svarstau, ar mudu

žinojome bent per nago juodymą ar strazdaną,

kad aš užaugsiu bijodamas adatų ir baltos spalvos

ar kad ji iškris pro langą,

prieš laikydama egzaminą iš 9-ojo dešimtmečio feminizmo, kuriam ruošėsi

visą semestrą, įsimylėjusi bell hooks*

ir vaikį, su kuriuo susipažino paskaitoje apie Šekspyrą. Svarstau, ar svarbu tai,

kad ji galėjo iššokti pati, kad sapnuodamas

regiu ją pasikorusią sandėliuke. Svarstau, ar svarbu tai,

dar iki sandėliuko, kad kažkas kitas tenai kybojo

ir kad ji slystelėjo ar atsistojo,

staiga, kaip mėgstama sakyti, ir priėjo prie lango,

tuomet išlipo

pro langą, staiga, bet ištisų valandų sėdėjimo

ir akimirkos kritimo proga

svarstau, ar svarbu tai, kad mylėjau ją, kai buvau penkiolikos, kad ant jos

kairiosios krūties buvo trys strazdanos, sudariusios trikampį

ant spenelio, ar kad ji savo pirštu parašė laišką man ant nugaros,

kad niekuomet negalėčiau jo perskaityti,

ir tik vis spėliodavau, ką man

ji norėjusi pasakyti –

šis mėlynas dangus, mūs mėlynas dangus, ši žalia žolė, mūs žalia žolė,

šis virpėjimas mūs. Svarstau, ar esu blogas dėl to, kad nesirūpinau,

ar dėl to, kad pamiršau, ar tik dėl to, kad mylėjau save taip ilgai, jog pasidarė sunku

įsivaizduoti jos vardo raides. Ir tuomet mąstau,

kad pasaulis yra tarsi laiptai,

sausakimši nuolat besistumdančių keleivių, kurių kiekvienas išmeta

kažką svarbaus, ką prisimins tik tada,

kai jau bus per vėlu. Ir tuomet mąstau, kad esu idiotas mąstydamas,

kad pasaulis galėtų būti istorija, kurią sau pasakoju

tam, kad pasijusčiau geriau. Ir tuomet prisimenu šitai –

stoviu pastato viršūnėje, draugas man atkemša alų,

jis ištaria mano vardą, ir staiga jau svarstau,

ar svarbu tai, kad prisiartinu prie plokščios betoninės chimeros galvos,

nuleidęs akis nužvelgiu apačioje plytinčius stovėjimo aikštelės aukštus,

ir dabar mano draugas jau šaukia mane vardu, paskubomis, su klaustuku

kiekvieno sakinio pabaigoje, ir prisimenu – mėlynas dangus, mėlynas dangus, žalia žolė.

 

 

* bell hooks (tikr. Gloria Jean Watkins, g. 1952) – garsi JAV feministė, akademikė ir aktyvistė, išleidusi per 30 knygų.

 

 

 

Lėtas šokis

 

Labiau nei dar vieno žmogaus mėnulyje,

labiau nei naujametinio jogurto ir jogos įžado

mums reikia galimybės šokti

su išties rafinuotais nepažįstamaisiais. Lėto šokio

tarp sofos ir valgomojo stalo, pokylio pabaigoje,

kai mūsų mylimas asmuo iškeliauja

parvairuoti automobilio,

kadangi pradėjo lyti, ir jis labai nusimintų,

jei bent dalis mūsų sušlaptų. Lėto šokio,

kuris padėtų aiškiau suvokti tą vakarą ir jį puikiai užbaigti. Du žmonės,

siūbuojantys pirmyn ir atgal tarsi plūduras. Nieko ekstravagantiška.

Šiek tiek muzikos. Tuščias viskio butelis.

Tai truputį primena neištikimybę. Tavo galva parimusi

ant jo peties, tavo kvapas kyla viršun jo kaklu.

Tavo rankos išilgai jos stuburo. Jos klubai

prasiskleidžia lyg medvilninė servetėlė

ir tu pradedi mąstyti: visos danguje regimos žvaigždės

yra negyvos. Mano kūnas

kalbasi su tavo kūnu per lėtą šokį. The Unchained Melody,

Stairway To Heaven, į elektros tinklą įjungtas lėtas šokis. Visą gyvenimą

dariau klaidas. Mažas

ir žiaurias. Kūriau planus.

Niekuomet neišgarsėjau. Valgiau savo

maistą. Gėriau savo vyną.

Bet lėtam šokiui tai nesvarbu. Tai visiškas gėris, tarsi vaikai

iki ketverių metų. Tarsi būčiau laikomas

brolio glėbyje. Lėtas brolių šokis.

Du vyrai kambario vidury. Kai šoku su juo,

viena mano didžiųjų meilių, jis visiškai žmogiškas,

ir kai jis pasisuka norėdamas mane palenkti

ar aš užminu jam ant kojos, nes abu bandome vesti,

suprantu, kad vienas iš mūsų mirs anksčiau, ir kitas patirs kančią.

Lėtas šokis to, kas dar laukia,

ir lėtas nemigos šokis,

besiliejantis grindimis tarsi vanduo vonioje.

Kai moteris, su kuria miegu,

stovi nuoga vonios kambaryje,

valydamasi dantis, lėtas ritualo šokis yra išspjaunamas

į kriauklę. Nėra nė vieno, kuris mus galėtų išgelbėti,

nes nėra reikalo būti išgelbėtam.

Aš skaudinau tave. Aš mylėjau tave. Aš pjoviau

žolę kieme. Kai nepažįstamoji, vilkinti plonytę baltą suknelę,

padengtą milijonu karoliukų,

prieina prie manęs tarsi pernelyg seksualus, staiga atgijęs sietynas,

aš suimu jos ranką. Aš išsuku ją

ir prisitraukiu. Tai migdolų giraitė

tamsiame lėtame šokyje.

Štai ką mes dabar turėtume daryti. Ieškoti džiaugsmo. Haiku ir medaus. Lėto apelsino ir orangutango šokio.

 

 

 

Karalius

 

Aš visuomet esu šioks toks karalius. Paniekintas ar žymus,

naujai karūnuotas ar ką tik nukirsdintas. Pavėsingos žolės

ir nešvarių paklodžių karalius. Sėdžiu viduryje

kambario gruodžio mėnesį

atlapotais langais, su penkiomis tabletėmis ir skutimosi peiliuku. Mano visą gyvenimą

saugota paslaptis. Mano mirtina ir nesilpstanti

galia. Kai erekcija apvilia, kai automobilis beveik liečia

skiriamąją juostą, aš esu karalius. Pamoju ranka virš

šaligatvio paviršiumi burbuliuojančių skruzdžių ir įšventinu jas visas į riterius,

sėdu prie pietų stalo ir žvelgiu į gilias

tamsias televizoriaus akis, į savo liaudį. Patikinu juos, kad šią karalystę

prisimins kaip aukso sapną. Patikinu juos,

kad bus rasta tai, kas laikyta prarasta. Taigi aš apsiaunu savo juodus su baltu

languotus „Vans“ batelius, būtent tą porą,

kurią nešiojo mano vyresnysis brolis, kai dar buvo pasaulio pilietis,

ir išeinu, išeinu į gatvę

su savo mirusiųjų žemėlapiu ir puolu jo ieškoti,

kadangi jis yra Kristus,

idant galėčiau sugrąžinti skeptrą į jo rankas, nusisiausti raudoną

mantiją ir apgaubti ja jo pečius, kilstelėti karūną

nuo savo galvos ir įtaisyti jam vos virš antakių,

idant galėčiau atsiklaupti ant vieno kelio, paskui

ant abiejų, nulenkti galvą ir šnabždėti: mano Viešpatie, mano mokytojau, mano karaliau.

 

 

 

Danguje

 

Jokio šuns, pririšto prie baslio kieme nugeltusia

žole, visai kaip tie šunys,

su kuriais užaugau, badaujantys, peršerti, vaikų kumščiuojami

į snukį, jokių vaikų, jokių fejerverkų,

pirmomis vasaros dienomis nuslydusių ilgomis butelių gerklėmis.

Jokio sprogstančio dangaus, jokio kraujo, jokių kaulų,

nes mes buvome tie kaulai, jokio Viešpaties

Dievo, jokių iš ugnies pagamintų žemėlapių, nedidelės liepsnos, degančios

ten, kur užaugau, kad galėčiau

tik užsimanęs pirštu besti į tą liepsną, kuria buvo 82-asis aveniu,

jokio pieno šaldytuve, daugiau jokio ėjimo gatve

į tą mažą parduotuvę,

kurioje pardavinėjo balisongus, daugiau jokių peilių, daugiau jokio medaus

dabar, kai visas švelnumas jau išgaravęs, nors mes ir buvome tas švelnumas,

nors mums reikėjo kažin ko

ant mūsų liežuvių, daugiau jokio pigaus muilo, daugiau jokio

burnų plovimo

už močkrušį ir už atsipisk,

kurie išplaukdavo iš mūsų burnų tarsi žuvys iš Ramiojo vandenyno,

jokių kolibrių, jokių pleistrų, jokių nubrozdintų kelių

su rajono purvu ir akmenimis,

nes mes buvome tas purvas,

jokių jaunų motinų, rūkančių verandoje,

kai dangus išgražėja

prieš pat stojant nakčiai, tačiau jos yra dar gražesnės,

tad dangus nusiteikia prieš jas. Jokio pankroko, jokių šokių vakarų,

jokių pigių aukštakulnių, lietui lyjant paliktų

stovėjimo aikštelėje, jokių tuščių vyno šaldytuvų ar butelių,

nes mes buvome tie tušti buteliai, jokio jų svaidymo

į sieną

už mokyklos, nes mes buvome

tas dūžtantis stiklas. Daugiau jokio žvalgymosi į vakarus, jokių rytų, jokios

šiaurės

ar pietų, tiktai mudu, čia stovintys kartu ir klausiantys vienas kito:

ar pamename bent kažką, ką mylėjome, kas mus mylėjo, kas patys

pirmi išrėkė mūsų vardus?

 

bombmagazine.org, www.newyorker.com, www.poemhunter.com, www.pw.org

Vertė Aistis Žekevičius

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.