Šiuolaikinė amerikiečių poezija
JAV poetas Matthew Dickmanas gimė 1975 m. Portlando mieste, ten ir augo darbininkų gausiai gyvenamame Lentso kvartale. Tai neišvengiamai paveikė ir jo kūrybą, kupiną nuorodų į asmeninius išgyvenimus, socialinę nelygybę ir popkultūrą. Pirmoji Dickmano poezijos knyga All-American Poem (2008) buvo įvertinta žurnalo „American Poetry Review“ skiriamu prestižiniu Honickmano pirmosios knygos prizu. Dauguma kritikų sutaria, kad jis yra vienas iš nedaugelio, kuriam savo eilėraščiuose pavyksta suderinti džiaugsmą, aptinkamą mažiausiai tikėtinose erdvėse, ir intensyviai išgyvenamą sielvartą.
Mėlynas dangus
Svarstau, ar svarbu tai, kad negaliu prisiminti
jos vardo, nors mudu ankstyvą rugpjūtį
bučiavomės mano verandoje, o mėnesio pabaigoje galiniame jos kieme
jau nuvilkau mudviejų drabužius. Svarstau, ar mudu
žinojome bent per nago juodymą ar strazdaną,
kad aš užaugsiu bijodamas adatų ir baltos spalvos
ar kad ji iškris pro langą,
prieš laikydama egzaminą iš 9-ojo dešimtmečio feminizmo, kuriam ruošėsi
visą semestrą, įsimylėjusi bell hooks*
ir vaikį, su kuriuo susipažino paskaitoje apie Šekspyrą. Svarstau, ar svarbu tai,
kad ji galėjo iššokti pati, kad sapnuodamas
regiu ją pasikorusią sandėliuke. Svarstau, ar svarbu tai,
dar iki sandėliuko, kad kažkas kitas tenai kybojo
ir kad ji slystelėjo ar atsistojo,
staiga, kaip mėgstama sakyti, ir priėjo prie lango,
tuomet išlipo
pro langą, staiga, bet ištisų valandų sėdėjimo
ir akimirkos kritimo proga
svarstau, ar svarbu tai, kad mylėjau ją, kai buvau penkiolikos, kad ant jos
kairiosios krūties buvo trys strazdanos, sudariusios trikampį
ant spenelio, ar kad ji savo pirštu parašė laišką man ant nugaros,
kad niekuomet negalėčiau jo perskaityti,
ir tik vis spėliodavau, ką man
ji norėjusi pasakyti –
šis mėlynas dangus, mūs mėlynas dangus, ši žalia žolė, mūs žalia žolė,
šis virpėjimas mūs. Svarstau, ar esu blogas dėl to, kad nesirūpinau,
ar dėl to, kad pamiršau, ar tik dėl to, kad mylėjau save taip ilgai, jog pasidarė sunku
įsivaizduoti jos vardo raides. Ir tuomet mąstau,
kad pasaulis yra tarsi laiptai,
sausakimši nuolat besistumdančių keleivių, kurių kiekvienas išmeta
kažką svarbaus, ką prisimins tik tada,
kai jau bus per vėlu. Ir tuomet mąstau, kad esu idiotas mąstydamas,
kad pasaulis galėtų būti istorija, kurią sau pasakoju
tam, kad pasijusčiau geriau. Ir tuomet prisimenu šitai –
stoviu pastato viršūnėje, draugas man atkemša alų,
jis ištaria mano vardą, ir staiga jau svarstau,
ar svarbu tai, kad prisiartinu prie plokščios betoninės chimeros galvos,
nuleidęs akis nužvelgiu apačioje plytinčius stovėjimo aikštelės aukštus,
ir dabar mano draugas jau šaukia mane vardu, paskubomis, su klaustuku
kiekvieno sakinio pabaigoje, ir prisimenu – mėlynas dangus, mėlynas dangus, žalia žolė.
* bell hooks (tikr. Gloria Jean Watkins, g. 1952) – garsi JAV feministė, akademikė ir aktyvistė, išleidusi per 30 knygų.
Lėtas šokis
Labiau nei dar vieno žmogaus mėnulyje,
labiau nei naujametinio jogurto ir jogos įžado
mums reikia galimybės šokti
su išties rafinuotais nepažįstamaisiais. Lėto šokio
tarp sofos ir valgomojo stalo, pokylio pabaigoje,
kai mūsų mylimas asmuo iškeliauja
parvairuoti automobilio,
kadangi pradėjo lyti, ir jis labai nusimintų,
jei bent dalis mūsų sušlaptų. Lėto šokio,
kuris padėtų aiškiau suvokti tą vakarą ir jį puikiai užbaigti. Du žmonės,
siūbuojantys pirmyn ir atgal tarsi plūduras. Nieko ekstravagantiška.
Šiek tiek muzikos. Tuščias viskio butelis.
Tai truputį primena neištikimybę. Tavo galva parimusi
ant jo peties, tavo kvapas kyla viršun jo kaklu.
Tavo rankos išilgai jos stuburo. Jos klubai
prasiskleidžia lyg medvilninė servetėlė
ir tu pradedi mąstyti: visos danguje regimos žvaigždės
yra negyvos. Mano kūnas
kalbasi su tavo kūnu per lėtą šokį. The Unchained Melody,
Stairway To Heaven, į elektros tinklą įjungtas lėtas šokis. Visą gyvenimą
dariau klaidas. Mažas
ir žiaurias. Kūriau planus.
Niekuomet neišgarsėjau. Valgiau savo
maistą. Gėriau savo vyną.
Bet lėtam šokiui tai nesvarbu. Tai visiškas gėris, tarsi vaikai
iki ketverių metų. Tarsi būčiau laikomas
brolio glėbyje. Lėtas brolių šokis.
Du vyrai kambario vidury. Kai šoku su juo,
viena mano didžiųjų meilių, jis visiškai žmogiškas,
ir kai jis pasisuka norėdamas mane palenkti
ar aš užminu jam ant kojos, nes abu bandome vesti,
suprantu, kad vienas iš mūsų mirs anksčiau, ir kitas patirs kančią.
Lėtas šokis to, kas dar laukia,
ir lėtas nemigos šokis,
besiliejantis grindimis tarsi vanduo vonioje.
Kai moteris, su kuria miegu,
stovi nuoga vonios kambaryje,
valydamasi dantis, lėtas ritualo šokis yra išspjaunamas
į kriauklę. Nėra nė vieno, kuris mus galėtų išgelbėti,
nes nėra reikalo būti išgelbėtam.
Aš skaudinau tave. Aš mylėjau tave. Aš pjoviau
žolę kieme. Kai nepažįstamoji, vilkinti plonytę baltą suknelę,
padengtą milijonu karoliukų,
prieina prie manęs tarsi pernelyg seksualus, staiga atgijęs sietynas,
aš suimu jos ranką. Aš išsuku ją
ir prisitraukiu. Tai migdolų giraitė
tamsiame lėtame šokyje.
Štai ką mes dabar turėtume daryti. Ieškoti džiaugsmo. Haiku ir medaus. Lėto apelsino ir orangutango šokio.
Karalius
Aš visuomet esu šioks toks karalius. Paniekintas ar žymus,
naujai karūnuotas ar ką tik nukirsdintas. Pavėsingos žolės
ir nešvarių paklodžių karalius. Sėdžiu viduryje
kambario gruodžio mėnesį
atlapotais langais, su penkiomis tabletėmis ir skutimosi peiliuku. Mano visą gyvenimą
saugota paslaptis. Mano mirtina ir nesilpstanti
galia. Kai erekcija apvilia, kai automobilis beveik liečia
skiriamąją juostą, aš esu karalius. Pamoju ranka virš
šaligatvio paviršiumi burbuliuojančių skruzdžių ir įšventinu jas visas į riterius,
sėdu prie pietų stalo ir žvelgiu į gilias
tamsias televizoriaus akis, į savo liaudį. Patikinu juos, kad šią karalystę
prisimins kaip aukso sapną. Patikinu juos,
kad bus rasta tai, kas laikyta prarasta. Taigi aš apsiaunu savo juodus su baltu
languotus „Vans“ batelius, būtent tą porą,
kurią nešiojo mano vyresnysis brolis, kai dar buvo pasaulio pilietis,
ir išeinu, išeinu į gatvę
su savo mirusiųjų žemėlapiu ir puolu jo ieškoti,
kadangi jis yra Kristus,
idant galėčiau sugrąžinti skeptrą į jo rankas, nusisiausti raudoną
mantiją ir apgaubti ja jo pečius, kilstelėti karūną
nuo savo galvos ir įtaisyti jam vos virš antakių,
idant galėčiau atsiklaupti ant vieno kelio, paskui
ant abiejų, nulenkti galvą ir šnabždėti: mano Viešpatie, mano mokytojau, mano karaliau.
Danguje
Jokio šuns, pririšto prie baslio kieme nugeltusia
žole, visai kaip tie šunys,
su kuriais užaugau, badaujantys, peršerti, vaikų kumščiuojami
į snukį, jokių vaikų, jokių fejerverkų,
pirmomis vasaros dienomis nuslydusių ilgomis butelių gerklėmis.
Jokio sprogstančio dangaus, jokio kraujo, jokių kaulų,
nes mes buvome tie kaulai, jokio Viešpaties
Dievo, jokių iš ugnies pagamintų žemėlapių, nedidelės liepsnos, degančios
ten, kur užaugau, kad galėčiau
tik užsimanęs pirštu besti į tą liepsną, kuria buvo 82-asis aveniu,
jokio pieno šaldytuve, daugiau jokio ėjimo gatve
į tą mažą parduotuvę,
kurioje pardavinėjo balisongus, daugiau jokių peilių, daugiau jokio medaus
dabar, kai visas švelnumas jau išgaravęs, nors mes ir buvome tas švelnumas,
nors mums reikėjo kažin ko
ant mūsų liežuvių, daugiau jokio pigaus muilo, daugiau jokio
burnų plovimo
už močkrušį ir už atsipisk,
kurie išplaukdavo iš mūsų burnų tarsi žuvys iš Ramiojo vandenyno,
jokių kolibrių, jokių pleistrų, jokių nubrozdintų kelių
su rajono purvu ir akmenimis,
nes mes buvome tas purvas,
jokių jaunų motinų, rūkančių verandoje,
kai dangus išgražėja
prieš pat stojant nakčiai, tačiau jos yra dar gražesnės,
tad dangus nusiteikia prieš jas. Jokio pankroko, jokių šokių vakarų,
jokių pigių aukštakulnių, lietui lyjant paliktų
stovėjimo aikštelėje, jokių tuščių vyno šaldytuvų ar butelių,
nes mes buvome tie tušti buteliai, jokio jų svaidymo
į sieną
už mokyklos, nes mes buvome
tas dūžtantis stiklas. Daugiau jokio žvalgymosi į vakarus, jokių rytų, jokios
šiaurės
ar pietų, tiktai mudu, čia stovintys kartu ir klausiantys vienas kito:
ar pamename bent kažką, ką mylėjome, kas mus mylėjo, kas patys
pirmi išrėkė mūsų vardus?
bombmagazine.org, www.newyorker.com, www.poemhunter.com, www.pw.org
Vertė Aistis Žekevičius
