LESZEK KOŁAKOWSKI

Pragare viskas kaip buvę (informacija iš savų šaltinių)

Adamas Michnikas kartą prisiminė, o gal greičiau kažkas iš redakcijos bendradarbių jam priminė, kad prieš kokius trisdešimt metų slapta nuklausiau, tiksliai surašiau, o paskui paviešinau demono spaudos konferenciją. Tada pareikalavo, kad nedelsdamas tuometinius demono pareiškimus ir išaiškinimus po tų trijų dešimtmečių iš naujo apsvarstyčiau ir išnagrinėčiau, kuo jo veiksmai ir metodai pasikeitė, o kas išliko nepakitę. Nežinau, ar pajėgsiu šį norą įvykdyti, tačiau pabandysiu.

Vienas prancūzų katalikų teologas, kurio pavardė iškrito man iš atminties, todėl nuorodos į šaltinį negaliu pateikti, pasakė tokį dalyką: aš galiu suprasti žmones, kurie netiki Dievo, tačiau tai, kad yra žmonių, netikinčių velnio, peržengia mano suvokimo ribas.

O Kantas yra pasakęs, kad mumyse esama radikalaus blogio, kurio išrauti neįmanoma, tačiau nesama kažko tokio, ką būtų galima pavadinti velniška valia. Tikėtina, kad jis turėjo mintyje, – nors to, regis, aiškiai nepasakė, – jog iš tikrųjų gera valia, kurios vienintelė motyvacija yra pats moralinės teisės vykdymas, o ne koks nors rezultatas ir ne asmeninis gėris ar malonumas, net jei tai malonumas daryti gera kitiems žmonėms, turi savąjį teorinį atitikmenį – valią, kurios vienintelis tikslas yra daryti bloga dėl paties blogio; taigi, anot jo, mumyse tokios valios nėra: darome bloga, kad gautume iš to kokios nors naudos, o ne vien tam, kad kiltų pats blogis.

Tačiau tuoj pat mus apninka abejonės; mintyse iškyla visos baisybės, kurias patyrė mūsų epocha, visi neaprašomi žiaurumai, kurie mūsų gyvenime įvyko ir tebevyksta, apie kuriuos vos ne kasdien skaitome spaudoje. Štai maža mergaitė, pamauta ant iešmo ir paskui sudeginta, štai moteriai, kuri tuoj turi gimdyti, surišamos kojos. Štai gyviems žmonėms nudiriama oda, jie, išluptomis akimis, lėtai ketvirčiuojami. Juk čia neveikia velniška valia, kurios tikslas yra pats blogis, pats siaubingiausias blogis? Kantas galbūt pasakytų, kad tų šlykščių ekscesų autoriai turi numatę kažkokį tikslą – kad ir sadistinį malonumą ar laukinės neapykantos pasotinimą, bet ne blogį savaime.

Tačiau tokia skirtis, įdėmiau įsižiūrėjus, galbūt nėra jokia skirtis. Iš jau minėtos demono spaudos konferencijos derėtų padaryti išvadą, kad velniai iš savo amato nepatiria jokio malonumo, kad jie daro bloga tik tam, kad jį darytų, o ne kad blogiu mėgautųsi.

Galbūt jie sakė tiesą, nors negali būti tuo tikras, o literatūrinė vaizduotė – Miltono ar Dantės – šiais klausimais nėra absoliučiai įtikinama. Iš Senojo ir Naujojo Testamentų apokrifų, kuriuose apie tamsos karalystę ir jos funkcionierius galima rasti daug daugiau žinių nei kanoniniuose raštuose, vis dėlto išplaukia, kad puolę angelai yra draskomi visų įmanomų blogų emocijų – pavydo, neapykantos, puikybės, valdžios troškimo, tad neatitinka kantiškojo kriterijaus.

Kaip ten velniškieji reikalai besiklostytų, derėtų klausti, ar žmogiškuose reikaluose, mūsų reikaluose, sugebame iš tiesų atskirti blogį, kuris būtų pats sau tikslas, nuo blogio, daromo iš malonumo daryti bloga? Šv. Augustinas pasakoja, kaip būdamas mažas berniukas kartu su draugais vogė kriaušes iš kaimyno sodo ir darė tai ne tam, kad jas suvalgytų, nes net neturėjo tokio tikslo, bet vien tam, kad pažeistų įstatymą. Jam tai buvo pavyzdys velniškos jėgos, kuri tūno mumyse: mums patinka laužyti priesakus tam, kad juos laužytume ir tuo džiaugtumėmės. Be abejo, pavogti kriaušes iš kaimyno sodo (o ne nuo pažinimo medžio) – tai ne nusižengimas, kuris sukrečia sąžinę ir kelia siaubą, ir kiekvienas iš mūsų tikrai ant savo sąžinės turi didesnių nuodėmių (jeigu atmestume tuos, kurie iš profesijos ar pašaukimo mėtosi akmenimis, nes tie iš tikrųjų yra be nuodėmės, darant prielaidą, kad apskritai kada nors skaitė Evangeliją); Augustinas taip pat žinojo, kad pasaulyje esama didesnių nusikaltimų, nei vogti kriaušes. Tačiau čia kalbame ne apie nusikaltimo dydį, bet apie pačią intenciją. Taigi, be abejo, egzistuoja tokia intencija kaip priesakų laužymas dėl malonumo, patiriamo juos laužant. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad tokia intencija yra visuotinė ir pasireiškia žiauriausių nusikaltimų atveju. Ne į ją dauguma savo veiksmų apeliuoja ir velnias.

Ne, velnias paprastai apeliuoja į tai, kas mumyse yra gera. Nes jis žino – juk nėra kvailys, – kad kažkokių gėrio likučių mumyse dar išlikę, kad mums patinka geras mūsų pačių įvaizdis – tiek mūsų pačių, tiek kitų akyse – ir kad mums patinka manyti, jog veikiame turėdami geras intencijas ir dėl teisingo reikalo. Meilė kitam žmogui, meilė tautai, tėvynei, žmonijai, Idėjai, Tiesai, Dievui, Teisingumui, Tikėjimui – visa tai, kaip žinoma, yra baisiausių nusikaltimų varomoji jėga, o ne malonumas, kilęs pavogus kriaušę, kuri net nebus suvalgyta. Nėra reikalo dauginti įrodymus ir pavyzdžius – visi ir taip juos žinome.

Ir štai čia, be abejo, ne vienas prapliups priekaištauti, ypač teologas. Kas gi čia per meilė, sakys, kuri neapykanta ir nusikaltimu pasireiškia, juk tai parodija, veidmainystė ir t. t. Na taip, tai nėra meilė, apie kurią kalbama Evangelijoje. Mes taip pat buvome mokomi nuodėmės, o ne nuodėmingojo, apgaulės, o ne ją sėjančiojo neapkęsti. Tačiau tai lengva pasakyti, o kasdieniame gyvenime ši riba dažnai esti neryški ir neryški ji yra – tam tikrai sunku prieštarauti – taip pat ir Bažnyčios istorijoje. Ir kodėl gi turėtume sakyti, kad toje meilėje, kuri neapykanta išsprogsta, nėra nieko tikra? Juk užkietėjęs teroristas su tam tikru teisingumo pojūčiu gali tarti, kad ne kažkoks asmeninis interesas, bet Didis Reikalas jam rūpi, kad nors žudo kitus, pats save mirčiai aukoja ir dažniausiai pats žūva.

Tačiau velnias viską žino geriau. Jis žino, kad mūsų geruose, nesavanaudiškuose, meilės bendram reikalui ir žmonėms įkvėptuose troškimuose ir veiksmuose visuomet esama įtrūkio, į kurį jis sugeba įsisprausti, kad tą meilę paverstų neapykanta, kad dėl artimo meilės mes kankintume, žudytume, žemintume, engtume, pavergtume. Tasai įtrūkis vadinasi prigimtinė nuodėmė.

Nėra tokio Kilnaus Reikalo, iš kurio negalėtume nusikaltimo įrankio nukaldinti, nėra tokios geros žinios, kurios negalėtume, velniui pakuždėjus, panaudoti piktam. Juk ir Jėzų Kristų galima panaudoti kaip vėzdą ir visada buvo ir yra tokių, kurie tai daro. Beje, beveik baigiau knygelę apie jansenizmą, – nežinau, kodėl ir kam ją rašiau, – kuriai motto paėmiau didžiojo Bayle’io frazę, skambančią taip: kokia menka yra žmogaus dalia, kad šviesa, kuri mus iš tam tikro blogio išvaduoja, tuoj pat į kitą blogį bloškia.

Ne, nepasikeitė velnias per pastaruosius trisdešimt metų, o ir mes nepasikeitėme. Ir toliau velnio darbo esmė yra gerąsias mūsų savybes užnuodyti neapykanta, panaudoti jas piktam, padaryti pragarui naudingas; ir toliau lengvai pasiduodame ir menkai tesipriešiname – arba nesipriešiname visai – jo pagundoms.

Tad ar negalime įveikti velnio, ar nėra galimybės nuolatiniam mūsų pažeidžiamumui, kurs prigimtine nuodėme vadinas, užtverti kelio? Būdas – iš pirmo žvilgsnio paprastas – tai padaryti, be abejo, yra, jis mums pateiktas Kalno pamoksle, kuriam suvokti nei ypatingo mokytumo, nei ypatingų gebėjimų nereikia, tačiau kuris yra sudėtingesnis nei bet koks mokslas ir bet kokie gebėjimai. Tačiau kai gerai į save įsižiūrime, aiškiai suvokiame, kada velnias mūsų paveikti negali, o kada mes jam plačiai atveriame duris; ir tik nuo mūsų pačių priklauso, tas duris atidarysime ar užversime. Sėdame tuomet Kūčių vakarienės, kalėdojame, artimiesiems gero linkime, o ir atgailaujame bei atmename, kad tas, kurs broliui savo tartų „kvaily“ (arba „bedievi“), degs pragaro ugnyje.

O velnias ir taip stovės už durų ir lauks savo progos.

 

 

Iš: Leszek Kołakowski. Czy Pan Bóg jest szczęśliwy i inne pytania. Znak: Kraków, 2009

Vertė Žilvinas Norkūnas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.