Pono Stasio Proustas

Keista ir intymu skaityti kito pastabas knygose – tarsi skaitytum svetimus laiškus ar ne tau skirtus meilės prisipažinimus; gal todėl pati niekada jose nerašau. Tokią, su marginalijomis ir pribraukymais buku paprastu pieštuku, gavau pasiskolinti Prousto „Svano pusėje“ – speiguotą, pūgų dažną 2013-ųjų žiemą.

Skaičiau ją tvankioje vaikų tarpbaseinio patalpoje – klaustrofobiškoje, dūzgiančioje dienos šviesos halogenais, ten atvesdavau savo sūnų mokytis plaukti, – su kitom motinom kaskart matroniškai užgriūdavom berniukų rūbinę, kur jie stovėdavo šlapi, varvantys ir bejėgiai, su stirksančiomis virkštukėmis, ieškodami akimis savos gimdytojos, kuris nors nusigandęs jau būdavo bepradedąs žliumbti, o mes įsiręžusios, pūkšdamos šluostydavom jų kūnelius, pūsdavom galveles plaukų džiovintuvais ir vesdavom maitinti – tarsi kaskart atkartodamos simbolinius kūdikystės aktus, kurių visos slapta ilgėjomės.

Dienos šviesos lempų dūzgesys, liauni mažų berniukų kūnai, chloro kvapas, drėgnų patalpų įsčių tvankuma – mano madlenų efektas, mano Ventėjo sonata, mano Svano pusė, mano Proustas.

Ir štai vieną dieną knyga dingo – su visom marginalijom, visais meilės prisipažinimais. Tiesiog prapuolė, prasmego skradžiai žemėn. Ieškojau jos namuose, pusnyse, įsivaizduodavau, kaip kas nors radęs iš pradžių kilsteli antakius, o paskui jo žvilgsnis susiaurėja – juk tai Proustas, Svano pusė, ir vogčia dairydamasis į šalis, pabrukęs užantin, jau nešasi namo – prarasto laiko ieškoti. Buvo gėda dėl tokio savo žioplumo – pamesti svetimą knygą, o dar kokią – iš bejėgiškumo net apsiverkiau. Pernaršiusi bukinistų svetaines, galiausiai radau poną Stasį – skelbėsi parduodąs savo Svano pusę, vykti reikėsią į vieną Vilniaus miegamųjų rajonų.

Važiavau per pūgą ir kurį laiką klaidžiojau vienodų penkiaaukščių labirinte, sujungtame prišlapintomis skersvėjuotomis bromomis – irgi vienodomis, o čia dar viską pamažu klojo sniegas. Kol kažkur neryškioje pieno baltumoje pamačiau masyvų pono Stasio siluetą – ėjo prieš vėją kiek palinkęs, nešė knygą pasibrukęs po kailiniais, prie krūtinės, o ištraukęs griausmingai ištarė: „Štai tas kūrinys.“ Buvo panašus į milžiną Senį Šaltį, o gal vikingą, užuodžiau viskį ir vyro urvo kvapą, tiesiog, matyt, dabar yra sunku, taip sunku, kad privalai parduoti savo Proustą.

Po kelių dienų, taip pat netikėtai kaip ir dingo, atsirado pamesta knyga, o pono Stasio Proustas, išleistas 1979 m., iki šiol guli mano lentynoje.