Pamaldusis mąstymas

Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šio teksto pagrindinę mintį, ji skambėtų taip: atgal prie didelių dalykų. Žmogui reikia didelių dalykų, kuriems galėtų atsiverti, didelių idėjų, kurioms galėtų skirti savo gyvenimą. Tada žmogus patiria gyvenimo entuziazmą ir būna laimingas. Mūsų epocha yra mažų dalykų laikas. Neatsitiktinai joje klesti ir pagarbiai vertinama ironija, kuri prie kokio tik dalyko prisiliečia, padaro jį mažesnį, o ironiką iškelia aukščiau už dalyką, kurio atžvilgiu ironizuojama. Ironija – tai apverstas žiūronas, viską mažinantis savo žiūros lauke. Mes mėginame pasididinti pamažindami supančius daiktus ir žmones. Tačiau kai žmogus jaučia entuziazmą, jam nereikia ironijos, kad ką nors pamažintų, nes toks žmogus yra savipakankamas ir kitiems linki tik gero.

Žvelgdami į priekį, svarbiausią šių dienų filosofijos rūpestį pavadinome būtinybe pripažinti, mąstyti ir liudyti tikrovę, didesnę už žmogų. XX amžiaus antrosios pusės filosofija, ypač prancūzų, mėgino dekonstruoti tikrovę anapus teksto ir skelbė, kad viskas yra tekstas. Jacques’as Derrida yra pasakęs: „Il n’y a pas de hors-texte“ („Nėra išorinio teksto“). Angliškai ši frazė išversta kaip „nėra nieko anapus teksto“. Filosofijos idėjos judėjo desubstancializacijos ir dereflektizacijos link, dekonstravo substancionalumą ir reflektyvumą ir siejo save su dalykais, mažesniais už žmogų. Pirmas filosofas, kurio mąstymas atmetė substancijos filosofiją, buvo Immanuelis Kantas ir jo kritinė filosofija. Iki Kanto filosofai mąstė substanciją, o po jo, kaip taikliai apibūdino Quentinas Meillassoux, – sąvokų ir daiktų koreliaciją. Kantas yra pasakęs, kad stebiniai, nesubordinuoti sąvokoms, yra akli, o sąvokos, nesubordinuotos stebiniams, yra tuščios. Jau Kantas nubrėžė tai, ką paskui darys prancūzų filosofai, ypač Derrida. Kantas pirmasis dekonstravo ontologinį mąstymą, o prancūzų filosofai, ypač Derrida, iškėlė uždavinį dekonstruoti metafiziką. Prancūzų filosofija atsirado kaip reakcija į nacizmą, prancūzai mąstė taip, kad niekada daugiau nepasikartotų nacizmas. Reikėjo dekonstruoti dalykus, didesnius už žmogų, pavyzdžiui, istorijos tikslus, Vakarų ir Europos tapatybę ir pan., ir palikti tik mažas žmogiškas reikšmes. Buvo apverčiamos skirtys, kurios mažesnį dalyką subordinavo didesniam, ir gauta, kad mažesnis dalykas svarbesnis už didesnį ir kad be mažesnio dalyko neįmanomas didesnis. Tokį mažų dalykų mąstymą geriausiai iliustruoja Derrida veikalas „Atvirukas: nuo Sokrato iki Freudo ir toliau“. Jame Derrida rašo asmeninėmis užuominomis kaip privatus rašytojas ir nesistengia nagrinėti kokį nors didingą dalyką, siekia aprašyti privačias patirtis. Tačiau šitas didelių dalykų dekonstravimas yra matomas jau Kanto filosofijoje. Tai nėra kažkas labai nauja Vakarų filosofijoje. Kantas yra pasakęs, kad būtis nėra realus predikatas. Tada išeina, kad visi ontologiniai mąstymo ėjimai yra tik žmogaus kalbos žaidimai.

Reakciją į ką tik aprašytą mąstymo kryptį pavadinome pamaldžiuoju mąstymu. Žinoma, tai paradoksas. Koks gali būti pamaldusis mąstymas, kai kalbame apie filosofiją? Ar toks mąstymas turi ką nors bendra su filosofija? Atrodo, kad pirmieji filosofai – senovės graikai – metė iššūkį mitologiniam pasaulio aiškinimui ir pradėjo siekti tiesos remdamiesi individualiomis pastangomis ir savo prigimtinės proto šviesos galiomis. O dabar norima kalbėti apie pamaldųjį mąstymą. Tačiau žmogus turi metafizinį instinktą, kuris stengiasi susisieti su tikrove, didesne už jį. Sigmundas Freudas teigė, kad pamaldumas yra vaikiškos ir nebrandžios sąmonės padarinys. Dauguma studentų, kuriems autoriui yra tekę dėstyti, pripažino, kad esama tikrovės, didesnės už juos. Studentai gana kritiškai vertina katalikybę, bet pripažįsta jėgą, didesnę už juos. Šitai galima paaiškinti tuo, kad žmogus turi metafizinį instinktą, todėl pamaldumas nėra, kaip teigė Freudas, vaikiškas Dangiškojo Tėvo šaukimasis, panašiai kaip vaikas bėga pas tėvą kaip pas saugumo šaltinį. Pasak Freudo, kai žmonija taps brandi, žmonės patys galės pasirūpinti savimi ir jiems nereikės šauktis tėvo, kaip elgiasi suaugusieji.

Kas atsitiko liberaliajai žmonijai, kuri išsivadavo iš Dievo idėjos, kaip vaikas išsivaduoja iš išaugtų marškinių? Dieviškąjį absoliutą pakeitė finansinis absoliutas. Liberalusis subjektas pradėjo melstis laisvajai rinkai ir garbinti kapitalą. Panaikinus dieviškąjį absoliutą, atsiranda naujas absoliutas – kapitalas. Intelektualai kritikuoja kapitalo viešpatavimą, bet matome, kad į valdžią ateina tie politikai, kurie aptarnauja kapitalą. Panaikinus Dievo idėją, vis tiek liko tikrovės, didesnės už žmogų, ilgesys ir ta tikrovė buvo rasta šiapus. Vaikas prašo tėvo užtarimo, o suaugęs liberalusis žmogus meldžiasi pinigams.

Norėtume padaryti perkėlimą – žmogaus dėmesį finansiniam absoliutui perkelti prie kitų dalykų, didesnių už žmogų. Kas yra pamaldusis mąstymas? Tai toks mąstymas, kuris priima tikrovę anapus savęs ir mąsto ją kaip didesnę už mąstantįjį. Pamaldžiojo mąstymo uždavinys yra šlovinti tikrovę anapus mąstymo. Tai ir sudaro pamaldumo esmę. Nusilenkiama didesnei už žmogų tikrovei ir ta tikrovė pagarbinama. Aišku, nebūtina šlovinti Dievą, galima garbinti pasaulio turtingumą, pavyzdžiui, vandens lelijų arba ąžuolyno grožį. Visada reikia pripažinti, kad tai yra daugiau, negu aš esu, negu mano mąstymas. Postmoderni filosofija nepripažino nieko anapus mąstymo, anapus teksto, anapus rašto ir taip privertė žmogaus protą tyvuliuoti imanencijoje, tame, kas žmogiška ir yra žmogaus reikšmės. Pamaldusis mąstymas – transcendencijos mąstymas, kai mąstantysis supranta, kad žmogiškos reikšmės užšiukšlina tikrovę. Taip atsitiko tada, kai buvo pripažinta, kad viskas yra tekstas. Tada buvo pripažinta, kad pasaulis yra aptrauktas žmogiškomis kalbos drožlėmis ir apnašomis, todėl negalima prieiti prie pačių daiktų. Tai užšiukšlina tikrovę. Tikrovė buvo apsnigta žmogiškų reikšmių. Bet filosofo uždavinys yra išeiti anapus žmogaus šiukšlių ir mąstyti tikrovę visame jos didingume. Kita vertus, mes dabar gyvename tokioje epochoje, kai apskritai visam tam, kas yra anapus žmogaus, kyla pavojus išnykti: nyksta gyvūnų rūšys, gresia ekologinės katastrofos, plečiasi nualintos žemės plotai, senka gamtos ištekliai. Dabar, kaip niekada anksčiau, filosofui svarbu pripažinti tikrovę anapus žmogaus. Mat jeigu nepripažinsime, žmonijos laukia liūdna ateitis. Friedricho Nietzschės žodžiais galima pasakyti, kad mus supa žmogiška, pernelyg žmogiška tikrovė; pernelyg daug žmogaus aplink, pernelyg daug visko, kas transformuota pagal žmogaus poreikius. Mums reikia išmokti puoselėti nežmogiškąją tikrovę.

Imanencijos ir transcendencijos sąvokas galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: žuviai, plaukiojančiai ežere, vanduo yra imanencija – tai žuvies pasaulis. Jeigu ją ištrauksime iš vandens, tai oras bus transcendencija, nes tai kitokia terpė nei vanduo, kuris yra prigimtinė žuvies terpė. Kita vertus, jeigu vandenyje nebūtų oro, žuvis uždustų. Žuvys kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi. Jos tik taip gali gyventi, yra priklausomos nuo transcendentiško oro. Remdamiesi šia metafora galime suprasti žmogaus pasaulį: mes visi gyvename imanencijoje, žmogiškąjį pasaulį sudaro žmogaus ir kultūros reikšmės, tačiau imanencija remiasi transcendencija, nes, analogiškai deguoniui, ištirpusiam vandenyje žuvims, kas nors naujo žmogaus pasaulyje gali atsirasti tik iš susilietimo su transcendencija – su Didžiuoju Kitu. Žmogus pasaulyje gaiviai kvėpuoti gali tik transcendencijos akivaizdoje. Transcendencija yra imanencijos pamatas. Kaip žuvis kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, taip žmogus gyvas imanencijoje ištirpusia transcendencija. Nors tenka pripažinti, kad susitikimą su gryna transcendencija žmogus sunkiai atlaiko, panašiai kaip žuvis, ištraukta ant kranto. Neigdamas transcendenciją ir radikaliai teigdamas imanenciją, žmogus galų gale pjauna šaką, ant kurios sėdi, – panaikina savo gyvybės šaltinį. Šiuo požiūriu žmogus yra amfibija ir įprastinė jo aplinka yra pasaulio imanencija, tačiau joje, kad neuždustų, jam reikia įkvėpti transcendencijos oro.

Pati didžiausia tikrovė anapus žmogaus yra Dievas ir jis bendras visiems žmonėms, nesvarbu, kokia jų odos spalva ar rasė. Kita vertus, mes matome, kad žmonės nuo seno žudo vieni kitus, kariauja ginčydamiesi dėl Dievo duočių. Tai daro būtent religijos žmonės, išpažįstantys skirtingas Dievo duotis, arba skirtingus Dievo veidus. Žvelgdami į įvairius pasaulio regionus, matome skirtingas Dievo duotis – yra fleita grojantis ir šokantis Krišna, yra žydus už atsimetimą ir stabų garbinimą baudžiantis pavydus Jahvė, yra paradoksalus per pasninką valgęs ir per šabą gydęs Jėzus, yra Mahometas, reikalaujantis besąlygiško atsidavimo Alachui. Matome, kad yra daug skirtingų Dievo duočių, sukurtų pagal žmogaus atvaizdą. Krikščionių dogma sako, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, bet iš tiesų žmogus pagal savo atvaizdą kūrė Dievo duotis. Tai darė religijos žmonės. Nuvažiavę į Indiją pamatysime, kad indų dievai turi į Indijos žmones panašių bruožų. Nuvykę į Siksto koplyčią Vatikane, matysime Dievą, panašų į baltaodžius žmones. Visur sutinkame Dievą, sukurtą pagal žmogaus atvaizdą. Kol dievai yra kuriami pagal žmogaus atvaizdą, aišku, kad visada tvyros nesantaika tarp religijų, nes žmonės skiriasi ir tokiu būdu jie pripažįsta tik į save panašius dievus. Kol pasaulio mastu bus garbinamos skirtingos Dievo duotys, tol bus nesutarimų tarp įvairių religijų ir neišvengsime religinių karų.

Taigi turime tris absoliutus: religijos žmogaus absoliutą, kurį ką tik aptarėme, kapitalą ir nežmogiškąjį absoliutą. Pirmieji du yra žmogiški, arba antropomorfiški, absoliutai. Jie rodo, kaip funkcionuoja žmogiškosios reikšmės. Uždengdamos tikrovę, jos teikia mums saugumą. Žmogiškasis pasaulis mums yra artimas, pažįstamas, suprantamas. Panašiai ir žmogiškasis Dievas artimas, suprantamas, pažįstamas. Religijos žmogus iš savo žmogiškojo absoliuto gauna psichologinį saugumą, pojūtį, kad jam nieko bloga neatsitiks ir jis yra saugomas, o liberalusis kapitalo tarnas – materialųjį saugumą. Nors, žinoma, yra dalykų, kurių nenupirkti už pinigus, – tai nuoširdi meilė, laimė, pagarba ir pan. Šiuo požiūriu kapitalo tarno materialusis saugumas nėra visuotinis, nėra visagalis. Filme „Pilietis Keinas“ matome, kad spaudos magnatas multimilijonierius senatvėje tampa vienišas, nes manipuliavo žmonėmis ir visus stūmė į šalį. Gali turėti milijonus, bet šilto, artimo santykio neįsigysi už jokius pinigus.

Kapitalo tarno gyvenimo struktūra panaši į religijos žmogaus, tik klostosi šiame pasaulyje. Iš pradžių jis laikosi askezės, taupo pinigus, daug dirba ir siekia uždirbti pirmą milijoną. Liberaliojo kapitalo tarno pirmoji gyvenimo dalis yra asketiška, o antrojoje dalyje mėgaujamasi kapitalo teikiamais džiaugsmais tarsi rojuje žemėje. Jo gyvenimo nuostatos: daug dirbk, taupyk, būk išradingas. Pirmųjų dviejų absoliutų subjektas gyvena komforto zonoje, nes lieka žmogiškajame, žmogiškų reikšmių pasaulyje, kurį supranta ir kuris paklūsta žmogui ir t. t., o nežmogiškojo absoliuto mąstytojas išeina iš komforto zonos, nes atsisako ir psichologinio, ir materialaus saugumo. Tikrasis pamaldumas yra ne mąstyti Dievą, panašų į žmogų, bet mąstyti Dievą, didesnį už žmogų. Jeigu mąstome Dievą, panašų į žmogų, tai niekados nesutarsime su kitų kultūrų žmonėmis. Islamo žmonės žiūrės į savo Dievą ir sakys, kad jis yra tiesa. Krikščionys žvelgs į savo Dievą ir teigs, kad mūsų Dievas yra tiesa. Taip jie nesutars ir žudys vieni kitus. Juk žudoma ne dėl Dievo, kuris visiems yra bendras, o dėl Dievo duoties. Tautų ir civilizacijų nesutarimai kyla ne dėl Dievo, bet dėl Dievo veidų ir duočių. Kitaip tariant, tai nesutarimai dėl žodynų, kuriais aprašomas Dievas. Šiuo požiūriu prisirišti prie Dievo veido ir duoties nėra tas tikrasis pamaldumas, apie kurį čia kalbama. Tikrasis pamaldumas yra pripažinti tikrovę anapus žmogaus kaip didesnę už žmogų ir taip atsiverti tai tikrovei ir ją priimti. Kad atliktume šitą užduotį, mums reikia atmesti Dievo duotis – judėjiško Dievo duotį, krikščioniško Dievo duotį, islamiško Dievo duotį, indiško Dievo duotį, nes visos tos duotys yra sukurtos pagal žmogaus paveikslą. Mąstyti Dievą pagal žmogaus paveikslą – pati tikriausia puikybė. Tai nėra tikrasis pamaldumas ir nėra pamaldžiojo mąstymo dalykas. Mums reikia išeiti į tikrovę anapus žmogiškųjų vaizdinių, į tikrovę anapus žmogaus.

Kas tada įvyksta, kai atmetame antropomorfines Dievo duotis? Kad atsakytume į šį klausimą, turime aptarti, ko iš absoliuto tikisi religijos žmogus, liberalusis kapitalo tarnas ir nežmogiškojo absoliuto mąstytojas. Religijos žmogus visus nepriteklius ir kančią šiame pasaulyje priima kaip pasirengimą didžiajai laimei, kuri po mirties laukia rojuje. Bet toks žmogus pilnatviškai negyvena šiame pasaulyje, pilnatvės siekį perkelia į pomirtinį gyvenimą. Liberalusis kapitalo tarnas yra išsivadavęs iš Dievo idėjos, nes ji trukdo mėgautis šiuo gyvenimu. Kapitalas žada rojų ne anapus, bet šiapus, o po mirties laukia visiška nežinia arba visiškas išnykimas. Kiek tik gali, jis mėgaujasi buitine ir visokia kitokia gerove. Kapitalas leidžia jam atitolinti senatvės padarinius: pavyzdžiui, susidėvėjusį sąnarį galima pakeisti nauju, užsikimšusias širdies kraujagyslės šuntuoti pačiose brangiausiose pasaulio klinikose. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas stengiasi vengti žmogiškojo absoliuto vaizdinių. Asmeninis rojus žemėje ar po mirties jam tėra siekio atitolinti vargą ir skurdą sublimacija. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas žino, kad nežmogiškasis absoliutas panaikina jam saugumą, nes žmogiškas yra tas Dievas, su kuriuo galima kalbėtis kaip su draugu, kaip su artimu bičiuliu. Tai jauku, labai žmogiška, bet tai yra saviapgaulė. O nežmogiškasis absoliutas jam žada tik tai, kad viskas gali būti kitaip nei dabar, todėl jis atsiduoda absoliuto kuriamoms žaismėms ir gyvena jų nešamas. Jis netiki rojumi nei šiapus, nei anapus, žino tik vieną dalyką – kad po mirties viskas gali būti kitaip. Jis nėra šovinistas ir nemano, kad religija, kurioje yra išauklėtas, yra neginčijama tiesa. Jis tiki vieną Dievą, kuris rūpinasi visais pasaulio žmonėmis, ir sureikšminti gimtosios tradicijos Dievo veidą yra nedovanotina klaida.

Religijos žmogaus Dievas, sukurtas pagal žmogaus atvaizdą, teikia iliuziją, kad esame Dievo globojami, todėl gyvenimas su tokiu Dievu yra jaukus. Gyvenimas su antropomorfiniu Dievu garantuoja, kad jis mus išklausys. O kai atmetame antropomorfines Dievo duotis, tada patenkame į pasaulį be garantijų. Tačiau būklė, kai nėra jokių garantijų, yra vienintelė pasaulio būklė. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas supranta, kad jam veriasi bauginanti tikrovė, nes ji yra nežmogiška, tačiau pelnyto blaivaus žvilgsnio jis nenori keisti į nieką kita. Tas imanentinis Dievas, sukurtas pagal žmogaus atvaizdą, mums teikia jaukumą. Kita vertus, kai mąstome apie tikrovę anapus žmogaus, ji yra be garantijų, nesužmoginta – tokia tikrovė gali kelti siaubą. Būtent tokią tikrovę mes norime mąstyti. Nežmogiškasis absoliutas nėra geras draugas ar bičiulis, koks yra žmogiškasis absoliutas. Jis atveria mums nežmogiškosios ir begalinės visatos platybes. Kai ją mąstome, mažiau save apgaudinėjame. Tačiau negauname to žmogiško jaukumo, kurį teikia žmogiškosios prasmės.

Dabar reikia palyginti antropomorfinį ir imanentišką pasaulį kaip pasaulį su garantija, kuri yra stručio, įkišusio galvą į smėlį, garantija, ir pasaulį anapus žmogiškų vaizdinių – kaip pasaulį be garantijos. Kas iš tiesų yra vertingiau? Ar gyventi pasaulyje su garantijomis, kai atrodome ramesni? Kita vertus, kai daug kas nepaklūsta, norime nusavinti likimą, nusavinti artimuosius ir paversti tokiais pat savo atvaizdais kaip ir Dievas. Taip patiriame baimę, kai artimieji nesileidžia nusavinami. Tada toks pasaulis tampa kaip žemė, išslydusi iš po kojų. Mes visada norime nusavinti tikrovę, padaryti ją mums imanentišką, priimtiną, jaukią. Ir kai ta tikrovė išslysta iš po kojų, tada atsiveria didžiausios baimės. Galima sakyti, kad antropomorfinis Dievas buvo sukurtas iš žmogiškos baimės: žmogus bijojo savo likimo, savo gyvenimo pasaulyje ir jam reikėjo Dievo kaip tėvo, kuris suteiktų saugumą. Žmogiškasis Dievas mums teikia saugumą ir garantijas. Kita vertus, tai antropomorfinis vaizdinys ir kaip tik dėl to prasideda skirtingų religijų nesutarimai. Taigi kaip atrodo tas pasaulis be garantijų? Ar jis iš tiesų yra toks blogas ir keliantis baimę? Šiame pasaulyje nėra nieko stabilaus. Pasaulis nestovi tam tikra sustingusia būkle, bet jis vyksta. Šiuo požiūriu Dievas yra Didysis vyksmas, o ne stabili ikona. Blaiviai mąstant, mūsų pasaulis neturi garantijų. Nes negalime visko kontroliuoti, pajungti savo valiai. Kai mėginame tai daryti, kiti žmonės bando išsivaduoti iš primestos valios. Norėdami pajungti žmones savo valiai, susipykstame su jais ir jie, išsprūdę iš primestų schemų, mums kels dar didesnę baimę. Reikia išmokti gyventi leidžiant pasauliui būti, leidžiant jam vykti savo vyksmu ir tai būtų pasaulis be garantijų, bet drauge jis būtų pasaulis be iliuzijų. Šiuo požiūriu mes išeiname iš antropomorfinio Dievo vaizdinio į tikrovę anapus žmogaus, į kintantį, vykstantį pasaulį, kuriame nėra nieko stabilaus, bet, kita vertus, jis nėra chaotiškas, jis yra tarp stabilumo ir chaoso. Dievas kaip Didysis vyksmas užtikrina pasaulio vyksmą tarp stabilumo ir chaoso ir mums reikia išmokti gyventi šiame vykstančiame pasaulyje, kuris yra vyksmas be garantijų.

Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas yra laisvas ir nuo kapitalo vilionių, ir nuo religijos dogmų. Į klausimą, ką aš turiu daryti, atsako, kad svarbiausia – dalyvauti tikrovėje, didesnėje nei žmogus, ir jausti buvimą bei džiaugsmą dalyvaujant Didžiojo vyksmo kuriamose žaismėse. Nežmogiškojo absoliuto mąstytoją su absoliutu sieja dalyvavimas pasaulio žaismėse. Jis žino, kad Bažnyčios dogmose esama vertingų dalykų, o pinigai suteikia įvairių gyvenimo galimybių, tačiau nevergauja nei vienam, nei kitam dalykui. Metafora, kuri galėtų nusakyti nežmogiškojo absoliuto mąstytojo gyvenimo būdą, – tai plaukimas banglente ant bangos keteros. Pasaulio vyksmai neša nežmogiškojo absoliuto mąstytoją. Taigi dalyvauti šiuose vyksmuose ir yra tikrasis pamaldumas, nes tie vyksmai yra didesni už žmogų ir neša jį. Žmogus turi turėti drąsos gyventi. Tai blaivus požiūris, nes atsisakoma žmogiškosios iliuzijos. Tada gyvenamas filosofinis gyvenimas blaiviai žvelgiant į pasaulį.

Pasaulis yra žaismių vietų visuma. Šios žaismės žaidžia ir mums reikia išmokti dalyvauti jose. Pasaulis nėra stabilus kaip Egipto piramidė, greičiau kaip tekanti upė. Bet tekanti upė nėra chaotiška, ji turi srovę, krantus, galima plaukti pasroviui arba prieš srovę, galima išlipti ant kranto. Pasaulis kaip upė yra tarp stabilumo ir chaoso. Jis yra vyksmas. Viena vertus, turime stabilias duotis – Egipto piramides, kita vertus, turime visišką chaosą. Pasaulis yra kaip upė su fiksuotais krantais, tačiau yra vyksmas. Mums reikia išmokti jame dalyvauti. Šita upė kaip pasaulio metafora yra tarp stabilumo ir chaoso. Pasaulio vyksmas yra vyksmas be garantijų. Žmogui gali nutikti atsitiktinumų ir jis negali būti tikras, kad juos įveiks. Mokytis gyventi pasaulyje be garantijų – tai dalyvauti žaismėse, žaisti jose ir nesistengti pasaulio nusavinti, prisiimti sau pačiam, o tiesiog džiaugtis savo buvimu, džiaugtis savo gyvybe, vyksmu. Mes išėjome į pasaulį anapus žmogaus ir pamatėme, kad jis yra kintantis, jis yra vyksmas. Tokiame pasaulyje mėginame gyventi ir baimės kyla tada, kai norime nusavinti pasaulį, bet jis nesileidžia nusavinamas.

Kai pasauliui primetame savo proto schemas, pasaulis ir kiti žmonės nesileidžia nusavinami ir išsprūsta iš tų schemų, o mes liekame kamuojami baimių, nes susiduriame su nekontroliuojamu pasauliu. Bet jeigu pripažįstame, kad pasaulis yra vyksmas, kad viskas kinta, kad šiame pasaulyje nieko nėra stabilaus, tai išsivaduojame iš baimių šiame kisme ir esame atviri ateičiai, kuri, dalyvavus žaismėse, atneš ką nors nauja, atneš įvairių įvykių, ir mes nesistengiame numatyti, nesistengiame racionalizuoti pasaulio, nesistengiame pajungti savo valiai, bet stengiamės būti spontaniškai ir džiaugtis buvimu. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas dalyvauja žaismėse, kurias kuria absoliutas kaip Didysis Visatos Žaismininkas. Taip pat jis supranta, kad negalima šių žaismių nuslopinti ar nusavinti, nes tai yra absoliuto žaismės. Jos tam tikra prasme yra šventos. Dalyvauti šiose žaismėse ir yra būdas melstis. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas džiaugiasi šiomis žaismėmis, kurias išmeta Didysis Visatos Žaismininkas. Religijos žmogus kalbasi su Dievu kaip su artimu bičiuliu, turinčiu žmogišką pavidalą. O nežmogiškojo absoliuto mąstytojas gali imtis tik vieno dalyko – dalyvauti žaismėse, būti jų nešamas ir drąsiai atsiduoti gyvenimui ir gyventi tose visatos tėkmėse, plaukti jomis kaip banglente ant bangos keteros. Aišku, tam reikia pasitikėti gyvenimu ir drąsos būti, bet šitai atlyginama tuo, kad gyvenimą praturtina įvairūs nuotykiai ir t. t.

Lietuvių kalbos antonimų žodyne rašoma, kad žodis „melstis“ yra opozicinis žodžiui „keiktis“. Kai meldžiamės, priimame tikrovę anapus mūsų, didesnę už mus, įsileidžiame ją į savo vidujybę. Kai keikiamės, tada tikrovės substratą stumiame nuo savęs tolyn ir savo buvimą pripildome žmogiškų, savo paties pasidarytų prasmių – keiksmažodžių. Viena vertus, tai yra mėginimas priimti tikrovę anapus žmogaus, kita vertus, keikiantis apipilti tą tikrovę savo paties žmogiškomis prasmėmis, kurti imanenciją. Keikūnai yra tie, kurie nemėgsta, netgi nekenčia transcendencijos, keikiasi ir savo energija bei žodžiais, savo išraiška užpildo šiukšlėmis aplink esančią tikrovę. Keikūnas yra imanencijos gyventojas. Galima sakyti, kad Vakarų žmogus per daug keikiasi, per daug savo žmogiškomis reikšmėmis užšiukšlina tikrovę ir dabar reikia tiesiog jas nustumti į šalį ir mąstyti anapus žmogaus esančią tikrovę.

Taigi kas yra pamaldusis mąstymas? Tai mąstymas, kuris nieko neprojektuoja į pasaulį, liudija realybę, didesnę už žmogų ir už jo galias racionalizuoti, numatyti, pajungti pasaulį sau. Tai liudijantis mąstymas. Galima įvesti dar kitą skirtį tarp matymo ir atvaizdavimo. Mūsų juslių atveriamas pasaulis yra daug didesnis už tą, kurį galime atvaizduoti. Mūsų pasaulio atvaizdas yra antropomorfinis ir žmogaus sukurtas. Jis supaprastina šitą pasaulį, tačiau pasaulis yra daug turtingesnis, daug platesnis, daug didesnis negu mūsų proto konstruojamas pasaulio atvaizdas. Šiuo požiūriu tikrovė niekada negali būti iki galo atvaizduota. Tikroji realybė visada yra didesnė už tą, ką mėginame atvaizduoti savo kalboje ir teorijoje. Pamaldusis mąstymas nesiekia atvaizduoti tikrovės, jis daugiau siekia tikrovę liudyti ir nebūti dar vienu tikrovės vaizdiniu, bet liudyti tą tikrovę, kuri yra didesnė už žmogų. Toks liudijimas teikia begalinį džiaugsmą: pavyzdžiui, eini pasivaikščioti ir matai medžius, dangų, matai vieškelio smėlį ir leidi visiems šiems dalykams būti, nenori jų suprojektuoti, perdaryti, perkurti. Leidęs šiems dalykams būti, patiri buvimo džiaugsmą, nes šis džiaugsmas kyla ne iš to, kad kontroliuojame pasaulį, ne iš to, kad mėginame pajungti žmones ir pasaulio tėkmes savo valiai, bet iš to, kad leidžiame būti šiems žmonėms, šioms tėkmėms, šiems kismams ir vyksmams. Sutinkame būti nešami šio vyksmo, jame dalyvaujame ir džiaugiamės pasauliu.

Nežmogiškojo absoliuto mąstytojo etika yra džiaugsmo etika. Jis džiaugiasi neišsemiamu pasaulio turtingumu, kurio žaismes išmeta Didysis Visatos Žaismininkas. Džiaugsmas yra kriterijus, ar jis elgiasi etiškai, ar ne. Jeigu kokia nors veikla kelia kartėlį ar sąžinės graužatį, neleidžia džiaugtis gyvenimu, vadinasi, elgiamasi neetiškai. Po mirties jis tikisi lygiai tokio pat nuotykio, kokiais džiaugiasi šiame gyvenime, todėl nebijo mirties, kaip jos baiminasi liberalusis kapitalo tarnas, nes, atsisakius Dievo idėjos ir išsivadavus iš jos, kankina įtarinėjimai ir abejonės, kad galbūt po mirties kas nors laukia. Kapitalo tarnas, jei yra lydimas sėkmės, atpildą už savo veiklą gauna šiame gyvenime, o religijos žmogus tikisi, kad jam bus atlyginta po mirties. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojas išvis neskiria į dvi dalis šiapusybės ir anapusybės, nes žino, kad viskas gali būti kitaip ir šiame, ir kitame gyvenime. Nežmogiškojo absoliuto mąstytojui daug svarbiau tiesiog dalyvauti žaismėse, nes tai yra maldos būdas, ir patirti tą džiaugsmą, džiaugtis pasauliu. Religijos žmogus turi laikytis askezės, šlovinti Dievą ir paisyti Bažnyčios regulos – tai jo etika. O kapitalo žmogaus etika yra taupymas, kaupimas; jis atmeta Dievo idėją, nes ji neleidžia mėgautis šio pasaulio turtais.

Mes nuo vaikystės įpratę Dievą pažinti antropomorfiškai. O Dievas yra Didysis visatos vyksmas, kuris priverčia pasaulį judėti. Dievas užtikrina pasaulio vyksmą tarp stabilumo ir chaoso. Mąstyti Dievą – tai ne siekti jį atvaizduoti, bet dalyvauti jo vyksmuose, kai Dievas yra Didysis vyksmas, o žmogus dalyvauja savo mažuosiuose vyksmuose. Atvaizdas visada mažesnis už realybę ir tas pamaldusis mąstymas neatveria atvaizdų, Dievo, žmonių, tikrovės atvaizdų, bet jis atsiveria tikrovei anapus atvaizdų ir ją liudija. Tad pamaldusis mąstymas yra liudijantis mąstymas, kuris gali atsižadėti savo ambicijų, puikybės. Jis gali atsiverti tikrovei, didesnei už mąstymą, ir, kaip jau minėta, liudyti tą tikrovę. Nereikia Dievo termino pamaldumui aprašyti. Pamaldumas yra tikrovės, didesnės už mus, už mūsų mąstymo vaizdinius, priėmimas ir dalyvavimas joje. Tad Dievo reikia ieškoti ne nusavinančiame mąstyme, kuris viską verčia imanencija, bet būtent anapus nusavinančio mąstymo. Tas mąstymas anapus nusavinančio mąstymo yra liudijantis mąstymas. Šiuo požiūriu scientistinis naujųjų amžių mąstymas norėjo kontroliuoti pasaulį ir sukūrė technologijas, perdarančias pasaulį, bet mūsų užduotis yra ne keisti pasaulį, bet atsiduoti jo žaismėms. Atsidavimas žaismėms yra gyvenimas be garantijų, bet tai drauge nesumeluotas pasaulis, tikrasis pasaulis ir mums reikia išmokti gyventi jame.

Apibendrinant galima pasakyti, kad reikia mesti šalin visas proto schemas, kuriomis kaip pastoliais apstatytas visas pasaulis. Pasaulis neturi loginės struktūros ir šiuo požiūriu loginiai pastoliai yra priedas prie pasaulio, o ne pats pasaulis. Mes jam primetame loginę struktūrą ir taip pasaulį verčiame žmogišku pasauliu, nes logika ateina iš galvos, o ne iš pasaulio. Bet pasaulis išsivaduoja iš mūsų primestų loginių struktūrų ir, užuot suteikęs džiaugsmo, kad viską kontroliuojame, mus palieka sutrikusius ir išsigandusius. Tad verčiau nekontroliuoti pasaulio, o atsiduoti jo žaismėms ir būti nešamiems pasaulio.