Kelios pastabos netesėto pažado ir autoriteto mirties tema

Agnė Alijauskaitė savo tekste „Neištesėtas etinis pažadas kaip autoriteto mirtis“ („Š. A.“, II.10) paliečia itin opią temą – autoriteto žūtį moderniame (taip pat ir postmoderniame) pasaulyje ir teigia, kad šiose epochose autoriteto nuosmukis susijęs su tuo, kad pats autoritetas save desakralizavo per pažado netesėjimą ir savo deklaruojamų moralinių nuostatų nesilaikymą. Iš pirmo žvilgsnio įžvalga atrodo teisinga ir mes, skaitytojai, pritariamai palinkčioję galvą toliau tęsiame savo rutininius darbus, o atsiradus laisvai minutei pliekiame valdžią. Skundžiamės, kad nūdienoje neliko autoritetų, o politikoje vyrauja tik egoizmas ir veidmainystė, retkarčiais viešojoje erdvėje ciceroniškai sušunkame: „O tempora, o mores!“ Ir viskas.

Tačiau ar tikrai autoriteto žūties priežastis yra tokia idealiai vienpusiška, kaip pateikia autorė? Tikrai ne. Ši problema verčia susimąstyti ir įdėmiau pažvelgti į klausimą ne tik per moralinio autoriteto, kuris tiesiog nusprendė nebesilaikyti duoto žodžio (toks įspūdis susidaro skaitant minimą tekstą), savęs desakralizavimo prizmę, bet ir per pačios moderniųjų laikų visuomenės transformaciją. Šios visuomenės revoliucinis tikslas buvo kilnus – asmeninių ir pilietinių interesų sutapimas. Ji aistringais šūksniais atmetė senąjį autoritetą ir ėmėsi kurti naują, tačiau, kaip matome, nelabai sėkmingai. Kodėl? Ir kodėl žodis (pažadas) prarado galią ir nebeįsikūnija autoriteto (ypač politinio) veiksmuose? Aš įžvelgiu dvi priežastis: pirma – susižavėjimas dekonstrukcijos teorija, antra (ji išplaukia iš pirmos) – depersonalizuojamas ir delokalizuojamas autoritetas.

Žodžio dekonstrukcija. Dar René Descartes’as suabejojo viskuo, kuo tik įmanoma, kad galėtų pasaulį pamatyti iš objektyvios pozicijos, jis išaukštino žmogaus protą, kuris nesiremia jokiais ankstesnių laikų autoritetais, o modernizmo epochoje ši abejonė pasiekė savo aukščiausią dekonstrukcijos tašką. Pradėjome ieškoti tiesos. Jos paieškos pasirodė labiau komplikuotos, nei tikėjomės, ir mes lengvai pasidavėme cinizmo ir nihilizmo provokacijai.

Hebrajiškas žodis turėjo galią ir ryšys tarp žodžio ir veiksmo buvo įpareigojantis ir kėlė pasitikėjimą (tai galime perskaityti Jono evangelijoje: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. [...] Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę“), o modernybės laikais šis sandoris nutraukiamas. George’as Steineris konstatuoja faktą: „Dekonstrukcija pasako, kad tokio žodžio nebuvo ir pradžios tokios nebuvo“, galiausiai, joks žodis neįsikūnijo, t. y. žodis nebegali atspindėti objekto, jo egzistencijos. Dekonstrukcija įsiskverbė į Dievą bei tikėjimą, per juos ir į patį žodį, siekdama apvalyti jį, kad neliktų iliuzijų, mistinių ir teologinių reikšmių, paversdama jį tiesiog simbolių sistema. Teorijos tikslas – atsiribojant nuo šventenybių ir autoritetų pasakyti tiesą: kad žodis gimdo žodį, ženklas kuria ženklą, o ne visuotinę prasmę. Tai tarusi ji šaltai nusisuko ir ėmėsi tyrinėti kitą objektą, o žmogus neteko tikėjimo ne tik Dievu, bet ir žodžiu. Neteko rūbo, kuris dengė jo nežinojimo kūną. Tuomet ir pats pažadas prarado prasmę ir savo teologinę galią. Jis buvo išmestas į privataus gyvenimo paraštes. (Mokslas apskritai atsisakė gilintis į šį klausimą, kaip ir į kitas moralines problemas.)

Nors ikimoderniųjų laikų tekstuose galime rasti daug samprotavimų apie moralinio autoriteto problemą ar žavėtis satyromis, kuriose vaizduojamas visuomenės veidmainiškumas ir valdininkėlių pataikūniškumas, visuose juose slypėjo tikėjimas aukščiausiu Dievo autoritetu ir galia, žodžio laikymasis buvo siejamas su sąžine, kuri matoma Dievui. O dekonstrukcija mus įtikino, kad kiekvienas atskiras individas pats sukuria žodžiui skirtingas prasmes. Mes susidūrėme su plejada prasmių ir moralinių (ne)įsitikinimų, iš kur kilo ir autoriteto problema, ypač politinio autoriteto.

Autoritetas. Kas jis? Liberalioje modernioje demokratijoje depersonalizuojamas autoritetas, o kartu ir pažadas nebetenka savo objekto. Autoritetas nebėra konkretus žmogus, jo funkcijos taip pat nėra apibrėžtos ir visuotinai suprantamos – pavyzdžiui, ikimoderniaisiais laikais autoriteto kaip ir valstybės funkcija buvo aiški – pažaboti blogį, o valdovas buvo tiesiogiai atsakingas už valstybės ir jos pavaldinių saugumą. Garsus XIX a. ispanų diplomatas, politikos teoretikas Juanas Donoso Cortésas buvo įsitikinęs, kad autoritetas yra valstybė – visų žmogaus ydų tramdytoja, o religija – moralės sergėtoja. Kas šiandien mums yra valstybė, kitas klausimas.

Kaip jau buvo minėta, visų pirma moderniaisiais laikais dekonstrukcijai paskelbus Dievo kaip moralinio autoriteto mirtį, iš visuomenės buvo atimtas tikėjimas ne tik juo, bet ir žemiškuoju autoritetu bei jo žodžiu. Šiandien autoritetas esame mes visi – žmonės, turintys neretai skirtingus įsitikinimus, tik mums būdingus pasaulio suvokinius, tiesas ar moralines nuostatas. Šis modernusis autoritetas atsistojęs „už žodžio“ pavirsta į margaspalvę, daugiaveidę, savo tapatybės ieškančią Būtybę, kuri vis dar „instinktyviai“ reikalauja laikytis pažado, nori būti išklausyta ir suprasta, tačiau – kieno? Atsakymas paprastas – savęs pačios, nes įasmenintas autoritetas (Kitas, stovintis virš) yra ištirpdomas atstovaujamosios demokratijos mechanizme ir nuomonių daugyje. Iš jo nebegalime reikalauti nieko, kaip ir iš atstovų, nes jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra laisvi turėti savo įsitikinimus ir juos keisti. Ir jei vis dar manome, kad mūsų išrinktas politikas yra Pilietis Kitas, ne mes patys, ne mūsų visuomenės dalis ir jos atspindys (taip leidžia suprasti ir Alijauskaitės samprotavimai), tai – naiviai klystame. Per rinkimus vienas žmogus tėra fasadinis veidas (kalbanti galva), už kurio stovime mes (kartais norime tikėti, kad kiti), o prieš jį – konkurencinės mūsų idėjos ir jėgos. Ir realūs veiksmai, siekiant ištesėti pažadą, nugrimzta mūsų konkurencinėse kovose. Patekę į moralinio pliuralizmo karuselę ir patys sau tapę autoritetu – jo nebepajėgiame sukurti virš savęs, todėl neretai apskritai moralinio autoriteto atsisakome tiek politikoje, tiek visuomeniniame gyvenime.

Antra, „eilinį žmogų“ taip pat buvo bandoma įtikinti, kad modernioje valstybėje turi likti tik ekonominės, organizacinės, techninės, bet ne politinės problemos, o moralinis apsisprendimas turi būti apeinamas. Geriausiu atveju jis gali likti privačioje sferoje. Tokia situacija kuria pozityvistinį abejingumą ir pasaulį be moralinio apsisprendimo, politikos ir autoriteto. Todėl palaipsniui ir „eilinio žmogaus“ kalboje, tai yra – mūsų visų, išryškėjo nepasitikėjimas (gal baimė?) žodžiu (pažadu). Dažnai galime išgirsti: „Nieko nepažadu.“ Mes norime, kad pažadėtų mums, bet ne mes. Mes pasitraukiame nuo moralinės atsakomybės, bet reikalaujame jos iš kitų.

Tačiau, jei jau gyvename epochoje, kai žodžiui ir kartu autoritetui buvo lemta patekti į dekonstrukcijos akiratį, kai nebėra įasmeninto autoriteto, tačiau demokratija suteikia galimybę patiems sau – žmonėms, tautai ir kiekvienam atskirai – juo būti, tai ar ne laikas būtų suvokti savo bendrumą! Suvokti, kad nėra Piliečio Kito, o esame tik Mes. Tik tai padarę moralinį autoritetą galėsime sukurti iš naujo ir spręsti ne tik ekonomines, bet ir politines problemas, taip pat iš naujo atrasti šlovę ir garbę (dabar šie žodžiai skamba kaip iš viduramžių riterių romanų), kurias suteikia pažado laikymasis. Ar visgi dar luktelsime ir leisime „žodžiui iki galo nusikalbėti“, o mes patys ir toliau rodysime pirštu į politiką, kunigą, mokslininką arba liksime pseudoelito bokšte paskendę ginčuose ir ieškosime vis kitų kaltų, taip silpnindami visuomenę ir valstybę.