Eilės

 

daiktų miškas goštauto gatvėje

 

1

 

visa tai yra rūkas

bandymas vyšnių kauliukais

pramušti šonkaulių barikadas

 

yra siluetas

diriguojantis durų skambučiui

vienintelį vyno koncertą

 

pamišėlio maldos

lipant į kalną

kad miestas jį įsisūnytų

 

juodu plauku apsuk

bevardį pirštą ir liesk mane

kai akių kampuose žiežirbėsi

 

 

2

 

Neries vingius geriausiai žinau pagal tavo liemens linkį, alkūnės įdubą, šlaunų kontūrus. Tiks ir nuotraukos, tiks ir žalio žibinto šviesa pro paskutinio aukšto langą.

Abipus upės dvi eilės dantų, sukritusių beveik kaip pakliūva, ryte pavirsiančių bokštais ir čerpėmis.

 

plaukai prikris gipsinių arkliukų

kai prisuksi nemigos karuseles

 

 

3

 

nusirengi mintis ir daiktus

prometėjas tiesia prisidegt

apsimetu miegąs

bet iš tiesų skaptuoju valtį

 

žiema nešioja grifką

prisukama nemiga

tavo šešėlis į tris puses

ketvirtoje nakvoji

 

esi skiltelė, simetrija,

britvukės žybsnis

 

kojūgaly kosteli mėnuo:

kas mane paliečia, išgirsta mano balsą*

 

 

* Užrašas ant varpo (lot. Qui Me Tangit Vocem Meam Audit).

 

 

●

 

 

Mane uždraudžia sidabrinė moneta šulinio dugne su mano paties galva.

Mane uždraudžia haliucinuotojai, kurių regėjimuose vietoj haliucinacijų strykčioja jau gatavas siurrealizmas.

Mane uždraudžia konkretesni traktatai apie anapusybę.

Mane uždraudžia kapinių tvora, pasvirusi į labas rytas pusę.

Mane uždraudžia rausvas pačiūžų švilpimas.

Mane uždraudžia armija besisukančių, kol apsvaigsią, vaikų. Iš pradžių mama kepa blynus, pila kompoto, paskui reikia apkasai kasti.

Mane uždraudžia neleistos lažybos tarp šilkverpių ir vandens srovelės, tekančios tavo liemeniu.

Mane uždraudžia šlapio šuns nusipurtymas, paryčiais prie kiosko perkant cigarečių.

Mane uždraudžia nudėvėti veidai, jų maišalynė, pilama po marškiniais, užu kaklo.

Mane uždraudžia prisigėręs skundikas, nebesižinantis, kaip jam.

Mane uždraudžia bilietų kontrolieriai, nes vielos iš esmės yra valstybinis turtas, kurio nevalia nepaisyti.

Mane uždraudžia vežimėlio, paleisto pakalnėn, giesmė (plaikstėsi brošiūrėlės).

Mane uždraudžia psichiatrijos ligoninės seselė, kuri paklaikusiam rėksniui kužda „ramiai, angelėli“.

Mane uždraudžia šilti garai, kylantys iš po žeme sutūpusių siuvėjų burnų. Jos siuva uniformas ir kalba apie upių šniokštimą.

Mane uždraudžia vanduo, nuolankiai išsigaubdamas pagal mano paviršių.

 

Būk taip, lyg nieko ir nežinočiau.

Už balso girliandų, puošiančių turėklus senose nuotraukose.

 

Kaip ir priklauso viešpačiui, nuo kurio niekas nepriklauso,

Liepi kregždėms leistis, sulyji pečius.

 

 

 

Laukite esinio, arba Marlboro

 

Gijomas yra tarpuvarčių viešpats

Žvilga grandinė ant šunio kaklo

Sielavietė pamažu ištuštėja

Ranka kyla pridegti aukos

 

Laukite esinio

 

Gijomas yra tarpuvarčių viešpats

Sielavietę pripilu vyno

Žinau visas plyteles

Justiniškių gatvėje

Vardais vadinu

 

 

●

 

Palaikai užpustyti kekšių lopšinėmis

Paakiai užtaisyti rūgščiomis uogomis

Įsikalbėtos ir nesukalbamos baimės

Koks didis dievas žiūri iš cinkuoto puodelio dugno –

Spjaunu į akį ir abu raibuliuojam

Neskaityk per petį mano pranašysčių

Nėra jokios klastos

Eini mėnulio taku

Iš suoliuko lankstai lėktuvėlį

Nepaskris – dar žinau kitą kalbą

Vanduo pasistiebia ir mėnulėja

Balsuose mažiau žodžių

Gal tiesiog užkaukiam iš solidarumo

 

 

 

Adatų meistras

 

Sako, kai kurie persų muzikantai išsimušdavo vieną dantį,

kad galėtų groti istorine fleita.

 

į dar vieną knygą įveria geležinkelio bėgius

veidas nusėtas durimis

išdžiaustytos lopšinės abipus balso

pritūpę šilumvežių

 

į jo ugnį žiūri ugnis

į jo ugnį žiūri ugnis

toks instrumentas

 

visus išrikiavo, sustatė, liepė rengtis, valgyti jau seniai nevalgę, apėję utėlėmis, nuskurę, išrikiavo, sako, va pūskit, gerai tiktai pūskit – užgros, kaip užgrojo

 

visa tai yra instrumentas

 

išsimuškit po žodį iš savo tinklainių

išsimuškit priklausymą ir turėjimą

išsimuškite sodybą ir sodą

išsimuškite nutylėtą miško kvapą

išsimuškite tėvą ir motiną

šunį Murzę, Kaštonę, mažas siuvimo mašinas

turėjimo klastą

 

pūskit

per adatos skylę į žaižaruojančius miestus

veidas, delnai, nusėti durimis, kraujas nesrūva, apsiauna ir išeina

 

į jo ugnį žiūri ugnis

į jo ugnį žiūri ugnis

 

geležinkelio bėgiais siuvinėja odą

siuvinėja bažnytkaimio paupius

enciklopedijų bokštus

siuvinėja skliautuotą rūsių aidą

kur ištiesę pirštus į tuščią puodą auginate laiką

 

siuvinėja naktį užklydusį miško kvapą –

nedekit šviesos –

eiliuotojai sklendžia ligoninės lovose

pro šventaragio slėnį

 

nes

vienos adatos konstitucija yra šiluma ir randas

vienos odos konstitucija yra žvaigždėlapio šiurpas

vienų durų girgždėjimas adatų meistro balsu

 

į jo ugnį žiūri ugnis

į jo ugnį žiūri ugnis

ir dainuoja

 

 

●

 

Moterie, nedaranti moteriškų dalykų:

neskalbianti, nelyginanti ir neruošianti vakarienės.

Neegzistuoja daiktai, kuriuos palieti.

Nėra triumfo ar verksmo, ar prakeiksmo.

Nėra nakties ir jos gyvių čaižumo.

Kas dabar tu, kai kvapo punktyrai apjuosia kaklą. Kada visa tai.

 

Pranašysčių knygoje nebuvo tokio skyriaus:

skliautuose atsimušdavo visiškai kitas įstatymas –

pareisi, žinosi, atjausi, turėsi.

Laužai skiemenis. Išdalini, perskiri, sudedi.

Išsiuvinėji odą eilėraščiais.

 

Visa tai yra dienų sirupas arba medus –

reikėjo tinklainėse įgyventi žvilgsnius nuo skardžių,

susipynusius bėgius žingsnių ir tylėjimo.

Kol ims žaižaruoti kaip žvynas upelyje,

sugaunantis mintį, įtraukiantis, vos nepaslydus.

 

Medus tamsoje vos įžiūrimai švyti.

Moterie, nekepanti ir nelyginanti marškinių.

Visa tai yra funkcija ir negali paliesti nė daikto.

Nes miražas yra geometrija.

Nes pokalbis yra abrikosų sodas.

Nes esi vanduo, kai glaudiesi ir paviršius nelieka paviršium.

Suknelės tiesa lenkiasi liemens tiesai.

Raktikaulio tiesa lenkiasi žvilgsnio tiesai.

Lūpų tiesa yra perpus neįžodinta.

 

Moterie, įstrigusi mano tinklainėje,

kai senovės išminčiai priėjo aklavietę,

negalėjo paliesti nė daikto, ten, kur glūdėjo jų vientisybė,

ištarė žodį „eteris“.