Širdies (ne)pakankamumas

Tarp visų kitų mįslingų, dažniausiai kitakalbių, medicininių ištarmių esu gavęs ir vieną grynai lietuvišką. „O kaip jūsų širdies nepakankamumas?“ – pasiteiravo maloni, žydinti gydytoja, apžiūrėjusi peties sąnarį ir vartydama poliklinikos popierius. Ne bėdų turgus, pamanau, taigi kuo nuolankiausiai mekenu: „Gerai.“ Į galvą lenda visokios istorijos ir palyginimai. Tą diagnozę buvo pamėgusi tarybinių konclagerių administracija. Nusibaigia kalinys nuo bado ar kruvino darbo ar gal tyčia pribaigiamas, o jo byloje rašoma, kad mirė ištiktas širdies nepakankamumo. Paskui šią žinią gauna artimieji. Per „Svobodos“ radiją vis pasakodavo, kaip koks garsus poetas ar menininkas buvo šitaip palydėtas amžinybėn. Trumpai ir aiškiai: širdies nepakankamumas.

Bet ar iš tiesų jau taip blogai, jeigu ima nepakakti širdies? Jeigu ji darosi mažesnė, silpnesnė, ne visur dalyvaujanti, ne visų svarbiausia, kartais pralaiminti? Antai Pelenų dieną liturgijoje pasigirsta keista, žiauriai skambanti biblinio pranašo rekomendacija: „Persiplėškite širdis, o ne drabužius!“ Vėliau per gavėnią iš tos pačios knygos girdėsis dar kraupesni žodžiai apie širdies apipjaustymą. Kas lieka iš vargšės širdies, kai ją, ištikimai tau plakančią, persiplėši arba apipjaustai?

Bet Bažnyčia – ne lageris, širdies nepakankamumas čia nėra populiarus. Dievo namuose aibė širdžių ir širdelių. Viena jų žiūri man tiesiai į akis, kai laikau rytines mišias. Nedidukė, su kryžiumi viršuje, apjuosta laurų vainiku. Gražiai sidabrinė. „Nebijok, mažoji širdie!“ – kartais slapčia mirkteliu jai, pamanęs, kad ant tabernakulio durelių jai vieniša ir liūdna. Ta frazė kadaise nusiskaityta nuo akmens Juodkrantės skulptūrų parke. Bet mažoji širdis ir be mano palaikymo nieko nebijo. Jai pažadėta labai daug. Per gavėnią ji ypač drąsi, pasitikinti savimi, nes iš visų pusių melste meldžiama jos viešpatauti ir užtikrinti mums tikėjimą, viltį ir meilę. Moteris, anądien atėjusi dvasinio pokalbio, niekaip negali patikėti, jog tai, ką yra padariusi iš širdies, galėtų būti mirtina nuodėmė. Kunigas per pamokslą perspėja, kad gavėnios malda, pasninkas ir geri darbai bus perniek, jeigu neklausysime širdies balso. Arba pasidomėk, dėl ko apleidžiamos mišios, vengiama sakramentų, nesilaikoma katalikiškų papročių, ir būtinai išgirsi apie Dievą, kuris gyvas širdyje.

Nusižengęs tradicijai, pradėjau gavėnią ne taip, kaip reikia. Pelenų dieną nugalėjo ne dvasia, o marusis kūnas, atgailos režime prilyginamas dulkių saujai. Sukant pro žiemojantį rožyną bažnyčios pašonėje, ana mažoji širdis nuo tabernakulio siunčia dovanų mintį apie rožių žiedus, kuriuos kitados studentui Moravskiui ant galvos mėtydavo nepažįstamosios ranka. Gal ir man dabar kas nors panašiai? Pirmoji pavasario diena! Vilniaus vėjas, drumstęs jausmus ir protą sidabro amžiaus Peterburgo poetui! Bet palėpės langai uždari. Toptelėja, kad bažnyčioje vis dėlto teisingiau pelenai, jie tekrenta, ne rožės. Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi! Sulig ta citata šventoriumi atkiūtina mano bičiulis Petras. Nustembu, nes jis joks bažnyčių lankytojas. Kas mus abu čia atvedė ir sujungė? Iš įpročio pasiūlau bičiuliui kavos. Bet Petras be nuotaikos, jam nuo ryto gelia nugarą ir šiaip liūdna. Lyg baltą šventos Komunijos apskritimą dedu jam į delną tramadolio tabletę. Zakristijoje randame vandens. Sakau, kad jau gavėnia. Gal išpažinties? Bent indulgencijų? Tikrai palengvėtų. Palieku Petrą be palaiminimo atsirėmusį į tuščią, negyvą altorių pietinėje navoje. Visai tokia poza kaip granitinis Adomas Mickevičius kitapus šventoriaus tvoros. Beveik aišku, ką jis galėtų sakyti buvusiam altoriui.

Apie širdies logiką daug kalbėjo, ją visaip aukštino kunigas Česlovas Kavaliauskas. Aikčiojo dėl garsiosios scenos iš Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“, kada Severiutės širdy, pagailus prapuldytos meilės, tarsi bulbių katilėlis užverdąs. Genialiai lygino tai su Dievo jausmais, grįžtant sūnui palaidūnui. Pats kunigas tiek ir tiek sykių buvo aklai pasidavęs širdies logikai. Kunigauti pradėjo tuo metu, kai nemažai jo vyresnių kolegų turbūt krimtosi, kad pasirinko tokį kelią. Sakoma, jo paties kunigystė kybojo ant plauko, susipažinus jam su kažkokia medicinos darbuotoja iš kaimo ambulatorijos. Išgelbėjo Vorkutos šachtos. Ten atsidūrė po to, kai Marijampolėje įkaušęs mėgino užimti rajoninę kompartijos būstinę. Kad atrodytų rimčiau, saugumas byloje pridėjo ir antitarybinius pamokslus. Darsyk paslaptingoji širdies logika? Ir paskui, kilnojantis iš vieno užkampio į kitą, be užgyventos kunigo naudos, nesirūpinant jokia savo gerove. Kažin kodėl jį širdis vis nuvesdavo ten, kur pavojai, kur skysčiausia vilties tapti laimingam.

Žinau, viršum visko, net virš Vilniaus vėjo, dunkso Švenčiausioji Jėzaus Širdis, visų širdžių valdovė. Apipinta litanijoje švelniausiais epitetais. Tik ji veikiau skydas mums nuo Dievo rūstybės negu šventumo saugykla. Prašytum panašumo į ją, bet išsigąsti minties, kad savo pačios atžvilgiu ji dirba perdėm nuostolingai. Ietimi pervertoji, baisiai išniekintoji, mūsų nedorybių įskaudintoji. Nuolatos. Ir vis tiek – kantri, paklusni, iki mirties ir toliau. Ko tik nemačiusi per savo amžių, ji išmoko nepasitraukti, kad ir kaip vargtų su mumis. Ir todėl kai čia, žemėje, mums ateina širdies bankrotas (Gerardo Manley Hopkinso, poeto kunigo, pavartota frazė), galima patyliukais viltis, jog širdžių valdovė, tariant maldos žodžiais, nepaliks dvasios skurde. Hopkinso tikrai nepaliko.

„Ne, ne, meilės nėra, ji užgeso tavo širdy!“ – sekmadienio vakarą nuskamba, nuaidi siaurutė Paupio gatvė. Trys bernaičiai, galbūt apylinkių moksleiviai, žygiuodami koja kojon traukia iš visų jaunų plaučių. Nacionalinei „Eurovizijos“ atrankai jau per vėlu. Ir ne alkoholis juos pražiodęs, matosi iš veidų. Tai pavasario saulė darbuojasi, meiliai prašvitusi. Ir pagalvoju, kad bernužėliai žino, ką praneša apsnūdusiam miestui. Niekur saldžioji pavasarių meilė taip nerizikuoja užgesti, kaip būdama širdy, dar nepatyrusioj bankroto, neragavusioj pelenų. Tikėjimas irgi. Net tamsiausia aistra nebus tokia pavojinga.