Pakylu raudonais plaukais iš pelenų…
Kolosas
Man niekada nepavyks tavęs viso sudėti,
Sudurstyti, suklijuoti, kaip reikiant sujungti.
Mulų bliovimas, kriuksėjimas ir nešvankus kudakavimas
Liejasi iš didžių tavo lūpų.
Blogiau už tvartą.
Galbūt laikai save orakulu,
Ruporu kokios dievybės, o gal mirusiųjų ar dar kieno nors.
Štai jau trisdešimt metų plūkiuosi
Bekuopdama dumblą iš tavo gerklės.
Aiškiau nepasidarė.
Palypėjusi kopėtėlėmis, su kibirėliais klijų ir lizolio
Ropoju it gedinti skruzdė
Per tavo kaktą užkėtusius piktžolynus
Lopyt skylių gigantiškoj kaukolėj, šveisti
Plynų baltų akių pilkapių.
Žydra „Orestėjos“ padangtė išlinkus
Virš mūsų. O, tėve, jau pats savaime
Esi turiningas, istorijos kupinas nelyg Romos forumas.
Ant juodojo kipariso kalvos imuos lauknešėlio.
Išsibarstę rievėti kaulai ir išdrikę plaukų akantai
Po senovei tebemaištauja prieš horizonto tiesę.
Žaibo kirčio būtų per maža
Šitiems griuvėsiams sukurti.
Naktim gūžiuos kairiosios tavo ausies
Gausybės rage, užuovėjoj,
Skaičiuoju raudonąsias žvaigždes, kaip ir tamsaus violeto.
Saulė kyla po tavo liežuvio pilioriumi.
Mano valandos už šešėlio išleistos.
Daugiau jau nebeklausau burlaivio girgždesio
Į dykus prieplaukos akmenis.
Rytmetinė giesmė
Meilė prisuko tave it rubuilį auksinį laikrodį.
Pribuvėja plekštelėjo per padus, ir tavo sutelktas klyksmas
Surado vietą tarp pasaulio stichijų.
Aidintys mūsų balsai sukilnina tavo atėjimą. Nauja statula.
Muziejuj, košiamam vėjų, tavo nuogybė
Nustelbia mūsų saugumą. Apstojam ratu abejingai lyg sienos.
Aš tavo motina nebe daugiau
Nei debesis, kurs išskaidrina veidrodį, kad atspindėtų paties lėtą
Nyksmą po vėjo jungu.
Ištisą naktį tavo kvapo drugys
Plazdena tarp blausiai rožinių rožių. Būdraudama klausausi:
Tolima jūra nerimsta mano ausy.
Klyksmas, ir aš paknopstom ropščiuosi iš lovos, apsunkusi karvė, gėlėta
Viktorijos epochos naktiniais.
Iki galo prasivėrus burna nelygu katės. Lango kvadratas
Balsta siurbdamas blykštančias žvaigždes. Štai dabar tu
Išsižioji saujelei gaidų;
Skaidrūs balsiai kyla tarsi balionai.
Lozorė
Aš ir vėl tai padariau.
Kas dešimtį metų, ne dažniau,
Man pavyksta…
Tarsi gyvas stebuklas, oda
Šviesi it nacių lempos abažūras,
Pėda dešinė –
Tai prespapjė,
O mano veidas – blanki, plonytė
Žydų drobė.
Nuplėšk tą audinį,
O, prieše.
Ko baidais?..
Gal nosies, gal akiduobių, dviejų eilių dantų?
Tas blogas kvapas
Netruks išsisklaidyt.
Tuoj, tuoj olos
Nasruos pražuvę apvalumai
Iškils ant mano kaulų ūmiai,
Mano, besišypsančios moters.
Man viso labo trisdešimt.
Bet kaip katė turiu devyniskart numirt.
Tai Trečias kartas.
Kokia nesąmonė
Trūnėsiais vėl paleisti dešimt metų.
Kokia siūlelių begalybė.
Žiopliai prie durų
Susispiečia, sužiūra,
Kaip išvynioja mano delną, pėdą…
Ir šitokių striptizų būna.
Ponios, ponai,
Štai mano rankos, keliai,
Visas kūnas.
Viena oda ir kaulai aš galbūt,
Ir vis dėlto aš ta pati, identiška moteris.
Man dešimtmetei taip nutiko pirmą sykį.
Ak, nelaimingas įvykis.
Antrąsyk tikėjaus tykiai
Ištverti iki paskutinės – nebesugrįžti jau.
Supausi užsidarius
Tarsi kiaukute.
Mane turėjo šaukti vis garsiau
Ir laupti kirminus gličius, kuriais buvau it perlais nusagstyta.
Mirtis –
Tai menas, kaip ir visa kita.
Vaduotis mirtimi aš moku tobulai.
Vaduojuos mirtimi, tegu velniai,
Vaduojuos mirtimi iš tikro.
Galėtumei sakyt, tai pašaukimas.
Mirtim vaduotis nesunku tarp sienų keturių, vienai.
Mirtim vaduotis nesunku – tiesiog gulėt apmirus…
Ir vėl nekuklų
Viešą pasirodymą surengt –
Vieta čia ta pati, veidai tie patys ir įkyrūs
Staugsmai staiga:
„Stebuklas!“
Jie pribaigia mane.
Jums sumokėti teks
Už paspoksojimą į mano randus, jums sumokėti teks
Už pasiklausymą širdies ausis ištempus…
O, taip, ji plaka.
Ir sumokėti teks, ir sumokėti brangiai,
Už žodį mestą, grabinėjimą išrengus,
Už lopinėlį rūbo,
Už kiekvieną mano plauką, kraujo šlaką.
Taip, taip, Herr Daktare,
O, taip, Herr Prieše.
Aš – tamstos opusas,
Aš – tamstos brangenybė,
Aukselis tikras,
Spiegimu išvirstantis.
Aš spirgu, aš degu,
Nemanyk, kad liksiu neįvertinusi tamstos pastangų.
Pelenus
Baksnoji ir maišai…
Minkštimas, kaulas – viskas, ką radai…
Kąsnelis muilo,
Žiedas sutuoktuvių,
Auksinė plomba nepražuvus.
Herr Dieve, Herr Liuciferi,
Šiukštu,
Šiukštu.
Pakylu
Raudonais plaukais iš pelenų
Ir ryju vyrus aš vienu gaisu.
Miuncheno manekenai
Tobulybė yra baisi, ji negali turėti vaikų.
Šalta kaip pūgos gūsis, ji suplūkia gimdą,
Kur kukmedžiai žydi nelyginant hidros,
Gyvybės medis, ir tas gyvybės medis
Atpalaiduoja savo mėnulius, mėnuo po mėnesio, be jokio tikslo.
Kraujoplūdis – tai meilės tvanas,
Besąlygiška auka.
Tai reiškia: daugiau jokių stabų, tik aš,
Aš ir tu.
Taigi, sierinio meilumo, pasidabinę šypsenom
Manekenai rymo šį vakarą
Miunchene, morge tarp Paryžiaus ir Romos,
Nuogi ir beplaukiai savo kailiuose,
Oranžiniai ledinukai ant sidabrinių pagaliukų,
Nepakenčiami, beminčiai.
Pūga drebia tamsos skutus,
Nė gyvos dvasios aplink. Viešbučiuos
Rankos, pravėrę duris, statys į eilę
Batus nublizginti kalkėmis,
Ryte į juos sulįs platūs pirštai.
Kas per jaukumas vitrinų,
Pupuliški nėrinukai, žalialapiai saldėsiai,
Rambieji vokiečiai snaudžia savo bedugniame Stolz.
O juodi telefonų rageliai kybodami
Žvilga
Žvilga ir virškina
Bebalsiškumą. Sniegas yra bebalsis.
Vertė Andrius Patiomkinas