Kuršėno šalies pasakos

Kalafioras

 

Gražiausios galvos titulo savininku buvo pripažintas Kalafioras. Už tai pelnė net „Kristoforą“. Pats jo negeidė ir konkurse nedalyvavo. Buvo išrinktas tame pačiame darže gyvenusio Žiuri, kuris į jį ilgai spoksodamas priėjo prie išvados apie jo išskirtinumą. Jo garbanas pamėgo gyviai ir lizdus jose besisukdami šeimas kūrė. Per jį greitkelis driekėsi ir sliekai lyg makaronai vyniodamiesi zujo. Garbanota galva praeivių akis traukė. Tačiau jai buvo lemta pilve nuskęsti.

 

 

Agurotis

 

Skrandis nebegeras žmogui tapo, tas jį minėdamas keikė, tad po operacijos buvo numestas pamazgų kibiran gulėti, tai yra užmarštin nugrimzti. Nelyginant padvėsęs skuduras prieš vėją tįsoti ir kitas negandas paliktas vienatvėj kęsti. Už ilgai eitą tarnystę gerumo nesulaukdamas, nereikalingas ir įskaudintas, paskutines dienas paliktas kentė.

Visa laimė, kad katinas atslinkęs ir nusitvėręs patvorin nusivilko, tačiau skonio nepamėgęs tįsoti paliko. Skrandis džiūvęs, balęs, susitraukęs, nes nemaitintas liko, tačiau po lietaus nutarė jėgų įgauti ir vandens prigėręs išsipūtė. Pamatęs esąs bespalvis, suskubo žaliuoti. Lapus iš giminaičio moliūgo pasiskolino ir prisišnekinęs pasilikti paprašė. Pažadėjo už tai su jais dorai elgtis.

Nuo šiol lysvėje guli ir praeities nemini.

 

 

Ponia Pelėda

 

Gyvenusi miške keistuolė. Visi žinojo, kad ji – našlė, kažkuomet praradusi savo sutuoktinį Pelėdžių. Jam išėjus pas Dievą, Pelėdai pasaulis tapo nebepakeliamas. Jis užkrito ant jos liaunų pečių ir ėmė slėgti.

– Su kuo aš dabar bendrausiu, mintimis apsikeisiu? – aimanavo.

Aplinkiniai pelėdų kalbos nesuprato, spoksodavo į ją, tarsi keistuolė būtų iš kito pasaulio atskridusi. Tai skaudino Pelėdą, nes iš prigimties ji buvo jautri ir švelni. Žvelgdavo į pienės pūką ir savo atvaizdą jame regėdavo. Būdama nesuprasta, į savo širdies gelmes gilintis pradėjo. Jas suprasti bandė. Supratusi, kitus ėmėsi analizuoti. Savo išvadomis ir filosofija stebino aplinkinius, nes išminties jos širdyje per tuos metus radosi. Tapo sutaikomo būdo, tad dažnas paukštis, susipykęs su savo pačia, pas ją atplasnodavo. Prieš duodama patarimą kitam, ji buvo linkusi savęs paklausti, ar tai yra gerai. Taip elgėsi, nes norėjo išvengti miego sutrikimų. Miegas buvo svarbus dalykas Pelėdai. Ji žinojo, kad miegant po ilgos darbingos nakties paukščio smegenys ilsisi. O pailsėjusios padeda pasiekti to, ko Pelėdos širdis trokšta. Pelėda buvo laikoma užsispyrusia. Tokia ji tapo dėl smegenų.

 

 

Slyva

 

Perkus, Lietuvos dievaitis, ne vien žaibų vainiką ant galvos išdidžiai nešiojo, kalvystės meno paslaptis išmanė kiaurai permatydamas. Dievui paliepus, šovinius gamino. Džiugino naujas amatas, nes pabodo jam trankytis ir žaibų strėles laidyti, gyvius, ropojančius ant žemės, persmeigti. Matant, kaip kraujas liejasi, širdį mausdavo skaudžiai, tad nemigo naktis vienatvėj kentė.

Šovinius, įtūžio minutę išgyvendamas, be Dievo paklausimo žemėn mėtydavo. Tie ant medžių prikibę kabojo nelyginant sunkūs varvekliai, tačiau taikūs buvo tapę, nes medis savo šerdimi į juos kalbėjęs. Būti žmoniškus prašęs. Tad tie pavasariui atėjus pražydę, žiedlapiams nubirus suminkštėję ir praeivius savo sultimis vilioję. Žmoneliai baiminęsi valgyti, nes manę, kad į šalis bus ištaškyti. Laimė, medis buvo taikus tapęs, draugauti su dvikojais norėjęs.

 

 

Kaip žuvys prarado balsą

 

Kadaise žuvys giedojusios tarsi paukščiai. Jos tuomet buvo vadinamos vandens giesmininkėmis arba vandens lakštutėmis. Visa planeta skendusi giesmėse. Medžiuose čiulbėję paukščiai, o vandenų gelmėse – žuvys. Jų čiulbėjimas patikęs žvejams, tad jie vos pabudę prie tvenkinių traukdavę, tikėdamiesi giesmes namo parsigabenti. Tačiau pavydžios pačios žuvims nusukusios galvas krosnį pašaudavusios, manydamos, kad pilnas skrandis geriau nei trumpa giesmė. Taip nykusios giesmininkės, retėjusios jų gretos, tačiau visiškai neišretėjusios. Dėl jų net gražiausias kaimo bernas Kastytis paupiuose kiurksodavęs, medžio drožimo darbus į šoną numetęs. Į tolį akis įsmeigęs praeidavo, dažnai kaimyno nepalabinęs.

– Kas jam nutiko? – stebėjęsi kaimynai.

– Gal ką suvalgė? – spėliojusios kaimo daktarkos.

– Bus koks nelabasis prie upės jį nužiūrėjęs.

Skaudžiausia motinai buvę, kad sūnus lyg ateivis tapęs. Praeis pro šalį lyg svetimas, nesilabinęs ir rymos galvą nuleidęs pakriaušyje lyg paskutinės valandos laukdamas.

Sumaniusios kaimo moterytės į Dievulį pagalbos kreiptis. Tas visuomet išklausydavęs, bet ne visuomet pagalbą suteikdavęs. Taip elgėsi nusprendęs į svetimus reikalus nosies nekišti.

– Patys prisivirėt košės, patys ir srėbti ją turit, – manydavęs.

Vylėsi moteriškės, pavydo apimtos, kad gal dabar Dievulis išklausęs paramą suteiksiąs. Kiek naktų prie kūdros leidusios, į debesis žiūrėdamos ir akimis pagalbos maldaudamos, kol vieną rytmetį Švenčiausiąjį atvaizdą tarp debesų pamačiusios. Suklupusios melstis puolė ir žodžius išlemeno:

– Apgink mus nuo giesmių ir visokių nedorybių, maldaujame tavęs, Visagali. Mes ir mūsų vaikai valgyti norime, o ne giesmių, su uodega atliekamų, klausytis. Alkani pilvai maršus groja, o skrandžiai tarsi kiauri balionai prie kaulų limpa.

Tas išklausęs burnos nepravėręs ir palaiminęs ranka plačiais žingsniais dangaus karalystėn ilsėtis nužengęs. Negalėdamas užmigti, nes pilnatis pernelyg ryškiai blizgėjusi, ilgai galvojęs, kaip čia pasielgus, mat pats giesmes iki širdies gilumos mėgęs. Ypač vienos kanklininkės Jūratės, gyvenančios tarp gintarų, klausęsis. Nusprendęs būti geresnis kitiems nei sau, moterų maldas prisiminęs ir joms nutaręs pagalbą suteikti. Išaušus rytmečiui, žuvims balsus, kuriais jos žvejus viliojusios, atėmęs. Tos, nebylios tapusios, uodegą tik kaip ginklą gundyti naudojančios. Pliuškenančios vandenį norėdamos į save žvilgtelti. Neriančios į vandens gelmes, paskui save tempdamos.

 

 

 

Mįslės

  

Trikojis, su dantimis, bet nekanda. (Fortepijonas)

 

Atvėrus duris, daug kalvelių pasimato, jas užvėrus – nebesigirdi. (Fortepijonas)

 

Trankosi lyg Aukštybių tėvas, nors Žemės gyvenimą gyvena; prabyla ne pačios panorėjusios, bet kam nors paliepus. (Lėkštės)

 

Gimęs nebeauga, tik sensta, savo verte visiems akis badydamas. (Smuikas)

 

Iš medžio gimęs, tuščiaviduris, su žarnomis draugauja. Jas tampant apsiverkia. (Smuikas)

 

Darni pora, be Dievo amžiams sujungta. Porina be žodžių ir be skundo. (Smuikas ir altas)

 

Verkia rankų suimta, tyli kampe pastatyta. (Armonika)

 

Medžio vartai, aukso stygomis padabinti, per juos neįžengsi ir jų neužversi. (Arfa)

 

Pažėrė stalas kibirkštis, jos pakilo garsu ir nupleveno besparnės. (Kanklės)

 

Stalas ne duonai raikyti ir ne raštui rašyti, stalas sielai guosti tinkamas. (Kanklės)

 

Ilga pypkė be dūmų ir liepsnos tarp lūpų rusena. (Fagotas)

 

Baltoje karalystėje daug vėliavėlių poilsio atgulė. (Natų lapas)

 

Penki pirštai gudročiai, kas jų raštą pažįsta, gali daug ką sužinoti. (Penklinė)

 

Apskriti rakandai ne pilvo malonumams, bet sielai džiuginti skirti. (Lėkštės)

 

Keturiese nesėtą dirvoną pjauna, nė vienas prakaito lašais nevilgydamas. (Styginių kvartetas)

 

Gaidžio balsą turi, bet uodegos jam Dievas nedavė. Gaidžio rėkavimą paveldėjo, bet jo kalbos nemoka. (Trimitas)

 

Grumiasi su oru, galynėjasi su nematoma skraiste, pats perkūnus laido ir pats neužkabintas rėkia. (Trombonas)

 

Gimė medinė, tokia ir paliko. Kuomet pakyla, visi suklūsta ir širdimi jos balso klauso. (Batuta)

 

Prisiglaudžia prie kelių, leidžiasi apkabinama, aimanuoja suimta, lyg šito nenorėdama. (Violončelė)