Kolekcininko pasakojimai
Dzūkijos spaudos įvairovė – ne tik knygos ir periodika. Pavyzdžiui, atvirukai irgi yra spaudiniai. Šia tematika jau yra pasirodžiusių solidžių leidinių. Ypač šiuo metu vyrauja susidomėjimas senaisiais atvirukais. Tiesa, didžiausias jo apogėjus jau tarsi ir praėjo, bet atvirukai vis tiek dar išlieka pats populiariausias kolekcionavimo objektas. Albumuose pristatomi netgi kai kurių kolekcininkų rinkiniai.
Gerai, kad Alytaus kraštotyros muziejus bendradarbiauja su kolekcininkais. 2010 m. muziejininkų pastangomis buvo išleistas puikus senųjų Alytaus atvirukų katalogas. Tokio pobūdžio leidinių dar nėra daug, dažniausiai leidžiama tik pačių garsiausių filokartijos kolekcininkų, pavyzdžiui, Algimanto Miškinio ar Henriko Grinevičius, katalogai. O visų kitų kolekcininkų turtai platesnei visuomenei paprastai lieka neprieinami. Muziejininkas Vilmantas Dunderis, pristatęs katalogą, teigė, kad tai bene seniausi Alytaus vaizdai, nes caro valdžia mieste fotografuoti draudė. Tai iš dalies tiesa, bet gal reikėjo iškart atkreipti dėmesį į esminę išlygą, kad caro valdžia nedraudė fotografuoti ateljė. Todėl būtent šios fotografijos, miestiečių darytos pas M. Abramavičių, ir laikytinos seniausiomis Alytaus fotografijomis. (Beje, žinoma tik pirmoji šio fotografo vardo raidė. Taigi darbo tyrinėtojams dar yra.)
Negana to – tais laikais fotografijos būdavo klijuojamos ant kartono lakštų. O tie lakštai – tai ne šiaip sau popierėliai, bet spaudos darbai, kartais kitoje pusėje būdavo ir spaustuvininko reklama. Todėl tai ne tik seniausios fotografijos, bet ir seniausi Alytaus spaudiniai. Beje, ir Olitos (taip seniau vadinosi Alytus) atvirukai – taip pat spauda, tik smulkioji. Gal Vilmantui dar reikėjo paminėti, kad fotografija buvo paplitusi ir kitose Dzūkijos vietovėse, išleista ir atvirukų, senesnių nei kataloge aptariami Olitos atvirukai.
Katalogas pavadintas „Dingusio laiko atspindžiai: Pirmojo pasaulinio karo Alytaus atvirukų katalogas. 1914–1918“. Išleido Alytaus kraštotyros muziejus, parėmė Lietuvos kultūros fondas. Katalogo sudarytoja – Virginija Buškevičiūtė, redkolegijos nariai – Audronė Jakunskienė, Vilmantas Dunderis ir Galina Tamošiūnienė. Leidinį 500 egzempliorių tiražu išspausdino „Petro ofsetas“. Katalogo pagrindu tapo gausi kolekcininko Algimanto Antanevičiaus surinktų atvirukų kolekcija ir Alytaus kraštotyros muziejaus filokartijos rinkinio atvirukai. Naudotasi ir kolekcininkų Rimo Paškausko, Petro Kaminsko, Česlovo Galkaus, Gintaros Viskantės rinkiniais. Rengiant katalogą bendrauta ir su kitais kolekcininkais bei archyvais ir muziejais. Iš viso buvo aptikti 66 atvirukai su įvairių vietų miesto vaizdais, bet sudaryti visapusišką kolekciją dar nepavyko, tikėtini papildymai.
Senuosius Alytaus miesto vaizdus, įdomią ikonografinę medžiagą viename leidinyje pateikiantis katalogas yra puikus šaltinis, papildantis miesto istorijos, kultūros, urbanistikos studijas. Kartu senąjį miesto palikimą iliustruojančios šiuolaikinių vietovių fotografijos miesto gyventojams ir svečiams leidžia lengviau suprasti, kaip pasikeitė miestas, kur yra ta vieta, kuri pavaizduota atviruke: ji išliko ar neišliko, pasikeitė ar nepasikeitė. Pirmojo pasaulinio karo laikų atvirukų su Lietuvos vaizdais labai daug išlikę Vokietijoje. Jų populiarumą lėmė nemokamas karo meto paštas – vadinamasis feldpostas. Amžininkai liudija, kad tarp vokiečių karininkų buvo labai daug kolekcininkų, paštuose stovėdavo eilės ir atvirukai būdavo šluote šluojami. Todėl dabartiniais laikais Vokietijos aukcionuose matome tokią gausią Lietuvos atvirukų pasiūlą. Beje, vokiečių kariai išsivežė ir nemažai Lietuvoje leistos periodinės spaudos vokiečių kalba. Šie laikraščiai dabar pardavinėjami už visiškai minimalią simbolinę kainą. O Lietuvoje jie – visai neblogos retenybės. Gaila tik, kad šios srities kolekcininkai jau net ne raritetai, bet unikumai. Kitaip jų kainos Lietuvoje galėtų būti tikrai ne minimalios. Įdomu, kad Lenkijoje periodinės spaudos kolekcininkai visiškai neišnyko. Jų ten dar yra, skirtingai nei Lietuvoje. Tai liudija ir ganėtinai aktyvi rinka.
Senuosius Alytaus miesto atvirukus tyrinėjo Virginija Ariutiunova. Tačiau straipsnyje „Alytaus miesto atvirukai“ („Dainava“, 2007, Nr. 2 (14)) ji įvėlė ir keletą nedidelių klaidelių. Pavyzdžiui, teigdama, kad 1905–1918 m. žymiausios Lietuvos leidėjų įmonės buvo Petro Vileišio, Balio Stadzevičiaus, Marijos Šlapelienės (Vilniuje) ir Onos Vitkauskytės (Kaune) spaustuvės. Tačiau, mano turimomis žiniomis, O. Vitkauskytė, nors ir buvo žymi leidėja, savo spaustuvės niekada neturėjo, kaip, beje, ir dauguma kitų paminėtų leidėjų. Ir tai kartojama net kelis kartus. Iš visų paminėtų leidėjų savo spaustuvę turėjo tik P. Vileišis.
Esu priglaudęs keletą senųjų Olitos atvirukų, bet suvokiu, kad geriausioms šios srities kolekcijoms prilygti man nepavyks. Labai branginu ir du savo carinius Balbieriškio atvirukus. Kartą teko pasiginčyti su V. Dunderiu, ar šis miestelis dar Dzūkija, ar jau ne. Tą kartą kiekvienas likome prie savo nuomonės. Beje, vėliau apie šį ginčą papasakojau kolekcininkui Almantui Miliauskui, kuris irgi domisi Balbieriškio istorija. Almantas palaikė mano nuomonę ir sakė riboženklį su užrašu „Suvalkija“ matęs net kur kas toliau – prie Prienų. Šiaip ar taip, vis dėlto Balbieriškis – Dzūkijos paribio miestelis. Matome, kad galutinius atsakymus dėl Dzūkijos ribų sudėtinga pateikti net dabar, ką ir kalbėti apie LDK ar sūduvių (jotvingių) žemes ir laikus.
Į savo knygą „Dzūkijos spaudos keliais“ (2014) neįtraukiau ir žemėlapių. Žemėlapių rinkimas ir tyrinėjimas dabar pasidaręs ganėtinai madingas. Užsienio šalių aukcionuose pateikiama daug įvairių iš senų knygų ar atlasų išplėšytų žemėlapių. Išleista ir įvairių Dzūkijos teritorijų senųjų žemėlapių, tačiau su dzūkų spauda jie daug bendro neturi. Manau, kad tai kita tema.
Šarūno Šimkevičiaus senelis su šeima. Apie 1922. Isaako Abramavičiaus vinjetė
Kalbant apie litografijas, su vienu panašiu spaudiniu susijusi visai linksma istorija. Kolekcijoje turiu litografijų pavyzdžių, bet susijusių su Alytumi tik vieną – „Karininko Antano Juozapavičiaus didvyriška mirtis Alytuje 1919 02 13“. Šią litografiją išleido bendrovė „Malda“ Kaune. Įdomu, kad paveiksle dailininkas yra pasirašęs ant tilto atramos: J. Rudolff.
Prieš kelerius metus viename Vokietijos aukcione buvo išstatytas retas Alytaus spaudinys. Kainą jau buvo pasakęs vienas alytiškis kolekcininkas, todėl dėl prekės nesivaržiau. Aukcionuose elgiuosi kitaip nei dauguma kolekcininkų, kurie tuoj puola kelti kainą, paskui apsimetinėja, kad nežinojo, kaip ji buvo dirbtinai užkelta. Tokia taktika – tik pinigų švaistymas, dažnai užtektų tik susitarti. Jei matau, kad eksponatas pateks į tinkamas rankas, nepuolu į nereikalingą kovą. Taip įvyko ir tą kartą. Tačiau eksponatas pasitaikė labai įdomus, panašus į litografiją su Alytaus vaizdais. Mane jis sudomino dviem aspektais. Pirma, kaip spaudinys, nes nebuvo aišku, ar tai iliustracija, išplėšta iš kokios knygos, ar atskiras leidinys. Aukcionuose net būna atskirų neiliustruotų lapų, jei tai – retenybė. Antra, prekės nuotrauka nebuvo labai kokybiška, bet pastebėjau užrašą, panašų į Bokšickio pavardę. Kadangi tyrinėju Alytaus spaustuves, tai ši medžiaga sudomino, ypač jei yra susijusi su Mendeliu Bokšickiu. Nemaniau, kad pavyks paankstinti pirmosios Alytaus spaustuvės įkūrimo datą, bet galvojau, kad gal fotografuota M. Bokšickio. Todėl dominančiais klausimais parašiau pardavėjui. Jis atsakė vokiečių kalba. Pasirodė, kad eksponatas nėra išplėštas iš kokios nors knygos. Pardavėjas parodė daugiau panašių spaudinių. Įdomiausia, kad beveik visi – skirtingų formatų. Todėl tikėtina, kad tai – atskiras spaudinys. Apie M. Bokšickį tą kartą nieko daugiau nesužinojau. Tik jau gerokai vėliau apie šį spaudinį papasakojau muziejininkui V. Dunderiui ir parodžiau jam pardavėjo laišką. Tada viskas ir paaiškėjo. Pasirodė, kad su M. Bokšickiu tas spaudinys nieko bendra neturi. Spaudinyje esančios panoraminės Alytaus fotografijos darytos iš Bakšių kaimo, kuris vokiškai vadinasi Bokszyski. Tiesa, V. Dunderis pasakojo, kad, pasak į Alytų atvykusių M. Bokšickio giminių, savo pavardę jie sieja su Bakšių kaimu. Jau daug kartų esu sakęs, kad gamtoje, kaip ir kolekcininko kelyje, atsitiktinumų nebūna. Po kiek laiko minėtas alytiškis kolekcininkas man papasakojo apie įvairias įsigytas naujienas ir kartu paminėjo, kad jau turi du to mįslingo vokiško spaudinio egzempliorius ir kad vienu gal būtų linkęs pasikeisti. Pradėjome derėtis, nes spaudinio kaina buvo aukšta. Kolekcininkai net ir tokiais atvejais dažniausiai randa bendrą kalbą. Tai tikrai yra labai įdomus fenomenas. Kiti galbūt tuoj pultų į tarpusavio kaltinimus, imtų kerštauti, jei negali susimokėti. Kolekcininkų pagrindas yra visai kitoks – jie dažniausiai žino, ko nori kita pusė, ir todėl dažnai gali rasti sprendimą. Ir įdomiausia, kad po tokių keitimų abi pusės lieka patenkintos. Tam kolekcininkui pasiūliau dvi unikalias Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio Alytaus fotografijas ir vieną atviruką. Ir po kelių dienų norimas eksponatas jau buvo mano nuosavybė.
Jis jau apžiūrėtas akyla kolekcininko akimi. Norėčiau pasakyti, kad skaitau daug kolekcininkų leidinių, kuriuose eksponatai analizuojami visai kitais aspektais, pastebimi visai kiti dalykai nei specialistų leidiniuose. Neseniai perskaičiau leidinį apie monetas, parašytą šios srities kolekcininko. Kiek ten visokių smulkmenų, niuansų, be to, tekstas parašytas su polėkiu. Nieko panašaus nei gautum, nei patirtum skaitydamas profesionalių numizmatikos specialistų parašytus tekstus.
Bet grįžkim prie litografijos. Apžiūrėjęs pastebėjau litografuotojo ar nuotraukos autoriaus inicialus. Jie labiau matomi, kai žiūri tam tikru kampu. Ši atributika įdėta kraštelyje ir įprastu kampu žiūrint net nelabai ir matosi ar išsiskiria fotografijoje užfiksuotoje žolėje. Apžiūrėjau ir litografijos kraštus. Nemačiau jokių plėšimo ar kirpimo žymių. Viršuje dešiniajame kampe yra numeris 23. Šiame plačiame panoraminiame spaudinyje pažymėti svarbiausi Alytaus objektai, tarp kitų ir kariniai. Aišku, nuo galutinių vertinimų kol kas susilaikysiu. Gal tai galėjo būti riboto tiražo karinės paskirties litografijų rinkinys, o gal ir kas kita.
Spausdintos produkcijos būta daug ir labai įvairios. Alytaus kraštotyros muziejuje saugomas 1932 m. popierius sviestui fasuoti su užrašu „Stalo sviestas H. C. Dons Aniškio dvaras“ ir melžėjos, košiančios pieną, bei karvės piešiniu. Gaila, neturėjau laimės šį popierių pamatyti, bet labai tikėtina, kad tai irgi spaudinys.
Grįžkime prie fotografijos. Garsiausio tarpukario Alytaus fotografo veiklą tyrinėjo G. Tamošiūnienė. Straipsnyje „Tarpukario Alytaus fotografas“ ji minėjo ir kitus Isaako Abramavičiaus verslus – 1921 m. buvo įsteigęs ir odos dirbtuvę „Nemunas“. Autorės teigimu, „šis užsiėmimas daugeliui (kaip, beje, ir man pačiai) gali pasirodyti gerokai netikėtas“. Gal ne visai tiksliai apibūdinta. Keista gali atrodyti mūsų laikų žmonėms, kad pats populiariausias Alytaus fotografas, kuris turėjo begalę užsakymų ir kurio labai daug nuotraukų išlikę iki šių laikų, užsiiminėjo ir kita veikla. Tačiau tarpukario žydams tokie, atrodytų, skirtingi verslai buvo būdingi. Mokytojas Josifas Sluckis ir advokatas M. Bokšickis turėjo spaustuves, kino teatro savininkas Šaja Paktorius irgi užsiiminėjo keliais verslais.
Isaakas Abramavičius, Samuelio sūnus, gimė 1863 m. Sokolkos mieste (Gardino apskrityje ir gubernijoje). Naudojo keletą antspaudų. Labiausiai paplitęs: „Fotografija / Abramavičiaus / Alytus“. Taip pat dažnai pasitaiko ir kitas: „Fotografija I. Abramavičiaus / Alytus I Juozapavičiaus g-vė 21 №“.
Mėginau rinkti ir senąją Dzūkijos fotografiją. Bet laiku suvokiau, kad ši tema man ne pagal pečius. Dalį savo turėtos fotografijos kolekcijos pasikeičiau į periodinius leidinius. Tiesa, kai ką pasilikau sau. Stengiuosi surinkti visų Dzūkijos fotografų antspaudus. Kai kurie yra retai pasitaikantys. Tik dalį Alytaus miesto fotografų antspaudų pavyko įsigyti. Prieš kelerius metus teko matyti antspaudą: „J. Taujansko / Fotografija / Alytus I“. Savo kolekcijoje turiu fotografiją su antspaudu: „Fotografija / „Central“ Alytus / Dariaus ir Girėno g-vė 7“. Neseniai įsigijau Alytaus miškų mokyklos nuotrauką, kuri antspauduota taip: „Foto Laboratorija / B. Manasauskas / Alytus, Tel. 116“.
Dažnai pasitaiko aptikti ir kitų Dzūkijos vietovių fotografų antspaudų. Varėnos sanatorijos fotografijos dažnai būna su šiuo antspaudu: „Fotografija / D. Gordono / Varėna“. Įdomu, kad į sanatoriją uždarbiauti vykdavo ir Merkinės fotografas Judelis Mileras. Dažnai ligonių fotografijos ženklintos jo spaudu: „Judelio Milero / Fotografija / Merkinė“. Daug išlikę ir Lazdijų fotografų antspaudų. Dažniausiai aptinkamas šis: „Ch. Marko / Fotografija / Lazdijai“. Retesnis – „L. Vilensko / Fotografija / Lazdijai, Kauno g-vė 24. / 193…m….m…d“. Turiu vieną fotografiją su ne visai matomu antspaudu, tikėtina, kad tai kitoks Ch. Marko antspaudas. Gal krašte esantis antspaudas buvo uždėtas netiksliai arba pati fotografija po antspaudavimo apkarpyta? Vieną fotografiją su retesniu Lazdijų antspaudu teko parduoti. Ji antspauduota taip: „Foto / Š. Idovičiaus / Lazdijai“. Patį rečiausią antspaudą įsigijau prieš kelerius metus: „R. Koganaitės fotografija / Seirijai“.
Iš kur kilo mano susidomėjimas fotografija? Gal kiek atėjo ir iš vaikystės, nes fotografuoti mėgo mano tėvas. Taip pat tarybiniais laikais turėjau nemažą senosios fotografijos kolekciją. Tačiau didžiausią įtaką man padarė Alvydo Vaitkevičiaus paskaitos Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Žinoma, ten buvo ir kitų vertingų paskaitų, talentingų dėstytojų. Bet dabar, praėjus daugeliui metų, galiu tvirtinti, kad mano studijų laikais Kaune įdomiausios buvo A. Vaitkevičiaus ir Sauliaus Macaičio paskaitos, kurių praleisti nesinorėjo, nors ir nepasižymėjau dideliu pareigingumu. Buvo akivaizdu, kad A. Vaitkevičius labai nuodugniai domėjosi dėstomais dalykais, mokėjo ir kitus tuo sudominti. Buvo talentingas pasakotojas, kalbėdavo su humoro doze, o pasakojimus gausiai iliustruodavo. Jam turiu būti dėkingas, kad fotografijose išmokau pastebėti tai, ko kiti neįžiūri. Žinau, kad A. Vaitkevičius ir pats yra kolekcininkas. Beje, jo teta – vieno iškiliausių Lietuvos kolekcininkų Vlado Daumanto-Dzimidavičiaus žmona. Gal tik kolekcininkas ir gali taip įdomiai perteikti dėstomąjį dalyką? Aišku, jei jam netrūksta ir dėstytojo talento.
Šiaip daugelis kolekcininkų portretinių fotografijų nevertina, jiems duok tik miestų vaizdų ir kariuomenės, o jei jau šios – tai su tankais ar bent su ginklais ar retesniais apdovanojimais. Esama daug įdomių dalykų ir ten, kur kiti jų nemato. Ir kiek daug visokiausių įdomių fotografų antspaudų ir net vertingos portretinės fotografijos! Beje, neseniai gana palankiomis sąlygomis pasitaikė proga įsigyti didžiulę senosios fotografijos kolekciją. Dalį tų fotografijų jau pardaviau, bet esmė ne pinigai, nes kolekcija įdomi ir man pačiam.
Kai kam gali atrodyti, kad fotografija su spauda nesisieja. Tačiau taip nėra. I. Abramavičiaus kartonažą galima laikyti ir seniausiais žinomais Alytaus miesto spaudiniais. Žinoma, niekas nepaneigs, kad carinio Alytaus valdininkai neturėjo vizitinių kortelių ar blankų. Tiesa, teko matyti daug įvairių Dzūkijos teisininkų dokumentų ir visi jie – rankraštiniai. Vadinasi, ne taip paprasta buvo išspausdinti savo blankus, jei net notarai jų neturėjo, kitaip nei buvo tarpukariu.
Įdomu, kokie giminystės ryšiai siejo Alytaus fotografą M. Abramavičių su I. Abramavičiumi, gimusiu 1863 m.? Tikėtina, kad čia šeimos verslo atvejis. Savo kolekcijoje saugau dvi M. Abramavičiaus fotografijas. Anksčiau pajuokaudavau, kad esu didžiausios pasaulyje kolekcijos savininkas. Nes buvo tik kolekcininkas A. Antanevičius, kuris irgi turėjo tiek pat vienos kolekcijos vienetų – dvi fotografijas. Bet laikas daro savo. Neseniai buvo parduodamas visas carinių fotografijų archyvas, iš jo vieną Alytaus fotografiją įsigijo žinomas alytiškis kolekcininkas. Dabar jis irgi jau gali pasigirti dviem M. Abramavičiaus fotografijomis. Gaila tik, kad mano turimos fotografijos yra be reklamos, kuri dažnai buvo spausdinama kitoje kartonažų pusėje.
Kartą vienas kolekcininkas norėjo už nemažus pinigus nupirkti mano carines M. Abramavičiaus vinjetes. Puikiai žinojau, kad buvo perkama tik keistis, todėl galutiniam savininkui kaina būtų buvusi milžiniška. Atsisakiau to pasiūlymo. Kiek vėliau įsigijau dar vieną vinjetę. Šį kartą tai buvo I. Abramavičiaus vinjetė, kurioje, be kitų Alytaus visuomenės veikėjų, matomi ir Petras Dumbliauskas, Kazys Klimavičius. Beje, šios vinjetės padėjo identifikuoti mano senelio šeimos vinjetę, kuri buvo be jokio antspaudo. Tada supratau, kad gerai, jog esu kolekcininkas. Užteko tik paimti į rankas vieną iš turimų kitų vinječių (tikėjausi, kad bus iš Alytaus) ir iš karto pamačiau tą patį ateljė interjerą – langelių dizainą ir grindų ornamentą. Vinjetėje – mano senelis su šeima. Laikotarpį apytikriai galima nustatyti pagal senelio amžių. Tai yra viena iš seniausių Alytaus fotografijų.
