Knygų mugė ir kt.
Nuverčiau „laukiančių perskaitymo“ knygų krūvą nuo spintelės prie lovos. Įvykdžiau savotišką metų apskaitą (panašiai kaip sąžinės sąskaitą). Nuo pernykštės knygų mugės vis dar neperskaičiau 4 ten įsigytų knygų, tad ar verta vėl prisipirkti tiek, kad nespėsiu per metus? Juolab jos dar ir atpinga, metams bėgant. Iš kitų „privalomų perskaityti“ lektūrų – bent 5 žurnalai (1 užsienio k.) ir 15 knygų. Ar tikrai jas perskaitysiu? Kai kurias tikrai, kitas – reikės mažumėlę prisiversti. Interviu su prozininkėmis skaičiau, romanistės apskritai neskaito jokios grožinės literatūros, kol rašo. Ir pavydu, ir sunku įsivaizduoti, kuo jos kvėpuoja.
●
Nužirgliojau į Kristinos Sabaliauskaitės knygos pristatymą Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salėje. Žmonės vos tilpo. Ketvirtosios knygos (visą „Silva rerum“ ciklą pravardžiuoju „Giminėmis“ – aliuzija į lietuvišką serialą) dar neskaičiau, bet esu tikra, kad bus dar ir penkta, ir šešta, ir septinta – sulauksime net rašytojos nemėgstamo XIX a. (teigia nemėgstanti, bet nelabai tikiu, labiau priimu tai kaip koketišką pozą), o gal net ir šių dienų. Tokie jau rinkodaros mechanizmai. Pristatyme mane labiausiai domino autorės gerbėjo (-os) portretas – toks sociologiškai kategorizuojamas, įmanomas statistiškai bendravardiklinti. Tiesą sakant, pats savaime įdomus it kokio neparašyto romano personažas.
●
Operos ir baleto teatras. Turėjo rodyti „Čipoliną“, bet pakeitė į „Pelenę“. Dar įdomiau – šoka Čiurlionkės mokiniai, prisiminiau vaikystę. Į vaikų spektaklius, kaip ir kadaise, susirenka inteligentų ir biurgerių vaikai, tik vieni jau nebelabai skiriasi nuo kitų. Dar vienas skirtumas – tose erdvėse jau nebebūna taip nežmoniškai šalta kaip mano laikais. Spektaklis senoviškai tradicionalistinis, blizgus, limonadinis (=patinka vaikams). Kaip tik pastaruoju metu viena gydytoja pasiūlė man užsiimti meno terapija – pasibaisėjau tuo pasiūlymu, nes kas gali savanoriškai kankintis kičine muzika ir pan. Vis dėlto sėdėdama ložėje suvokiau, kad kaip tik tuo dabar ir užsiimu – už gana didelę kainą žiūriu, kaip Pelenė savo pačios pastangomis transformuojasi į karalienę, ir galbūt su ja (apsergėk Dieve!) susitapatinu.
●
Prie tėvų nužudytų vaikų skaičiaus tiesiogiai prisidėjo bulvarinė žiniasklaida, stropiai skalambijanti, kaip mušė, kokiais būdais, kiek kartų, už ką. Pavyzdys juk įkvepia, kai trokšti, kad į tavo būklę kas nors atkreiptų dėmesį, bet nelabai nusimanai, kaip.
Kaip apskritai pavargau nuo informacinės visuomenės. Nuo tos apkalbų lygio „žurnalistikos“ – padorus žmogus pasako ką nors viešoje diskusijoje ir lieka nusikalstamai medijų nuinterpretuotas. Žurnalistai „referuoja“, ką suprato. Veiksmas akimirksniu persikelia į socialinius tinklus, visi suskuba išreikšti savo didžiai reikšmingas nuomones ir pasitaškyti emocijomis. Įsivelia net ir iš pažiūros protingi. Geltonoji medija patrolina visus.
●
Knygų mugė. „Gero tono“ ženklu tapo snobiškas paburbėjimas, kaip joje viskas degradavo, komercializavosi, nebeliko skaitymo šventės (o ji kada nors buvo? – G. K.), juda provincialėjimo kryptimi ir t. t. Paprastai verkšlena tie, kurie: 1) tais metais nėra išleidę knygos ir jos nepristatinėja; 2) iš nieko negavo nemokamo kvietimo; 3) išvis negyvena literatūra. Pamenu, tais metais, kai gimdžiau (suprantama, dėl to ir negalėjau dalyvauti), net straipsnį prieš tai parašiau, kuriame lyginau knygų mugę su Gariūnais – kaip esą tai blogai ir pan. Taip, autorių koketavimai ir viliojimai socialiniuose tinkluose neretai įsikyri, tačiau kai visi susitinkame „Rūtų darželio šokiuose“, suvoki, kad tai, šiaip ar taip, yra šventė. Visi susaistyti kažkokiais beveik šeiminiais ryšiais, net jeigu nerašo. Visi kiti pliuškiai su savo dekoracijomis – tik šiaip balastas, kuriam išnykus gal net taptų savotiškai liūdna.
Tirščiausia knygų mugės teritorija – vaikų, kurią administruoja Sigutė Chlebinskaitė (ir Kęstutis Kasparavičius, Sigutė Ach, Stasys Eidrigevičius bei kiti, bet ji – valdingiausia). Nežinau daug kitų dailininkų, kurie tai sugebėtų. Kai nueinu į komercinį knygyną ir pamatau „perkamiausias“, niekaip nesuprantu – kaip visgi prastai žmogui turi būti su estetika, kad jis pirktų knygas tokiais žiauriais, beviltiškais viršeliais. Todėl dailininkų įtakos zona šioje mugėje labai svarbi.
Finalinis „Metų knygos“ renginys. Teko girdėti, lituanistės ragina mokinius išrašinėti citatas iš vadinamojo penkioliktuko, pasirašinėja už tai kažkokias įskaitas – mano galva, tai siaubinga. Renginio metu perskaityti du moksleivių atsiliepimai apie susitikimus su rašytojais. Viename išreikšta intencija sužinoti, kuo rašytojo dienotvarkė skiriasi nuo paprasto žmogaus dienotvarkės, kitame – kaip atrodo tie, kuriems pavyko pasiekti tiek apdovanojimų. Abi citatos atskleidžia gilias švietimo (pirmiausia lituanistikos) problemas. Statistiškai rašytojas gana dažnai yra nuskurdėlis, nevykėlis, narcizas, niekšas; neretai alkoholikas ar kitų silpnybių apsėstas bėdžius, tačiau mokyklose jis vis tiek pristatomas kaip pedagoginis pavyzdys, romantiškas sėkmės atvejis, o ne paprastas žmogus. Renginyje dar kartą pabrėžta, kaip neva trūksta knygų paaugliams – kuo aš visiškai netikiu, nes nepripažįstu paauglystės kaip išskirtinės skaitymo kategorijos. Knygos, kurios pas mus apibūdinamos kaip skirtos „paaugliams“, iš tikrųjų yra vaikams. „Rašyk poeziją… paaugliams“, – ironiškai pasiūliau greta sėdinčiam Dainiui Gintalui. „O įdomu, kas maždaug tai būtų, – susimąstė jis. – Turbūt Leknickas ar kokie „Begalybės fragmentai“ ir yra poezija paaugliams.“
●
Neseniai buvau kalbinama amžinąja „kritikos krizės“ tema. Po to visaip mąsčiau ir priėjau prie išvados, kad žmonės tiesiog nemoka būti kritikuojami. Net į korektiškas recenzijas jie reaguoja feisbuke išvadindami recenzentus „durniais“. Tad gal problema ne kritika, o nemokėjimas (netgi piktybiškas atsisakymas to mokytis) jos priimti? Tarp rašytojų kažkodėl tvyro nuostata, kad kritikas turi ateiti tarsi kokie Trys Karaliai ir, nusilenkdamas autoriui, jį pagarbinti. O jeigu to nepadaro, tai būtina bent jau savo socialiniame burbule jį pažeminti. Gal tada verčiau rašykit iš karto į laikraščius, autoriai?.. Aiškiau pasimatytų realios kritikų klaidos, reabilituotume autoriaus „žinojimą, ką norėjo pasakyti“. Arba atvirkščiai – išryškėtų jo bejėgystė artikuliuoti literatūros situaciją „be savęs“. Ir tai nuviltų.
