Knyga apie paskutinį neoromantiką

Knyga „Žiobiškio vėjas: apie poetą Daną Kairį ir jo kūrybą“ (Atsiminimai, kūrybos analizė, eilėraščiai. Sudarė ir parengė Jonas Laurinavičius. K.: Naujasis lankas, 2016. 224 p.) nukėlė į 1997-ųjų vasarą Žiobiškyje – mano pirmąją tautosakos ekspediciją su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva ir entuziastinguoju Venantu Mačiekumi. Berinkdami smulkiąją tautosaką, kartą užsukome aplankyti viename iš gretimų kaimų gyvenusios to krašto įžymybės – poeto Dano Kairio. Prisimenu tvirtą besišypsantį vyrą…

Iš Ažusienių kaimo (Rokiškio krašto) kilęs poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, pedagogas D. Kairys (1938–2013) paliko tris poezijos knygas: „Žvaigždė sulos ąsotyje“ (1997), „Vėjas alėjoj“ (2006), „Su vėju už parankės“ (2011). Raginamas bendrakursio, ilgamečio laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriaus, rašytojo, žurnalisto Jono Laurinavičiaus, planavo parengti poezijos rinktinę: Marcelijus Martinaitis buvo pažadėjęs parašyti įvadą. Deja, nespėta, abu iškeliavo anapusybėn… D. Kairys galėjęs tapti Poetu, žinomu ne tik savo regione, bet ir visoje Lietuvoje. Dėl kokių priežasčių ši talentinga asmenybė liko žymių rašytojų užnugaryje? Kodėl D. Kairio kūryba susidomėta dabar – po jo mirties? Kodėl debiutinė knyga pasirodė tik 1997 m., kai D. Kairiui buvo 59-eri? Tai svarsto knygos sudarytojas J. Laurinavičius ir kiti autoriai.

Knygą sudaro dešimt skyrių: „Įvadas“, „Rokiškėnų atsiminimai apie Daną Kairį“, „Eilėraščiai, skirti D. Kairiui“, „Iš kurso draugų atminties“, „Eilėraščiai, rašyti auditorijoje“, „Asmenybės ir kūrybos įžvalgos“, „Žiobiškio vėjo pagairėje. Eilėraščiai“, „Eilėraščiai iš Dano Kairio bloknoto“, „Dano Kairio takais Rokiškio krašte“, „Bibliografija“. Skaitant užkliūva nevientisas leidinio stilius: publicistinis pinasi su moksliniu, literatūriniu.

Vienas svarbiausių knygos skyrių – „Asmenybės ir kūrybos įžvalgos“. Jame publikuojami jau skelbti ir naujai parašyti tekstai, analizuojantys D. Kairio biografiją ir poeziją. Skaitytojai ras vieno pirmųjų D. Kairio kūrybos vertintojų Antano Rybelio 2007 m. publikaciją (spausdinama pakoreguota) „Neprovinciali poezija iš provincijos“ ir naujai parašytą tekstą „Jo sielą nusinešė vėjas“. Taip pat – prof. Česlovo Kalendos straipsnį „Praradimų žvarba – tai jo mūza“, kuriame autorius teigia, kad D. Kairio gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai subrandino graudoką poeziją. Dr. Rimanto Skeivio straipsnis „Ilgesio besparnis paukštis“ – vienas reikšmingiausių D. Kairio gyvenimo ir kūrybos vertinimų. R. Skeivys labai įsigilinęs į savo kurso draugo kūrybą, puikiai prisimenąs studijų metus, tuometę laiko dvasią. Straipsnio autorius D. Kairio kūrybą vertina XX a. antros pusės–XXI a. pradžios lietuvių literatūros kontekste, konstatuoja, kad visąlaik būta tokių kaip D. Kairys „autsaiderių“, „nepriklausomųjų“, kurių kūryba laiku neįvertinta. D. Kairys – paskutinis lietuvių literatūros neoromantikas, savo poetine kūryba praturtinęs lietuvių literatūrą. R. Skeivys aptaria poeto eilėraščių struktūrą, tiksliau, du jos modelius: reflektuojamąjį ir išpažintinį. Anot mokslininko, natūralią jausmų raišką vėlesnėje kūryboje keičia „magiškasis lyrizmas“. Literatūrologas svarsto, ar tam įtakos susiformuoti turėjusi Henriko Radausko ar Jurgio Savickio kūryba. R. Skeivys labiau linksta prie nuomonės, kad magiškojo lyrizmo šaltinis – lietuvių tautosaka, Europos antikinės kultūros klodai. Autorius aptaria kontrastuojančius pasaulėjautos klodus, kuriančius eleginį poezijos toną, pagrindinę tematiką (meilė ir gamta), motyvus, raišką. Analizuodamas ir interpretuodamas poeziją, pateikia daug poezijos pavyzdžių. Apibendrindamas teigia, kad kūrybos pradžioje akivaizdi neoromantizmo įtaka, o individualus balsas susiformavęs jau vėlesniu laikotarpiu. Literatūrologas išskiria ir neigiamą bruožą – egocentrinį poezijos pobūdį.

Iš poetą pažinojusiųjų atsiminimų aišku, kad D. Kairys lengvai eiliavo, kūrė kalambūrus, scenarijus, buvo nepralenkiamas eiliuotojas bet kokiomis progomis. Nors kurso draugai jį laikė poetu „iš Dievo malonės“, viena iš savybių, kuri trukdė D. Kairio talentui skleistis, anot Algimanto Zurbos, „keistas drovumas“, kuklumas. R. Skeivio nuomone, sustota pusiaukelėje, nes neįveikta prigimties inercija ir kūrybingumas nesusietas su aukštesniais tikslais. R. Skeivys atmeta dažniausiai nurodomą poeto nepopuliarumo priežastį – kuklumą. Jis mano, kad tuometiniams redaktoriams buvo nepriimtina pati D. Kairio poezija, nes dekadentiška, be privalomos sovietmečio panegirikos. Kaip būdinga tuomet jau pasitraukusiai prieškario neoromantikų kartai, D. Kairio kūryboje grožimasi gamta, meile.

Pats D. Kairys yra teigęs, kad jam svarbiausia kūrybos prielaida – melodingumas, skambumas: „Eilėraštis turi skambėti. Neskambės – nepasieks ausies.“ Aptariamasis poetas – lyrikas iki kaulų smegenų kaip Paulius Širvys (su juo kurį laiką net bendravęs studijų metais), Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Sergejus Jeseninas (memuaruose rašoma, kad išvaizda panašus į jį). A. Rybelis prisimena, kad D. Kairys nuolat nešiodavosi S. Jesenino ir J. Aisčio poeziją, mėgdavo juos cituoti.

Knygoje panaudota daug įsimintinų fotografijų iš D. Kairio šeimos, studijų draugų ir kraštiečių albumų. Memuaristinę knygos dalį „Rokiškėnų atsiminimai apie Daną Kairį“ sudaro artimųjų: sesers Danutės Balaišienės, sūnaus Dariaus Kairio, kuriam tėtis dovanojęs vienintelį turtą – knygas, draugės Aldonos Kriukelienės – prisiminimai. Iš atskirų mozaikiškų detalių dėliojamas jautrios, balsingos, mėgusios dainuoti ir eiliuoti asmenybės portretas. Anot D. Balaišienės, Danukas buvo kaimo vaikų ir jos „atamanas“. Žaisdavęs vaikystėje pavojingus žaidimus (karas – granatų sprogdinimas, bunkerių kasimas), bet sesutę visada saugodavęs už nugaros. Nuo mažens būsimojo poeto gyvenimas nelepinęs: šešis kilometrus traukdavęs pėsčiomis į mokyklą. Iš mamos paveldėjęs balsą. A. Kriukelienė mena, kad po mamos mirties D. Kairys kaip relikviją tarp knygų saugojęs jos šilkinę skarelę, kurią ji ryšėdavo eidama į bažnyčią. Knygoje taip pat rasime klasės draugės Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narės Danutės Kastanauskaitės, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkės Redos Kiselytės, šios sąjungos narių Vidos Papaurėlienės, Antano Gintauto Žilinsko, pedagogės Genovaitės Šajauskienės, bibliotekininkės Daivos Vilkickienės, Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Janinos Šliominos, D. Kairio bičiulio istoriko Vytauto Gasiūno, buvusios mokinės Violetos Kepalaitės-Aleknienės prisiminimus. Dalį memuarų užrašęs pats J. Laurinavičius. Deja, ne visi atsiminimai nauji. Skyriuje „Iš kurso draugų atminties“ nauji tik A. Zurbos atsiminimai, pavadinti „Lyg ietį švystelėjus“. Rašytojas gyvai prisiminė vieną įvykį iš darbų kolūkiuose, kai D. Kairys žaisdamas vos neprisidaręs bėdos… J. Laurinavičiaus surinkti knygoje „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“ (2009) ir Rokiškio laikraštyje „Gimtasis kraštas“ jau skelbti atsiminimai. Žinoma, džiugu, kad viskas sudėta į vieną knygą.

Knygoje skaitytojai ras D. Kairiui dedikuotų eilėraščių ir paties poeto studijų laikų kūrinių, skirtų M. Martinaičiui, A. Rybeliui, J. Laurinavičiui, taip pat perskaitys rankraštinių D. Kairio eilėraščių, kaip antai:

Ak, žydėjo vasara, ir rūtom

Horizontai degė keturi.

Įėjai į tylią mano būtį,

Praeitį palikus pas duris.

Rankraštiniai tekstai kūrėjo užrašyti dailia rašysena – dar ne kompiuteriu rinkti. Tik šie kūriniai iki šiol nebuvo niekur skelbti. O eilėraščiai iš bloknotų – tai į D. Kairio poezijos knygas nepatekę, bet periodikoje jau publikuoti, pavyzdžiui, „Pavasaris“:

Pavasaris…

Drėgme alsuoja sniegas,

Pražydo saulėj namo sienos

Ir pirmas purvo lašas traukia akį.

Į akis krinta skubotas knygos parengimas: kartojami ar skirtingai traktuojami tie patys faktai, pavyzdžiui, įvadiniame straipsnyje „Vietoj įvado“ sudarytojas teigia, kad D. Kairys, studijuodamas Vilniaus universitete, spausdino savo eilėraščius „Tarybiniame studente“, o tekste „Dar ne žiema, / Bet jau nebe ruduo…“ rašo, kad, „atrodo, keli jo eilėraščiai buvo išspausdinti“ minėtame laikraštyje. Neišvengta korektūros klaidų, turinio ir knygos tekstų išdėstymo netikslumų.

2016 m. pavasarį grupelė 1959–1964 m. lituanistų kurso draugų – J. Laurinavičius, R. Skeivys, Č. Kalenda – keliavo po Rokiškio kraštą, stengdamiesi suvokti, kokioje aplinkoje gyveno ir kūrė bendrakursis D. Kairys. Į knygą įtraukta J. Laurinavičiaus aprašyta kelionė „Žiobiškio vėjo pagairėje“, tačiau šio publicistinio teksto galbūt nevertėjo spausdinti.

D. Kairio bibliografija pateikta neišsami: neįtraukti visi apie poetą rašyti tekstai. Kodėl? Juk užsimota parengti monografinio stiliaus knygą, tad ateities tyrėjams būtų pravarti išsami kūrėjo gyvenimo ir kūrybos bibliografija.

Nepaisant trūkumų, ši knyga – nepakeičiamas šaltinis besidomintiems D. Kairio poezija. Sveikintinas ir įkvepiantis sudarytojo J. Laurinavičiaus ir kitų kurso draugų entuziazmas – kasmet susitikti M. K. Sarbievijaus kieme prie berželio, domėtis kurso istorija ir rūpintis buvusio kurso draugo D. Kairio kūrybiniu palikimu. J. Laurinavičius kupinas užmojų: ketina rūpintis, kad vienai iš Rokiškio gatvių būtų suteiktas D. Kairio vardas, o Rokiškio muziejuje būtų atidaryta nauja ekspozicija apie žymųjį kraštietį.