Egzistencinių klausimų kinas

Berlyno kino festivalis, kasmet vis sunkiau pritraukiantis didžiuosius vardus, vis įdomesnis darosi ne dėl didelių premjerų, bet dėl mažesnių eksperimentinių filmų. Programose „Panorama“ ir „Forumas“, į kurias surinkti būtent tokie filmai, visuomet daug juokingų nepavykusių projektų ir pretenzingų bandymų reformuoti kiną kaip mediją, bet taip pat galima rasti talentingų kūrėjų darbų. Čia neturiu tikslo apžvelgti vienam žmogui neaprėpiamą medžiagą, bet pamėginsiu apčiuopti Berlynui būdingą svyravimą tarp to, kas poetiška ir gudru, ir to, kas tuščia ir neįtikima, bei plonytes ribas tarp šių savybių.

Politinių filmų perpildytame festivalyje džiugino trileris „Įsirijuotieji“ (Insyriated, rež. Philippe Van Leeuw), kuriame Sirijos gyvenimas pateikiamas su socialiniam kinui būtinu tikroviškumu ir brėžiamas naratyvas, žiūrovus jaudinantis pats savaime, ne vien dėl poteksčių (o šios dvi savybės dera retai). Viename bute uždaryta saujelė žmonių – buto šeimininkės šeima, vienos iš dukrų vaikinas ir kaimynų pora su kūdikiu – turi išgyventi vieną tarsi niekuo neypatingą dieną. Krinta bombos, kieme po langais šaudo snaiperiai, bet reikia kaip nors palaikyti kasdienį gyvenimą. „Įsirijuotieji“ priklauso itin retai autorinio kino grupei – filmams, išlaikantiems žiūrovą ant kėdės krašto. Išvados dvejopos: viena vertus, džiugu, kad Sirijos tema kine neina išvien tik su kuo brutalesnėmis dramomis, kita vertus, šiame filme, kaip ir kiekviename trileryje, siekiant žiūrovui kuo skaudžiau įkąsti, daug kas užaštrinta arba perdėtai supaprastinta. Turint omenyje, kad visi šie įvykiai vyksta dabar ir, atrodo, dar ilgai vyks, kyla klausimas, ar tikrai šiai temai jau metas virsti pastišu.

Klausimus apie laisvę, karą, gyvenimą, mirtį, šeimą ir buvimą vyru norėtų užduoti ir Ole Giæveras, filmo „Iš balkono“ (Fra balkongen) režisierius, scenaristas ir pagrindinis aktorius (filmas yra labiau dokumentika negu fikcija). Ankstesnio jo projekto „Prieš gamtą“ (Mot naturen), rodyto ir Lietuvoje, sėkmę lėmė nuoširdumas. Giævero veikėjas, lakstydamas miškais, nesvarstė metafizinių klausimų, o gailėjo savęs, keikė žmoną ir svajojo, kaip palieka savo šeimą. Šįsyk nieko panašaus nėra. Lipdydamas archyvinius kadrus, savo jaunystės popmuziką ir dramatišką pasakotojo toną, režisierius klausia apie viską ir, kaip neišvengiamai būna tokiais atvejais, apie nieką. Šįsyk jis primena visai ne „Prieš gamtą“ laikų krizę išgyvenantį modernų žmogų, o tą draugą, kuris kartais jaučiasi vienišas ir įsivaizduoja, kad tai jau ir yra egzistencializmas. Deja, išeina kramtomosios gumos skonio filmas, ne tik neverčiantis mąstyti, bet dar blogiau – bandantis apgauti, kad po jo tuštybe slypi išmintis.

Rašytojas Jamesas Baldwinas, priešingai nei Ole Giæveras, turėjo ką pasakyti. Jo juodraščiu paremtame filme „Aš nesu tavo negras“ (I am Not Your Negro, rež. Raoul Peck) mėginama užfiksuoti sociopolitinę praėjusio amžiaus antrosios pusės situaciją JAV ir klausti, kodėl afroamerikiečių protestai baigėsi tik smurtu, o jų lyderiai Malcolmas X ir Martinas Lutheris Kingas buvo nužudyti. Šia tema pernai pasirodė ir Avos DuVernay „Trylikta“ (13th). Be abejo, filmai panašūs, bet Pecko Berlyne pristatytas projektas renkasi gerokai filosofiškesnę prieigą prie problemos: ten, kur DuVernay remiasi statistika ir aiškina problemas sociologo balsu, Peckas ir Baldwinas stengiasi užfiksuoti pamatines filosofines prielaidas, vedančias prie rasizmo. Tad ir rezultatas visai kitoks, nors idėjiniu lygmeniu toks pats. Peckas juodaodžių problematiką aptaria iš esmės subjektyviai, tačiau žavi savo blaivumu – laikais, kai daugybė žmonių priešais laikė tiesioginius oponentus, policininkus, teisėjus arba visus baltuosius, Baldwinas kalbėjo apie pamatines odos spalva grįstos perskyros prielaidas. Taip, nepaisant gerokai asmeniškesnio kalbėjimo tono, pereidamas į kone psichologinę dimensiją.

Alexo Rosso Perry dramoje „Auksiniai išėjimai“ (Golden Exits) vienu metu kalbama daugybe temų, bet, kitaip nei filme „Iš balkono“, jos neužgožiamos kūrėjo savimylos. Apie nauja asistente susižavėjusį vyrą ir abiejų šių veikėjų draugus pasakojančiame filme aprėpiama beveik dešimt personažų, iš skirtingų perspektyvų aptariant vieną gyvenimo mėnesį. Kaip ir ankstesniuose autoriaus darbuose, akivaizdus noras į žiūrovus prabilti perdėm tiesmukai – „Auksinių išėjimų“ veikėjai paprasčiausiai per daug protingi, kad tuo patikėtum, o kiekvienas kasdienis pokalbis virsta kone psichoanalizės seansu. Nepaisant to, pagarba, kurią režisierius rodo kiekvienam veikėjui, net jei jie klysta, leidžia lengvai priimti ir pajusti jų motyvaciją. O kadangi visi jie skirtingo amžiaus ir pažiūrų, ir paties kūrinio išvada skamba polifoniškai, nieko nepasmerkdama ir nieko iki galo neišteisindama.

Kita šeimos drama „Užtvanka“ (Barrage, rež. Laura Schroeder), kaip ir Perry filmas, sentimentali, bet čia atsisakoma išskirtinės formos. Apie motinos ir dukters mėginimą užmegzti ryšį pasakojanti istorija yra pakankamai graži ir įdomi, kad ją žiūrėtum be didelių refleksijų, bet kažin ar tai gerai. „Užtvanka“ (ją į Lietuvą atveš „Kino pavasaris“) yra viena tų istorijų, kurias užmiršti dar nepakilęs nuo kėdės. O Berlyno festivalyje ji vis vien buvo viena žiūrimiausių – juk maždaug penkiolika minučių ekrane matome Isabelle Huppert! Šįsyk iš nenoro pasirodyti perdėm ambicinga, režisierė sukūrė tiesiog „jokį“ filmą – nei skaudų, nei juokingą, nei gilų, nei paviršutinišką, nei prastą, nei gerą.

Tai vienas iš Berlyno kino festivaliui būdingų kraštutinumų. Nuspėjamas, daugybę kartų matytas kinas, patenkantis į programą vien dėl to, kad sugeba krūvą klišių sulipdyti į „susižiūrinčią“ visumą, šiame festivalyje rodomas kartu su kino kalbą pakeisti trokštančių – dažniausiai debiutuojančių – režisierių darbais. „Užtvanka“, tradicinis kūrinys, „Forumo“ kontekste atrodo net kiek svetimkūnis, ir kuo daugiau laiko praleidi su kitais programos filmais, tuo nuomonė apie Schroeder filmą griežtėja. Didžioji dalis „Forumo“ dalyvių ieško naujų formų, naujų idėjų ir net tam nepavykus (o nepavyksta, žinoma, didžiajai daugumai) bent jau turi ambicijų. Ko nepasakysi apie „Užtvanką“.

Kitas kraštutinumas šiose programose yra iš pamatų kino kalbą perrašyti pretenduojantys, patoso sklidini filmai. Geriausias tokio „Užtvankos“ antipodo pavyzdys – amerikiečio Traviso Mathewso „Diskretiškas“ (Discreet). Pasakojama jauno vyro, filmuojančio greitkelius, vieną po kitos ryjančio motyvacines laidas ir važiuojančio nužudyti vaikystėje kažką baisaus jam padariusio senelio, istorija. Filmas pilnas judančių, viena su kita susipynusių detalių, kartu tarsi turinčių sukurti įvairiapusį portretą. Tačiau taip pat jis pilnas ir nepamatuojamo noro pasirodyti: kiekvienas kadras atakuoja ryškiomis spalvomis, muzika baubia taip grėsmingai, kad kartais sunku išgirsti dialogus, o sumontuota taip, lyg tai būtų vaizdo klipas. Kūrėjai daro viską, kad sukurtų naujovišką ritmą, neskirstantį naratyvo nei į priežastį ir pasekmę, nei į pirmą, antrą ir trečią veiksmus. „Diskretiškas“ yra vieno nenutrūkstamo montažo filmas. Bet publika, užuot netekusi amo, ko neabejotinai tikėjosi Mathewsas, kino salėje tiesiogine šio žodžio prasme garsiai knarkė. Tad kitame kūrybos kraštutinume laukia visiškai tas pats kas ir stagnuojančioje tradicijoje – nuobodulys.

Kita vertus, kai žaisdamas kino forma nepersistengi, o estetinius ir naratyvinius sprendimus pakankamai motyvuoji, toks „keistas“ kinas yra smagiausia festivalio dalis. Pavyzdžiui, Grego Zglinskio trileris „Gyvūnai“ (Animals), kuriame fantastiškai žaidžiama su žiūrovais visuomet sėkmingai laviruojant ties absurdo riba, buvo vienas geriausių ir labiausiai įtraukiančių festivalio darbų. Austrų pora šešiems mėnesiams išvyksta į Šveicariją. Dar nespėję sulipti į mašiną jiedu susipyksta, o žiūrovams leidžiama suprasti, kad jis savo žmoną dar ir apgaudinėja. Tada, po mažos avarijos, pradeda dėtis keisti dalykai, verčiantys istorijos veikėjus galvoti, kad jie arba sapnuoja, arba, dar blogiau, patys yra sapnuojami. Visi žinome, kokie nuspėjami paprastai būna tokie filmai, ir atrodo, kad tai žino pats Zglinskis, taip subtiliai tradicinį mindfuck žanrą apverčiantis aukštyn kojom, kad neatidžiai žiūrint „Gyvūnai“ gali pasirodyti kaip eilinis žanrinis filmas, ir tik atidžiai sekant įvykius atsiskleidžia tikrosios autoriaus intencijos – visa tai yra parodija. Su kiekviena scena režisierius vis drąsiau šaiposi iš žiūrovus apie pirštą vyniojančių filmų, galiausiai atvesdamas į tokią fundamentaliai neišnarpliojamą painiavą, kad belieka juoktis. Pavyzdžiui, seniausiai nusibodusi scena: veikėjas atsiduria baisioje situacijoje – veikėjui nutinka kažkas siaubingo – veikėjas pabunda. Šitai pakartojama su abiem protagonistais iš eilės, taip devalvuojant įprastą klišę. Tai, kad „Gyvūnai“ yra neiššifruojami, kine nėra didelė naujiena, tačiau šviežias yra gebėjimas taip perkrauti filmą viskuo – šokinėjimu laikais, sapnais, veikėjų perspektyvomis, ateities įsivėlimais į praeitį ir tiesiog neperprantamais epizodais, – kad dalis publikos, pratusi prie žanro specifikos, net nepastebėdama nuseka Zglinskio filmu iki parodijos.

Ir vis dėlto geriausias abiejų programų filmas buvo gana įprasta santykių drama „Dievo šalis“ (God’s Own Country, rež. Francis Lee). Atšiauriame Anglijos kaimelyje susitinka du vyrai: vietinis atžagareiva ir darbo ieškantis imigrantas iš Rumunijos. Nuo pat pradžių jų santykiai atšiaurūs, bet abu tyrinėja ir seka vienas kitą. Ūmai, ne per romantiškus žvilgsnius, bet per muštynes, prasideda vyrų romanas. Neišvengiamas palyginimas su „Kuprotu kalnu“, ką tuojau po premjeros kartojo kritikai. Pirma, šios istorijos kone identiškos, antra, „Dievo šalis“ yra visomis prasmėmis klasikinis filmas. Nuo „Užtvankos“ ar kitų dar žiūrint pamirštamų filmų jis skiriasi tuo, kad čia šablonai panaudoti emocijai perteikti, o ne jai atstoti. Jame nebandoma dramaturginių nelygumų užglaistyti ekstravagantišku stiliumi, tempo palaikyti montažu, meilės išreikšti sentimentalia muzika ar žiūrovus šokiruoti atviru seksu. Iš abiejų savo personažų Lee paima būtent tai, ko jam reikia, sukuria stilių, kuris idealiai tinka istorijai, ir kinematografinius triukus naudoja tik tada, kai to reikalauja vidinė filmo logika. Aktoriai nesiverčia per galvą, norėdami kuo geriau pasirodyti, priešingai – abu ramiai, tyliai kuria savo vaidmenis, neįspūdingus savaime, bet derančius vienas šalia kito. Režisierius nesiekia nei apgauti publikos triukais, nei pasislėpti už konvencijų, o tiesiog pasakoja istoriją – girdėtą, matytą, bet pačiam kūrėjui svarbią. Ir tuomet, kai visas dėmesys sutelkiamas į šią istoriją (o ne į režisierių, scenaristą ar montuotoją), galima teigti, kad turime „išbaigtą“ filmą.

Berlyno kino festivalis, kaip ir visi tokio masto renginiai, vienam žiūrovui neaprėpiamas. Išvykdamas visuomet žinai, kad praleidai ir labai daug nuviliančių, ir įdomių projektų, nes tiesiog neliko laiko. Šiemet tendencija gana aiški, nors skamba tarsi visai „nemeniškai“: kokybiškiausius projektus pristatė kūrėjai, žengę tarp klišių ir originalumo, tarp paprastumo ir ekstravagancijos.