Apie politikos autoriteto ribas
Smėlio dėžėje žaidžiančius vaikus įsivakarojus mama pakvietė namo – tačiau jie nenorėjo eiti ir visaip bandė mamą įtikinti, kad prisidėtų prie pilių statymo. Taškas. Kas dabar bus?
Tai metafora, kurią sugalvojau Lietuvos politiniam gyvenimui iliustruoti. Ką manote? Viena dilemos pusė – politiškai aktyvių, kita – Lietuvai apatiškų piliečių simbolis. Kyla geras klausimas: kuris yra kuris?
Politinė kalba pasižymi ypatingu autoritetu. Kad ir ką žmonės veiktų, kad ir kokia tema būtų diskutuojama, politikos žodis kiekvienam parodo jo vietą. Smėlio pilys paliekamos naktinėms kačių pramogoms, skraidantys padebesiais – patupdomi atgal į geležinį būties narvą; laisvė, žodžio laisvė, laisva ekonomika, mūsų teisės – visa tai turi suklusti ir nuolankiai įsiklausyti priartėjus politikos balsui. Mat bene pačia svarbiausia prasme politika yra tai, kas saugo mūsų laisvą gyvenimą nuo sunaikinimo grėsmės. Politika yra laisvės riba ir sąlyga. Kur baigiasi politika, ten baigiasi laisvė. Ties valstybės saugumo klausimu pasibaigia visi žaidimai – prasideda rimta šneka.
Tačiau argi nekeista: tai, kas vertinama rimčiausiai – karas, – kartu yra bene pats absurdiškiausias ir kvailiausias dalykas, kokį tik galima įsivaizduoti. Valstybės dukros ir sūnūs, kaip sako politika, turi pareigą ir garbę ginti valstybę nuo priešų. O kas nors jiems prieš stojant į gretas pasakė, kad Lietuvos kariuomenę reikalingą padarė ne kas kitas, o subingalviai iš Rytų? Kad ginti valstybę – tokia pat būtinybė ir garbė, kaip raminti įkaušusį ir įsismarkavusį žmogų, kuris toks bukas arba kuriam taip beviltiškai nepasisekė.
Todėl kviečiu dar kartą žvilgtelti į metaforą pradžioje.
Turbūt kiekvienas iš mūsų ant slenksčio tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo yra akimirkai suvokęs, kad suaugusiųjų gyvenimas taip pat tėra žaidimas – beprasmis… Dėl kažkokių priežasčių labai greitai pamirštame šią svarbią tiesą ir norime eiti toliau: įžvelgti čia garbę, būtinybę ir tuo įtikinti kitus.
Nesiginčiju, kai kurie valstybės gyvenime įžvelgia ir išgyvena prasmę, net nori tuo pasidalinti ir su kitais, mąsto: „Reikia pasistengti, kad pilietinis aktyvumas kiltų ir didėtų.“ Bet… Iš tiesų, reikia? Kam tokiems?
Juk politika Vakaruose yra gana keistas darinys. Iki užsikirtimo kartojama mintis, kad politika – tai būtina laisvės sąlyga, čia netinka. Veikiau yra atvirkščiai – laisvė yra Vakarų politikos sąlyga ir riba. Politika baigiasi ten, kur baigiasi laisvas ir savarankiškas dalyvavimas valstybės gyvenime. Lietuvos valstybę atkūrę žmonės neturėjo valstybės, tačiau ypatingu būdu pasinaudojo savo laisve. Kas iš tų, kurie ugdo atsakingų piliečių kartą, padarys juos laisvus? Ar turės ryžto pripažinti, kad laisvė – tai kita beprasmybės pusė ir tikrasis sąžinės balsas, leidžiantis atvirai pasakyti, kad vienas mūsų būtinybes grindžia absurdas, o kitas – svajojimas.
Laisvė yra gaivalas, kurio išraišką greičiau aptiksime literatūriniame, poetiniame, kartais – religiniame tekste, bet ne pirštu grūmojančiame politiniame komentare. Tačiau tekstai – tik pelenai. Kas įžiebia ugnį?
Politikos autoriteto nenaudai, laisvė – tai vaikas vaikaujantis. Ji linkusi pamiršti politiką. Tačiau – kartais – leidžia sužaisti ja kaip niekam kitam.
