Abejingumo spąstai
Pastaruoju metu ne tik žiniasklaidos venomis, bet ir meno kraujagyslėmis cirkuliavo ta pati – pabėgėlių aktualija. Teatras, vis aktyviau reaguojantis į socialinius reiškinius, mano dėmesį patraukė trimis kūriniais: Pauliaus Ignatavičiaus režisuotu spektakliu „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre (sukurtu pagal Aischilo tragediją „Maldautojos“ ir Andriaus Jevsejevo dramaturgiją), Oskaro Koršunovo spektakliu-hepeningu „Eglė žalčių karalienė“ (inspiruotu Elfriedės Jelinek teksto „Prašytojai“ ir interneto komentarų) ir naujausiame „Teatro žurnalo“ numeryje (2016 / 2 / Nr. 4) spausdinta Matéi Vişnieco pjese „Migraaantai, arba Mūsų per daug šitam sušiktam laive, arba Tvorų salonas“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Pabėgėlių jau būta ir antikos laikais – tai liudija „Maldautojų“ istorija apie Danaides, nepanorusias paklusti tirono Aigipto valiai ir ištekėti už jo sūnų, todėl su tėvu laivu išplaukusias į Graikiją ir paprašiusias prieglobsčio. Graikai jas užjaučia ir tautos sprendimu karalius Pelasgas priglaudžia pabėgėles. Tuo metu labiau bijota Dzeuso rūstybės nei Aigipto kariaunos, o gal tik dievų baime buvo skatinamas elementarus gailestingumas.
Simboliškai savo šalies pirmuoju atėjūnu galime vadinti žaltį, mūsų krašte gyvenusį povandeninėje karalystėje ir užkapotą dalgiais. Ir nereikėtų nuvertinti pasakoje užslėpto tautinio mentaliteto ir ksenofobijos užtaiso. Kas, jeigu ne liaudies išmintis, glūdinti „nekaltuose“ folkloro naratyvuose, taikliausiai atspindi vyravusią pasaulėžiūrą? Todėl sutinku su O. Koršunovo nuomone apie spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ aktualumą: „[...] jis [spektaklis] kalba apie neįtikėtiną žmonių nenorą apskritai kažką suvokti. Nenorą suprasti, jog pasaulyje esi su kitais, galbūt svetimais, tačiau juk tai ir yra sugyvenimo klausimas.“
Vienas iš šio spektaklio dramaturgijos atspirties taškų – E. Jelinek pjesė „Prašytojai“, atskleidžianti 2013 m. įvykius Austrijoje, kai 70 prieglobsčio prašytojų užėmė vieną iš Austrijos sostinės Vienos bažnyčių. Jie protestavo prieš lėtą biurokratinę sistemą, reikalavo vertėjų, leidimo dirbti, galimybės jų vaikams lankyti mokyklą. Palyginus masinius migrantų srautus Europoje, Lietuvos žiniasklaida, garsiai trimituojanti apie kiekvieną pasirodančią šeimą, net nebūtinai norinčią likti Marijos žemėje, atrodo komiškai. Režisieriaus O. Koršunovo manymu, dėl kelių pabėgėlių žmonės kelia isteriją, atspindinčią ne socialinę, o veikiau dvasinę problemą, apipintą baimėmis.
„Europiečiai“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Šios baimės išreiškiamos ir spektaklyje „Europiečiai“ – kad atvažiavę emigrantai apkrės, apvogs ir tuštinsis į smėlio dėžę. Štai tokia primityvi, ironizuojama baimės retorika visgi turi tam tikrą pagrindą – įsisiautėję teroristiniai išpuoliai pasaulyje, šariato įvedimas Anglijoje, masinis tautų kraustymasis ir kiti monai. Ne veltui Aischilo drama „Maldautojos“, nors ir skirta taikai skatinti, baigiasi nelaimingai: priimtasis Danaidžių tėvas nužudo karalių ir užima jo sostą.
Aptariami kūriniai apima tris aspektus: migrantų situaciją, liaudies nuomonę ir politikų strategiją. Pastarųjų pozicija Lietuvoje gana aiški – reikia rėkti, kad šaliai gresia pavojus ir neturime lėšų pabėgėliams apgyvendinti, o kartu kelti savo populiarumo reitingus. M. Vişniecas pjesėje „Migraaantai“ ironiškai parodo politinio korektiškumo persisunkusią situaciją, kai prezidentą retorikos meno moko koučeris. Juk vietoj teiginio „Mes niekada nesakėme, kad galime priimti visus“ geriau sakyti „Mes visada paliksime duris atviras, tačiau atsižvelgsime į savo galimybes“. Nors ir neaišku, nėra prie ko prikibti.
E. Jelinek dramoje „Prašytojai“ migracijos reiškinius apibūdina greitkelyje priešpriešiais atvažiuojančio automobilio, pasirinkusio ne tą juostą, metafora: „Tegul net nebando jo išvengti, kaip ir mūsų neišvengs, mūsų jis gali tik vengti. [...] Mūsų, barbarų pulko, jie visi vengia. Visi žmonės, nesvarbu, kur jie gyventų, nevalingai vengia neįprastos aprangos ir galvos apdangalų, nevalingai vengia to laukinių būrio, kuriuo tapome [...]. Paprasčiau būtų padėti mums, bet dar paprasčiau mums nepadėti, ką darysi. Neįmanoma judėti prieš srovę. Tą jau supratome.“
Ne tik šiam, bet ir daugeliui pabėgėlių temą nagrinėjančių kūrinių svarbūs tie patys aspektai: skirtinga kalba, (ne)susikalbėjimas, (ne)pavykusi komunikacija, lemianti poreikių ir lūkesčių išsipildymą. Vienokiais ar kitokiais būdais šiuose teatro tekstuose atkartojamas abipusis (prieglobsčio prašančiųjų ir dėl prieglobsčio sprendžiančiųjų) nesaugumas, galios santykis, karą išgyvenančiose šalyse vyraujanti prievarta, kankinimai, įkaitai, prekyba žmogaus organais. Dažniausiai šie reiškiniai vyksta dėl to, kad norima įpirkti tai, kas svarbiausia, – svajonę gyventi saugų, laisvą ir, vadinasi, laimingą gyvenimą. Tačiau pabėgėlių srautų skrodžiama jūra nėra kelias, jūra yra jūra (citata iš spektaklio „Europiečiai“). Ir joje visada bus skęstančių ir visada bus lobstančių iš nelaimių – parduodančių suklastotus dokumentus, nevykusias gelbėjimosi liemenes ar, pagaliau, kokakolą prie pabėgėlių stovyklos sienos.
Spektaklio „Europiečiai“ žinutę išreiškia taikli baseino metafora (scenografė Goda Palekaitė), nes iš esmės Danaidės jau yra dugne, tik dar nesuvokia nuskendusios. Daugumos pabėgėlių tematika kalbančių pjesių veikėjai, tarsi kokie absurdiški Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ vienišiai, keliauja ratais, kad ir kur jie bėgtų. Iš vienos stovyklos į kitą, kurioje turės gyventi už vielinės tvoros.
Anot E. Jelinek, „laisvė baigiasi ten, kur prasideda Jūsų laisvė, taip, tai tiesa“. Tik kažkodėl – ar dėl didesnio emocinio intelekto, geresnės ekonominės situacijos ir, pagaliau, kapitalizmą lydinčio darbo jėgos trūkumo – dauguma užsienio dramaturgų reflektavo ne tik politikų svarstymus, ką daryti su ta plūstančia mase, bet ir kaip ši migrantų banga jaučiasi. Gal dėl to dauguma Europoje parašytų dramų pirmiausia atspindi pabėgėlių situaciją, savijautą ir per jų prizmę parodomą šalių, į kurias jie bėga, poziciją. Mes, net ir remdamiesi užsienyje rašyta dramaturgija, pirmiausia atsispiriame nuo politinių partijų, interneto komentarų ir neigiamos visuomenės nuomonės. Nes ne ta saujelė pabėgėlių, o masinis agresyvus abejingumas labiausiai gąsdina bet kokį socialiai sąmoningą pilietį ir yra didžiausias košmaras, kurio negalėtų susapnuoti net Eglė žalčių karalienė.
