Kuratoriai ir kritikai
Pavasarį Lietuvos gamta pasitinka monotoniškai – vieversiais ir žibutėmis. Lietuvos kultūra – įvairiau. Štai šiemet jį pasitikome diskusijomis dėl Užgavėnių kaukių, nurungusiomis debatus apie Kovo 8-osios prasmę ir šventimo būdus. Kitais metais išlįs gal dar kas nors, nežinia. Tačiau galiu lažintis, kad ir šiemet, ir kitais metais, kaip ir kelerius ar net keliolika metų prieš tai, pavasario palydose dominuos baigiamųjų egzaminų ir stojimų į aukštąsias mokyklas temos: kokių nesąmonių būta egzaminuose, kokie (ne)teisingi tekstai ir temos parinkti lietuvių kalbos egzaminui, ko vaikus apskritai mokykloje moko? Maža to, ką mokytis toliau, kokie mokslai reikalingi valstybinėms ir asmeninėms svajoms apie gerovę įgyvendinti, o kokie tik nereikalingas balastas, apkraunantis galvą ir biudžetą neperspektyviais niekais?
Su nė kiek ne mažesniu tikrumu galiu lažintis, kad ir vėl didžioji dalis strėlių lėks į socialinius mokslus. Vėl mokslo vadybininkai ir darbdavių federacijų atstovai ragins į juos nestoti, esą jų kokybė prasta. O politologai ir ekonomistai atsakydami vėl mojuos lentelėmis, liudijančiomis aukštą įsidarbinančių absolventų nuošimtį, ir įrodinės, kad jų parengimas tik gerėja.
Visgi atrodo, kad socialiniai mokslai, kad ir kiek pylos gautų, populiariojoje sąmonėje laikosi tvirčiau nei humanitariniai. Štai vadybininkas, kad ir numanomai blogai parengtas, vis vien yra vadybininkas. Nors, tiesą sakant, niekam dorai neaišku, kas tai per specialybė, klausimas, ką veikti ją įgijus, beveik niekam nekyla. O jei ir kyla, mažai kas jį išsako garsiai ir įtikinamai. Kas kita, jei prisipažįsti, kad studijuoji ar nori studijuoti istoriją / filosofiją / menotyrą. Klausimo „Ką veiksi baigęs?“ sulauki dar nebaigęs sakinio. Atsakymo, beje, niekas nesitiki ir nelaukia, mat ką besakytum, jis vis vien aiškus – tokios studijos nenaudingos, jei ne apskritai bevertės.
Ir su tuo susiduria ne vien absolventai ir studentai, kurių, jei tikėsime bendrojo priėmimo duomenimis, jau keleri metai yra apie 10 % visų stojančiųjų. Ne mažiau rimtai vertės klausimas keliamas ir humanitarinių mokslų profesionalams, susibūrusiems universitetuose ir mokslo institutuose ar nubyrėjusiems į kultūros įstaigas ar redakcijas: o jūs ką veikiate?
Neperprantami populiariosios sąmonės, nevertinami darbdavių ir žvelgdami į akis įvairiausio politinio reguliavimo grėsmėms humanitarai bando įrodyti savo svarbą, bet galiausiai vis dėlto naudą, griebdamiesi įvairiausių socialinių, politinių ir ekonominių argumentų. Ko tie argumentai verti abejojančiųjų ir kritikų akyse, yra vienas klausimas, iš kur jie kyla – visai kitas. O atrodo, kad kyla jie dažniausiai iš nesaugumo ir sutrikimo, neišvengiamos grėsmės ir ją lydinčios baimės jausmo. Galbūt todėl atsakymai į pirmąjį klausimą retai kam palieka bent kiek didesnį įspūdį – tokia ta argumentacija iš baimės ir netikrumo.
O jei taip paklaustume savęs patys: kas yra humanitariniai mokslai? Ne oficialiojo mokslo krypčių ir šakų klasifikatoriaus požiūriu, kur daugmaž viskas aišku: humanitariniai mokslai – filosofija, teologija, menotyra, filologija, istorija ir etnologija. O populiariaisiais vizijos ir misijos terminais? Profesinio etoso ir tapatybės požiūriu? Arba tiesiog kas mes ir ką veikiame?
Atsakymus, tiksliau, atsakančiuosius, veikiausiai būtų galima skirti į dvi grupes – kuratorius ir kritikus. Šituodu terminus pasiskolinau ne iš menotyros, o iš Niujorko Kolumbijos universitete dirbančio istoriko Andrew Delbanco, prieš aštuonetą metų, prasidedant pirmajai Baracko Obamos kadencijai, „The Chronicle of Higher Education“ svarsčiusio apie galimus intelektualinio gyvenimo pokyčius JAV. Ten humanitarai, beje, susiduria su tais pat klausimais ir ne mažesniu netikrumu bei nesaugumu – problemos globalios, bet specifika ir atsakymai, aiman, vargu ar gali būti kitokie nei lokalūs.
Nors, mano galva, kone visas pastaruoju metu bent kiek garsiau viešojoje erdvėje nuskambėjusias su humanitariniais mokslais sietas diskusijas (nuo mokyklinių lietuvių literatūros programų iki triukšmo dėl pernykštės Patriotų premijos) galima analizuoti per kuratorių ir kritikų ginčų prizmę, nederėtų manyti, kad tai aiški ir ryški dichotominė perskyra, dvi lentynėlės, į kurias galima dailiai sudėti visus iki vieno Lietuvos humanitarus. Veikiau jau reikėtų juos vaizduotis kaip du radikaliausius, tolimiausius polius, tarp kurių nusidriekęs platus galimų pozicijų spektras. Gryniausi tipai iš tolimiausių polių kasdieniame gyvenime, žinia, retai tepasitaiko, kaip nedažnai sutinkami ir tie, kuriuose priešybės neperskiriamai susipynusios į lygiai proporcingą 50/50 mišinį. Tad teisingesnis klausimas, kurį galėtų sau užduoti humanitarai, yra: kiek manyje kuratoriaus, kiek kritiko, kuris polius pirmauja ir kiek?
Taigi, kas tie kuratoriai ir kritikai ir kaip jie mato humanitarinius mokslus?
Kuratorius – visų pirma tas, kuris prižiūri ir saugo. Tokį supratimą numato ir lotyniškasis curator – prižiūrėtojas, globėjas. Nors turbūt dažniausiai galvon šaunanti reikšmė, siejanti kuravimą su parodų rengimu, nebe tiek ir daug šios pirminės prasmės išlaikiusi, bet ir ji šiuo atveju nėra visiškai beprasmė, mat humanitarinių mokslų kuratorius taip pat turi perteikti tai, ką jis saugo.
Kuratoriniu požiūriu humanitarinių mokslų pašaukimas yra ugdyti žmogiškumą, puoselėti universalias žmogiškas savybes, kilninti, taurinti charakterį, gilinti estetines pajautas, galiausiai, stiprinti savivoką ir pasaulio suvokimą. O tam geriausiai padeda turimas kultūros paveldas, anot dažnai cituojamo XIX a. britų kultūros teoretiko Matthew Arnoldo, to, „kas pasaulyje geriausio buvo pagalvota ar sužinota“, pažinimas. Humanitaras kuratorius ir yra tų geriausiųjų dalykų saugotojas ir perteikėjas.
„Pažink save!“ – ragino Delfų šventykla ir Sokratas, pastarasis dar pridurdamas, kad gyvenimas, praleistas kitaip nei tyrinėjant dorybę, – nevertas gyventi. Todėl reikia filosofijos. Istorijos pažinimas svarbus tiek tam, kad galėtume pasimokyti iš praeities klaidų, tiek todėl, kad žmonės, nepažįstantys savo istorijos, lieka naivūs kaip vaikai. Pyktis ir drąsa, meilė ir neapykanta, kilnumas ir niekšybė, pažinimo troškulys ir godumas, daugiau ar mažiau būdingi kiekvienam žmogui, yra meistriškai „preparuojami“ Homero ir Dantės, Šekspyro ir Goethės, Dostojevskio ir Manno kūriniuose. Tačiau žmogų ugdyti turi ne tik literatūra, bet ir kitos meno šakos – dailė, muzika, teatras, galiausiai, kinas. Visi jie humanitarui kuratoriui rūpi tiek, kiek atlieka humanistinę funkciją – puoselėja žmogiškumą. Ir kuo bendresnį, universalesnį žmogiškumą menas, istorija ar filosofija puoselėja, tuo didesni jų šansai patekti į kuratorių kuriamą kultūrinį kanoną.
Nors toks kuratoriaus rūpestis gali atrodyti kiek karikatūriškas ir beviltiškai pasenęs, visgi iš čia kyla keletas svarbių idėjų, kurios dažnai neatrodo nei karikatūriškos, nei retrogradiškos. Priešingai, jos laikomos praktiškomis ir pasitelkiamos ten, kur, atrodytų, humanistika visiškai neturi ką pasakyti. Pavyzdžiui, kultūrinio raštingumo idėja, teigianti, kad esama tam tikrų minimalių žinių, privalomų kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Maža to, kažin ar nors viena pasaulio valstybė, suteikdama savo pilietybę svetur gimusiems asmenims, laiko būtinu dalyku, kad naujieji piliečiai gebėtų išvardinti kuo daugiau joje gyvenančių žvėrių, iškasamų metalų, įsikūrusių bankų ir IT kompanijų. Tačiau turbūt visos šalys nori, kad atvykėlis žinotų bent šį tą apie naujosios tėvynės kultūrą ir istoriją – dalykus, kuriuos būtent ir kuruoja vietiniai humanitarai.
Čia, beje, kuratorinės humanistikos projektas pakliūva į nemenką įtampą tarp universalaus žmogiškumo ugdymo ir lokalinių kultūrinių praktikų puoselėjimo. Kas turėtų būti tame kultūrinio žinojimo kanone – Hesiodo „Darbai ir dienos“ ar Donelaičio „Metai“, Rafaelio „Siksto Madona“ ar Čiurlionio „Karalių pasaka“, Julijus Cezaris ar Vytautas Didysis? Ar universalus humanizmas realizuojamas, ar, priešingai, iškraipomas gausybėje įvietintų variantų? O gal humanizmas ir turėtų būti lokalus ir tarnauti ne universalaus žmogiškumo, o vietinio žmogaus pilietiniam ir kultūriniam ugdymui, mūsuose, pavyzdžiui, lietuvybės puoselėjimui, kuriam kosmopolitinis humanizmas anaiptol nelaikomas palankiu.
Tačiau lokalios kuratorystės šalininkai ne vieninteliai priekaištauja universaliai humanistikai. Ne ką mažesni keblumai kyla globalių iššūkių akivaizdoje, kai klausiama: Sokratas ar Konfucijus, „Iliada“ ar „Mahabharata“? Ko vertas žmogiškumo ugdymas, jei jis remiasi vien tik vakarietiška žmogaus koncepcija, kiek pagrįstos jo pretenzijos į universalumą ir visuotinumą?
Čia prasideda kuratorių polemika su humanitarais kritikais. Pastarieji, nors populiariojoje sąmonėje dažniausiai laikomi peikėjais, veikiau yra analitikai. Arba kritikai Kanto prasme, kvestionuojantys pačius humanitarinio žinojimo pamatus ir galimybes. Jie nepatikliai žiūri tiek į kultūrinį kanoną, tiek į jį kuriančią, palaikančią ir puoselėjančią socialinę tikrovę. Joks kanonas ar bendrasis kultūrinis išsilavinimas nėra nei universalus, nei nekintantis, nei peržengiantis konkretaus laiko ir erdvės ribas. Veikiau visai priešingai: kanonus kuria labai konkretūs žmonės labai konkrečioms, būtent jiems rūpinčioms vertybinėms nuostatoms įtvirtinti. Ir įtvirtinami jie anaiptol ne dėl savo universalumo, bet dėl to, kad jų kūrėjai turi politinės ar ekonominės galios. Šitaip humanitariniai mokslai tampa priemone dominuojančioms ideologinėms nuostatoms analizuoti ir demaskuoti.
Kritikams atrodo, kad humanitarinio lavinimo tikslas nėra nei suteikti žmogui žinių apie didžiuosius kultūrinius pasiekimus rinkinį, nei supažindinti su didžiaisiais meno kūriniais ar išugdyti estetinę pajautą. Juo labiau ne ugdyti beribę meilę tėvynei ar diegti besąlygišką pagarbą jos institucijoms. Humanitarinis išsilavinimas turėtų mokyti atpažinti tiek kūrinių kūrimo principus, tiek jų sąsajas su sukūrimo aplinkybėmis ir tąkart vyravusiomis pasaulėžiūrinėmis nuostatomis, parodyti istoriją kaip mentalitetų kaitą, o ne kaip pasakojimą apie šlovingą politinio darinio vystymąsi.
Tad kritikai humanitarinį lavinimą(si) supranta kaip mokslinę veiklą, kuriai reikalinga aiškiai suformuluota teorija, pateikianti tiek analizės, tiek tiriamųjų dalykų vertinimo kriterijus. Kuratoriai, savo ruožtu, priekaištauja kritikams, kad dėl to išnyksta tiesioginis suvokėjo santykis su kultūros objektais.
Pabaigoje reikėtų iš abstrakčių tipų sugrįžti į šiandienę Lietuvos situaciją ir pripažinti, kad, nors ir kas vyksta kai kur universitetuose, mūsų viešajame diskurse užtikrintai dominuoja kuratoriai. Tai anaiptol nereiškia, kad kritinių humanitarų mūsuose nėra. Jų yra, tačiau jų balsas viešose diskusijose lieka tylokas, ką jau kalbėti apie įtaką politiniams sprendimams. Kuratoriai, savo ruožtu, dar nuo mokyklos suolo didžiumai Lietuvos Respublikos piliečių yra taip atsipykę, kad pastarieji ne tik į humanitarinius mokslus, bet ir apskritai į rimtąją lietuvių kultūrą žiūri šnairomis. Dar labiau į kuratorius šnairuoja darbdaviai, nes jų rengiamas humanitarinių mokslų studentas susiformuoja ne kažin kokius kritinio mąstymo ir analizės įgūdžius, kurie darbo rinkoje yra bent šiek tiek pageidaujami. Kai kuriems politikams kuratoriai parankūs dėl esamos geopolitinės situacijos, o pastarieji naudojasi politikais tuomet, kai reikia susidoroti su kokiu kolega kritiku. Nepaisant šios savitarpio pagalbos, abipusė meilė visgi niekaip neužgimsta ir netgi čia jokie humanitarai nesijaučia saugūs. Tokios tokelės.
Ar tai reiškia, kad humanitarai yra pasmerkti tolesniam ir vis gilėjančiam nesupratimui ir atmetimui? Norėtųsi tikėtis, kad ne. Bet atrodo, kad klausimas, kas yra humanitariniai mokslai ir kam jų reikia, dabar yra kaip niekada aktualus. Ir atsakyti į jį humanitarai turėtų pirmiausia patys sau. Ne dėl skirtumų išlyginimo, ne dėl vieningos pozicijos, su kuria būtų galima pasipriešinti daugialypiam spaudimui, bet dėl galbūt neįmanomo, tačiau siektino balanso tarp kuratorių ir kritikų. Tai būtų gera pradžia.
