Gyvai negyva anatomija: „La Specola“

Kai nežinome, kaip tiksliai įvertinti vieną ar kitą fenomeną, esame linkę pasislėpti po nieko nesakančiu pasakymu. Sakome: „Tas turi kažką neapsakomo“ – ir esame atleidžiami nuo atsakomybės aiškintis. Kažką neapsakomo turi dalykai, žmonės, procesai, aš ir tu. Kažką neapsakomo turi ir anatomijos muziejai. Makabriškai didingi, jie traukia mus, silpnavalius. Susan Sontag mums aiškino apie išsiplečiančius iš jaudulio vyzdžius pro automobilio langą pamačius avariją, apie akis dengiantį delną, kuris parazitiškai palieka centimetro dydžio tarpą, ir vaizdas tampa beveik nepavojingas. Tada šnibždėjomės unisonu: „Smalsumas greičiausiai yra neįveikiamas.“

Londono Karalienės Marijos universitetui priklausančiame Barto patologijos muziejuje saugoma daugiau nei 5 000 pavyzdžių. Subjektai, kaip artefaktai, pasakoja apie medicinos diagnozės ir ligos istoriją. Vroliko muziejaus Amsterdame kolekcija tyrinėja teratologiją, XVIII–XIX a. madingą medicinos šaką, tyrinėjančią fiziologines žmogaus mutacijas. Kolekcijose eksponuojami pavyzdžiai turi vieną bendrą bruožą – ne tik antžmogišką, bet ir siurrealų efektą.

Tačiau dabar kalbėsiu ne apie siaubo, o apie grožio estetiką. Kur daugiau nei Florencijoje, Renesanso, atleiskite – Rinascimento, gimtinėje, kurios grindiniu vaikščiojo amžinai susimąstęs Dante, Medici šeima įkūrė seniausią anatomijos kolekciją Europoje. Zoologijos ir gamtos istorijos muziejuje esančios vaškinių figūrų kolekcijos „La Specola“ pavadinime slypi dvi reikšmės. Lotyniškas speculum, reiškiantis „veidrodį“, žymi čia buvusią astronomijos observatoriją, o medicinoje speculum – skėtiklis, įrankis, skirtas kūno ertmių apžiūrai ir plačiai naudojamas ginekologijos praktikoje. Ne tik dėl pavadinimo „La Specola“ ryškiai skiriasi nuo visų kitų tokio tipo muziejų. Visi čia esantys eksponatai yra mediciniškai tikslūs, todėl buvo gerokai naudingesni studijuojant žmogaus kūną nei tuomet dar įprastas plokščias piešinio formatas. Vis dėlto kolekcija peržengia savo pačios funkcionalumo ribas. Čia eksponuojamos vaškinės figūros, kurių gelsvos garstyčių spalvos išversti viduriai atrodo tokie tikri, o kūno pozos pernelyg teatrališkos, sakytum ištrauktos iš Georges’o Bataille’o aprašyto motinos buduaro, byloja apie to meto meistrišką amato, meno ir mokslo sintezę.

Tokių vaškinių skulptūrų žanro pradininkas – Gaetano Giulio Zumbo, gimęs Sicilijoje. XVII a. Cosimo III Medici užsakymu Zumbo nulipdė garsiąsias mini vaškinių figūrėlių serijas, dar vadinamas teatrini („Il Trionfo del Tempo“ („Laiko triumfas“), „La Peste“ („Maras“). Zumbo savo darbuose nagrinėjo mirties, ligos ir kūno irimo klausimus. Mistiškose scenose, kuriose matyti iš siaubo perkreipti personažai, nesunku rasti panašumų į apokaliptinius Hieronymo Boscho siužetus. Akivaizdžiai siurrealiose Zumbo fantazijose matyti anatominės akies dar nepaliestas kūno monolitiškumas ir simbolizmas. Skulptoriui pradėjus dirbti su prancūzų chirurgu Guillaume’u Desnoues situacija pasikeitė kardinaliai. Pasitelkę originalaus subjekto, kurio kūnas jau buvo pradėjęs irti, pavyzdį, jiedu sukūrė pirmąjį anatomiškai tikslų vaško modelį. Norint išgauti visapusišką medžiagos, tekstūros, formos realumo įspūdį, reikėjo mikroskopiškai tikslaus, varginančio rankų darbo. Gyvybės prisotintą iliuziją lėmė ir natūralus vaškinių figūrų odos spindesys, primenantis tą, kurį gyva oda įgyja ilgiau pabuvusi saulėje. Tokį erdvinį šviesos dalelių pasiskirstymą lėmė bičių vaškas ir gyvūnų riebalai, iš kurių mišinio figūros ir buvo liejamos. Kaip realistinėje akademinėje tapyboje „panašumas“ reiškė „tapatumą“, o šis „tikrumą“, taip ir vaško skulptūroje tai buvo svarbiausias, jei ne vienintelis gero meistro kriterijus. Žinoma, tokia fiziologinė naudojamos konsistencijos kilmė buvo dar vienas žingsnis link (ne)tobulos gyvybės formos sukūrimo.

Vos atvėrusi savo duris 1775 m., „La Specola“ iškart papirko publiką. Sakoma, kad Austrijos imperatorius Juozapas II taip susižavėjo ne ką mažiau garsaus vaško skulptoriaus Felicės Fontanos kurtais modeliais, kad, įšventinęs šį riteriu, užsakė 1 000 identiškų kopijų, o šias parsivežęs į Vieną naudojo armijos chirurgams mokyti. Markizas de Sade’as buvo vienas didžiausių moteriškų skulptūrų gerbėjų, vertinęs jų nekaltą erotiškumą, o štai Goethe tarp „La Specola“ sienų ieškojo įkvėpimo prieš rašydamas „Jaunojo Verterio kančias“.

„La Specola“

Vieni iš svarbiausių „La Specola“ esančių egzempliorių – anatominės Veneros, dar žinomos kaip „Le Grazie Smontate“ („Išpjaustytos gracijos“). Jas sukūrė vienas garsiausių italų vaško skulptūros meistrų Clemente Susini. Viena tokia Venera, arba „Giluminių limfagyslių studija naudojant moterišką tyrimo subjektą“ (1794), prikausto mano dėmesį. Jos gležna galva švelniai atmesta ant kandžių suėstos velvetinės pagalvėlės, beveik užmerktos akys apimtos dieviškos ekstazės, išbalusi oda apraizgyta rausvų plaukų gyvačių, o siauros lūpos nebyliai pravertos. Nematomas ryšys tarp žmogiško laikinumo ir dieviškos amžinybės prieš akis nupiešia, sakytum, religinę ikoną. Tik joje matyti ne ką tik iš kriauklės išlukštenta Venera iš Sandro Botticelli paveikslo ir net ne Madona su kūdikiu. Venerų pažeidžiamumas ir sukrečia, ir išlaisvina. Švelni jų kūnų erotika sukuria iliuziją, kurioje operacinis stalas virsta scena, o paliegęs kūnas, išverstas iš vidaus į išorę, jau tuoj išeis iš už samanų žalumo užkulisių ir atliks linčišką numerį. Patologinė skulptūrų estetika ir sterili senovinio kabineto stiliaus aplinka anksčiau ar vėliau primena, kad visi čia esantys organai yra skirti tik objektyviai analizei.

Reprodukcinei sistemai skirtoje salėje – per keliasdešimt skirtingų vaškinių gimdų, įsuktų į morengų spalvos prabangų audinį. Groteskas kyla ne tiek iš paties vaizdo, kiek iš neįprasto žiūros taško. Izoliuota, viena pati, išimta iš kūno ir tiesiog prieš akis padėta sicilietiškų apelsinų atspalvio gimda, puošta kraujagyslių tinklu, sakytum užsidėjus šydą, atrodo daugių daugiausia tolimas, iš kontekstų jūros išmestas inkliuzas. Gimda su vaisiumi viduje, gimda su placenta, gimda be placentos. Gimdų jūra. Labiausiai pažodinė gyvybės prasidėjimo reprezentacija, kokią esu mačiusi.

Ekspozicijos pabaigoje, ties stendu, kuriame išdėlioti vaškiniai embrionai ir įvairaus amžiaus vaisiai, stovi tėtis su mažamečiu sūnumi. Tėtis įsijautęs pasakoja, kaip ir jis, ir vaikas buvo tokie patys kaip tos figūrėlės. Vaikas dėl to neatrodo nė kiek susirūpinęs. Įsivaizduoju, kaip jis atsisuka ir sako man: „Šitam muziejui kažkas negerai. Jie visi atrodo švarūs“, o aš šypteliu: „Jie neturi kraujo.“