Žydų padėtis Vilniuje 1940–1941 metais
1938 m. lapkričio 9–10 d. nacių Vokietijoje įvykdyta Krištolinė naktis labai sujaudino Lietuvos žydų bendruomenę. Jiems nerimą kėlė pasaulyje vykstantys autoritarinių valstybių nacistinės Vokietijos ir SSRS politiniai žaidimai.
1940–1941 m. Lietuvos gyventojų susidūrimas su sovietine sistema neaplenkė ir žydų. Kultūrinių, visuomeninių organizacijų uždraudimas, turto nacionalizavimas, tradicinio švietimo ribojimas sukrėtė žydus. Į tokį permainingą politinį sūkurį pateko ir Lietuvai grąžinto Vilniaus gyventojai, o kartu ir žydų bendruomenė. Sovietų nepagarba tautinėms mažumoms ir jų kultūrai privertė žydus kovoti už savo padėtį tiek Lietuvoje, tiek atgautame Vilniuje.
Šiame straipsnyje noriu trumpai aptarti žydų bendruomenės padėtį Vilniaus mieste, kuriame susidūrimas su sovietine santvarka privertė žydus kovoti už savo išlikimą šiame dideliame daugiataučiame mieste.
Prieš tai būtina paminėti, kad žydai Lietuvoje labai greitai įsitraukė į valstybės politinį, ekonominį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Mažuose ir didžiuosiuose miestuose veikė žydų mokyklos, draugijos, parduotuvės, kavinės. Ši veikla labai praturtino bei pagyvino to meto miestų ir miestelių gyvenimą.
Nemažas žydų kultūrinis, ekonominis indėlis buvo jaučiamas ir lenkų okupuotame Vilniuje. Jame veikė žydų ligoninė, Valstybinis žydų teatras, Vilniaus Didžioji sinagoga, Vilniaus miesto žydų tikybos komitetas, žydų sveikatos draugija „Oze“, Vilniaus miesto „Talmud-Tora“ našlaičių namai. Taip pat M. Nachmano knygynas, L. Efraimo gatavų rūbų krautuvė, M. Bergerio alaus fabrikas „Šopen“, D. Izaako kavinė ir kitos visuomeninės, prekybinės paskirties įstaigos bei įmonės.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą suaktyvėjo žydų pastangos gauti Lietuvos pilietybę. Pasų biuro duomenimis, į jį su prašymais kreipėsi nuo 30 iki 60 % Vilniuje gyvenančių žydų (1940 m. vasario–birželio mėnesių duomenys; f. 761, ap. 4, b. 30, l. 16, 75, 81, 86, 92, 98, 99, 113, 125, 131, 146, 162, 168, 178, 207, 264). Tokie prašymai tik įrodė, kad Vilniaus žydai buvo pasiruošę integruotis į Lietuvos gyvenimą. Tačiau 1940 m. birželio 15 d. įvykdyta pirmoji Lietuvos okupacija apsunkino ne tik lietuvių, bet ir žydų padėtį. Pradėtas gyventojų, religinių bendruomenių turto nacionalizavimas neaplenkė ir žydų bendruomenės. Ypač akylai buvo ieškoma informacijos apie žydų tautybės gyventojus, dirbusius Vilniaus miesto savivaldybėje. Kruopščiai renkami duomenys apie jų šeiminę padėtį, išsilavinimą, turtą, kalbos mokėjimą, priklausymą partinėms organizacijoms. Surinkti kai kuriems nepalankūs duomenys dažnai užkirsdavo kelią išsaugoti darbą ir taip išmaitinti save ir savo šeimą. Tie, kurie norėjo įsidarbinti Vilniaus miesto savivaldybėje ar kitose valstybinėse įstaigose, turėjo pateikti smulkius anketinius duomenis (Vilniaus regioniniame valstybės archyve saugoma byla, kurioje surinkti žydų anketiniai 1940–1941 m. duomenys priimant juos į darbą; f. 761, ap. 3, b. 142).
Taip pat nuo sovietinės valdžios nukentėjo ne tik įstaigose dirbantys žydų tautybės tarnautojai, bet ir Vilniaus gyventojai žydai. Jie buvo priversti kreiptis į sovietinę valdžią, kad galėtų toliau plėtoti savo sukurtą verslą. Tuometinė valdžia reikalavo atnešti pažymas ir išrašus: kiek šeimoje narių, kur dirba artimieji, kiek turto turi ir kokiu verslu užsiima. Kaip pavyzdį pateiksiu Vilniaus miesto gyventojo Jankelio Goldbergo pažymą apie jo esamą turtinę ir šeiminę padėtį: „Goldbergas Jankelis, 1911 m. gimimo, nevedęs, iki 1940 metų sausio mėnesio gyveno Algirdo gatvėje, kaip kvartirantas. Mokėjo už nuomą 28 rublius. Našlaitis, augo našlaičių namuose. Pasiskolinęs pinigų iš sionistinės organizacijos „Gaholuc“ nusipirko šlifavimo stakles ir atidarė nuosavas šlifavimo dirbtuves Žydų gatvėje. Nuo 1937 m. rugpjūčio 16 d. iki 1940 m. sausio 5 d. gyveno, kaip kvartirantas, pas našlę Banevur, Lydos skersgatvyje Nr. 16 butas 5 ir mokėjo už kambarį į mėnesį 5 zlotus“ (f. 761, ap. 4, b. 118, l. 79).
Tuo laikotarpiu Vilniaus miesto burmistrui ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Prekybos skyriui daugėjo prašymų leisti toliau laikyti knygynus, kavines ir parduotuves. Pavyzdžiui: Chavka Dvoreckienė prašė jai leisti laikyti kavinę-valgyklą Didžiojoje g. 41 (f. 761, ap. 4, b. 243, l. 15), Rocha Kapeliauskienė – silkių staliuką Nr. 25 malkų rinkoje prie Pylimo g. (f. 761, ap. 4, b. 243, l. 104), Reizė Kazlovskienė prašė leidimo prekiauti Halės turgavietėje skaromis (f. 761, ap. 4, b. 243, l. 118), Rocha Libermanienė – laikyti smulkią galanterijos parduotuvę Arklių g. 23 (f. 761, ap. 4, b. 281, l. 14). Deja, dauguma šių prašymų buvo atmesti.
Nacionalizavimo siaubas palietė ne tik žydų materialines, bet ir dvasines vertybes. 1940 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus žydų bendruomenės įgaliotiniui D. Švailichui buvo nusiųstas Lietuvos SSR spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo nutarimas, kuriame rašoma, kad: „Išžiūrėjęs Vilniaus žydų bendruomenės bylą, radau, kad esamomis sąlygomis tolimesnis šios bendruomenės veikimas yra nebesuderinamas su Lietuvos Socialistinės Respublikos siekimais, todėl nutariau Vilniaus žydų bendruomenę likviduoti, visus bendruomenės tarnautojus atleisti, bendruomenės išlaikomus Š. Ansko muziejų ir „Strašūno“ bei „Meficeihaskola“ bibliotekas perduoti Švietimo liaudies komisariatui, bendruomenės žinioje esančias žydų kapines perduoti Vilniaus miesto savivaldybei“ (f. 761, ap. 4, b. 880, l. 49).
Remiantis šiuo nutarimu iš Vilniaus žydų bendruomenės prižiūrėtojo D. Švailicho Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Ūkio ir turto skyrius 1940 m. rugsėjo 30 d. perėmė žydų bendruomenės nekilnojamąjį turtą: pirtį Žydų g. 6/6A, gyvenamuosius namus Ašmenos g., Gaono g. 14, Subačiaus g. 11. Žydų bendruomenės kapinės ir ritualinė pirtis buvo laikinai perduotos į privačias rankas (platesnė informacija yra archyve, kur saugoma visa byla apie Vilniaus žydų bendruomenės turto perdavimą 1940–1941 m.; f. 761, ap. 4, b. 880).
Toks sovietinės valdžios vykdomas kultūros ir religinių objektų nacionalizavimas aiškiai parodė valdžios požiūrį į žydų bendruomenę.
Tačiau būta ir sėkmingų bandymų išsaugoti žydams priklausančius pastatus. Vilniaus miesto žydų tikybos komitetas 1940 m. spalio mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto burmistrą su prašymu grąžinti Didžiąją sinagogą: „Šių metų spalio mėn. 2 d. Jūs pažadėjote išpildyti mūsų prašymą ir perleisti mūsų administravimui tris Vilniaus žydų tikybinius objektus, būtent: Vilniaus Didžiąją sinagogą – esančią Žydų g. Nr. 6, Vilniaus žydų ritualinę pirtį – esančią Žydų g. Nr. 6, žydų kapines. Praktinai mes gavome vien paskutiniuosius du objektus… Taigi prašome Jus perleisti mūsų administravimui ir trečiąjį pažadėtąjį objektą“ (f. 761, ap. 4, b. 42, l. 12). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Ūkio ir turto skyrius 1940 m. gruodžio mėnesį pranešimu kreipėsi į Vilniaus miesto burmistrą, kad „Žydų tikybos komiteto prašymą galima būtų patenkinti, nes sinagogos pastatai nenumatomi panaudoti kitiems tikslams“ (f. 761, ap. 4, b. 42, l. 19).
Nors ir grąžinusi Didžiąją sinagogą, sovietinė valdžia nenustojo vykdžiusi prieš žydus nukreiptą politiką. Ir toliau buvo persekiojami žydų visuomenininkai, uždaromos mokyklos, laikraščių spaustuvės ir nacionalizuojamas turtas. O prasidėjusi deportacija privertė žydus kurti pogrindžio organizacijas, kurių veikla buvo nukreipta prieš sovietinę valdžią.
1941 m. po sovietinės okupacijos prasidėjus nacistinei okupacijai dauguma žydų buvo priversti pasitraukti į užsienį. Likę žydai buvo sunaikinti per holokaustą. Taigi ilgą laiką žydai, kaip tauta, įnešusi nemažą indėlį į Lietuvos kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, buvo niekinami, išduodami ir naikinami. Tačiau kad ir kokia buvo sovietinės bei nacistinės valdžios vykdoma politika, žydai niekada nenustojo būti Lietuvos ir Vilniaus dalimi.
