Trampiana: Stalinas ir populistai Baltuosiuose rūmuose, arba „blogi“ prezidentai amerikiečių literatūroje
Donaldo Trumpo pergalė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimuose amerikiečiams buvo netikėta, o kai kuriems sukėlė apokaliptinių nuojautų. Vis dėlto, sprendžiant iš amerikiečių literatūros istorijos, panašios nuotaikos Amerikos intelektualams būdingos jau nuo seno. Skirtingų pakraipų rašytojai – tiek kritinio realizmo, tiek mokslinės fantastikos atstovai – savo knygose rašė, kaip daugumai išsižadėjus blaivaus kolektyvinio proto į Baltuosius rūmus pateks pavojingas populistas. Nuo XX a. pradžios ligi pat šiol tokia įvykių eiga buvo vaizduojama įvairiai, tad portalas „Gorkij“ pažvelgė įdėmiau, kaip politiniai amerikiečių nuogąstavimai atsispindėjo jų literatūroje.
1 siužetas: Sinclairio Lewiso „Pas mus tai neįmanoma“ (It Can’t Happen Here, 1935)
Pirmos rimtos abejonės, ar demokratiškoji amerikiečių valdžios „svertų ir atsvarų“ sistema neišsiderins, iškėlusi į viršų atvirą tos sistemos priešą, Jungtinėse Valstijose pasigirdo dar praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Šalis sunkiai kapstėsi iš Didžiosios depresijos, tad tvyrant visuotinei nevilčiai populiarėjo radikalūs krizės įveikimo receptai – rinkėjų imunitetas demagogijai buvo pasiekęs kritinę ribą. Negana to, Europoje stiprėjo nacistinis režimas, kuris totalitarine mobilizacija prieš „vidaus priešą“, atrodė, sugebėjo ištraukti Vokietiją iš dar baisesnės ekonominės suirutės nei Amerikoje. Hitlerio idėjos atrodė patrauklios tam tikriems konservatyviems baltųjų sluoksniams, dėl šalies nelaimių kaltinusiems žydus, juodaodžius ir komunistus.
Populisto demokratų senatoriaus iš Luizianos Huey Longo sėkmė išgąsdino rašytoją Sinclairį Lewisą, socialinį kritiką ir pirmąjį amerikietį Nobelio literatūros premijos laureatą. Longas vadovavo kairiosios ir dešiniosios pakraipos demagogiją derinusiam gangsterio Franko Costello finansuojamam judėjimui „Pasidalykim turtu“ (Share Our Wealth) ir rengėsi mesti iššūkį prezidentui Franklinui D. Rooseveltui 1936 m. rinkimuose. Lewisas operatyviai parašė romaną, kas bus, jei rinkimus laimės ne reformatorius Rooseveltas, o neatsakingas demagogas. Romane Longas vadinamas Berzeliosu (Bazu) Vindripu, jis – lyderis Pamirštų žmonių lygos, kuri apeliuoja į „mažuosius amerikiečius“, kiekvienam iš jų žadėdama po 5 tūkstančius dolerių turtuolių viršpelnių sąskaita. Be viso to, Vindripas siūlo suvaržyti žydų, juodaodžių ir moterų teises, nes šių emancipacija griaunanti amerikietiškumo pamatus:
Per visą rinkimų kampaniją dauguma rinkėjų kreipė dėmesį į tariamą Vindripo humorą ir tris jo programos punktus: 5-ąjį, kuriuo žadėta didinti mokesčius turčiams; 10-ąjį, nukreiptą prieš negrus, mat niekas taip neišaukština nepasiturinčiojo kaip galimybė žvelgti į kurią nors rasę iš aukšto; ir 11-ąjį, skelbiantį, jog visi darbininkai kasmet gaus po 5 tūkstančius dolerių.
Konservatyvioji demokratų dalis vietoj Ruzvelto pasirenka Vindripą, o tas prezidento rinkimuose nugali respublikonų kandidatą. Naujasis prezidentas Baltuosiuose rūmuose greitai parodo tikrąjį savo veidą: panaikina valdžių pasidalijimą, visą valdymą sutelkia savo rankose, šalį ima terorizuoti patriotų „minitmenų“ gaujos, mažumos nustoja pilietinių teisių, oponentai pranyksta kalėjimuose arba žūsta, neilgai trukus prasideda ir koncentracijos stovyklų statybos – žodžiu, įsigali „paprastasis fašizmas“. Nepaisant tokių permainų, daugelis amerikiečių vis dar tiki, kad tai tik laikinos priemonės „darant Ameriką vėl didžią“ (making America great again). Tačiau blaiviai mąstantieji tūkstančiais ima bėgti į Kanadą, kol Vindripas neuždarė sienų ir vėl nepradėjo veikti „pogrindinis geležinkelis“, padėdavęs slėptis juodaodžiams vergovės Pietuose laikais. Dėl Vindripo savivalės ir korupcijos šalies ekonomika netrukus žlunga. Negana to, po vidaus sąmokslo prezidentas nušalinamas nuo valdžios, ją uzurpuoja jau visiškai degradavę pakalikai ir paskelbia karą Meksikai. Prieš fašistinį režimą prasideda sukilimas, šalis atsiduria prie antrojo pilietinio karo slenksčio.
Štai tokiu romanu Lewisas pasveikino tėvynainius, įsitikinusius, kad fašizmas Jungtinėse Valstijose neįmanomas. Beje, paminėtina, kad 9-ajame dešimtmetyje režisieriui ir scenaristui Kennethui Johnsonui nusprendus pagal romaną sukurti televizijos serialą prodiuseriams siužetas pasirodė pernelyg neįtikimas, todėl fašistai buvo pakeisti ateiviais. Savo ruožtu praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Lewiso fašistine antiutopija „Pas mus tai neįmanoma“ pasinaudojo Roosevelto administracija: ji visose valstijose finansavo spektaklių statymą šios knygos motyvais. Įdomu tai, kad senatorių Huey Longą, romano herojaus prototipą, dar prieš knygos pasirodymą nušovė gydytojas Carlas Weissas, kuris pagal oficialią versiją keršijo šiam už atstatydintą iš apygardos teisėjo pareigų tėvą. Tačiau sąmokslo teorijų šalininkai ligi šiol dėl šios žmogžudystės kaltina Rooseveltą, esą pašalinusį sau iš kelio „paprastų amerikiečių“ mėgstamą konkurentą.
2 siužetas: Philipo Rotho „Sąmokslas prie Ameriką“ (The Plot Against America, 2004)
Fašistų pergalės demokratiškuose JAV rinkimuose temą nagrinėja ir kitas amerikiečių literatūros klasikas Philipas Rothas. Jo alternatyviosios istorijos žanro romane „Sąmokslas prieš Ameriką“ demokratiją pražudo garsusis lakūnas Charlesas Lindberghas. Po 1927 m. skrydžio per Atlantą iš Niujorko į Paryžių Lindberghas Amerikoje buvo tapęs neapsakomai populiarus, tad visos Valstijos gedėjo ir užjautė jį po sensacingos, „amžiaus nusikaltimu“ pramintos 1932 m. tragedijos, kai lakūno sūnelis buvo pagrobtas, o vėliau rastas nužudytas. Vis dėlto Lindberghas buvo ne tik herojus ir sielvartaujantis tėvas, bet ir idėjinis nacistas, jis žavėjosi Hitleriu ir netgi turėjo šio apdovanojimų. Realiame gyvenime politinė Lindbergho karjera nesusiklostė, tačiau alternatyvioje Rotho išmonės tikrovėje Lindbergas, apie kurį susitelkia reakcingosios jėgos, 1940 m. prezidento rinkimuose nugali Ruzveltą. Kitaip nei atvirame Lewiso pamflete, kur pagrindinis piktadarys kaukę nusimeta iškart po inauguracijos, veiksmas Rotho romane rutuliojamas ne taip tiesmukai. Autorius meistriškai aprašo, kaip fašizmas pamažu įsismelkia į piliečių gyvenimą, kaip Lindbergo idėjas apie nacionalinę mobilizaciją palankiai sutinka net kai kurie žydai. Užuot sutelkęs žydus koncentracijos stovyklose ir getuose, Lindbergas išsklaido juos po visą šalį, vykdydamas žydų „amerikanizacijos“ kampaniją, kurią kai kurie žydų veikėjai vertina kaip galimybę atsikratyti nacionalinio susvetimėjimo prakeiksmo. Lewisas fašizmą Amerikoje, į kurį amerikiečiai tiesiog nekreipia dėmesio, mato plika akimi, o štai Rothas tvirtina, kad fašizmo pavojingumas kyla iš jo kasdieniškumo, arba – Hannah Arendt žodžiais tariant – iš „blogio banalumo“.
Tėvas, drąsiai metantis iššūkį visiems tiems neapsiplunksnavusiems geltonsnapiams antisemitams Vašingtone, rėkia plačiai pravėręs burną, – rėkia panėšėdamas tiek į pamestą kūdikį, tiek į kankinamą žmogų, – dėl to, kad ne jo jėgoms sustabdyti tai, ko neįmanoma numatyti. Pasukusi ne ta kryptimi, ta negailestingoji nenumatomybė buvo tai, ką mokykloje mus mokė vadinti „istorija“; nekaltoji istorija, kurioje visi netikėti įvykiai turi savo tarsi neišvengiamas datas. Siaubas tokios nenumatomybės akivaizdoje – štai ką slepia istorijos mokslas, katastrofą paverčiantis epopėja.
Lindbergas sudaro su Hitleriu ir Japonija nepuolimo sutartį ir neleidžia JAV įsitraukti į Antrąjį pasaulinį karą antihitlerinės koalicijos gretose, todėl fiureris kariauja dar sėkmingiau nei tikrovėje. Romane prezidentui Lindbergui iššūkį meta populiarus žurnalistas Volteris Vinčelis: jis iškelia savo kandidatūrą būsimuose rinkimuose, ima važinėti po šalį ir demaskuoti prezidentą fašistą, tačiau per mitingą Luisvilyje yra nužudomas. Vinčelio nužudymas opozicijai tampa signalu pereiti į atvirą kovą. Bandydamas susigrąžinti populiarumą Lindbergas sėda prie lėktuvo šturvalo ir ima skraidyti po visą šalį į tiesioginius susitikimus su rinkėjais. Per vieną iš tokių skrydžių jo lėktuvas dingsta. Viceprezidentas pareiškia, kad valstybės galva tapo žydų sąmokslo auka, ir įveda šalyje karinę padėtį: areštuojami opozicionieriai, prasideda žydų pogromai – Valstijos ima ristis į atvirą fašistinę diktatūrą. Naują pilietinį karą sustabdo Lindbergo žmona, pakviesdama šalį laikytis vieningai. Rinkimus laimi Ruzveltas, Japonija bombarduoja Perl Harborą, ir istorija vėl stoja į mums pažįstamas vėžes. Lindbergas taip ir neatsiranda – sklinda kalbos, esą jį pagrobė nacistai, privertę amerikiečių herojų dirbti jų labui, prieš tai pagrobę sūnų. Tokiu būdu Lindbergui atgaline data atleidžiama, o amerikiečiai vėl ima tikėti, kad pas juos fašizmas neįmanomas (nors visi knygoje aprašyti įvykiai rodo, kad dar ir kaip įmanomas). Paprastesnę tokios pat įvykių eigos versiją romane „Ž – tai žmogžudystė“ (K is for Killing, 1997) pateikė Danielis Eastermanas. Čia prezidentu išrinktas Lindbergas JAV išleidžia rasinius įstatymus, stato koncentracijos stovyklas ir įtraukia šalį į karą kaip Hitlerio sąjungininkę.
3 siužetas: Stepheno Kingo „Tylos zona“ (The Dead Zone, 1979)
Kad laiku pastebėtum fašizmo iškilimą Amerikoje, turi būti aiškiaregis. Kingo romane „Tylos zona“ grėsmę JAV demokratijai ima kelti dešinysis populistas Gregas Stilsonas, buvęs biblijų pardavėjas, lengvai renkantis taškus Amerikos politikos arenoje. Gregas – charizmatiškas lyderis, gebantis hipnotizuoti gerbėjus. Vietą Atstovų Rūmuose jis išsikovoja nesibodėdamas nei šantažo, nei jam kliudančių asmenų žudymo. Romano herojus – eilinis amerikietis Džonas Smitas, po galvos traumos imantis įžvelgti žmogaus ateitį, vos prie jo prisilietęs. Rinkimų mitinge susidūręs su Stilsonu, jis sužino, kad šis – būsimasis Amerikos prezidentas, sukelsiantis Trečiąjį pasaulinį karą. Kad taip nenutiktų, Smitas surengia pasikėsinimą į politiką; ir nors jam nepavyksta nužudyti niekšo, šio karjera žlunga: per žinias pranešama, kad politikas nuo šūvių dangstėsi vaiku.
Parašyti „Tylos zoną“ Kingą įkvėpė senatoriaus Huey Longo, Sinclairio Lewiso prezidento fašisto prototipo, nužudymo istorija. Kritikų nuomone, rašytoją paveikė ir Richardo Nixono prezidentavimo metu tvyrojusi politinė atmosfera, kai tapo aišku, kad demokratija nepajėgia užkirsti kelio į valdžią žmonėms, pavojingiems šaliai ir pasauliui.
4 siužetas: Harry Turtledove’o „Džo Stylis“ (Joe Steele, 2015)
Amerikiečių fantastikoje esama ir visiškai nučiuožusių „blogų“ prezidentų iškilimo į valdžią versijų. Naujausias pavyzdys – alternatyviosios istorijos žanro romanas, kuriame JAV prezidentu tampa Josifas Džiugašvilis. Stalino tėvai persikelia į Ameriką, tad pagrindinis veikėjas Džo Stylis užauga tikras amerikietis. Nepaisant to, tironu Džiugašviliui tapti pavyksta ir už Atlanto. Politinę karjerą pradėjęs Džo Stylis tampa demokratų senatoriumi Kalifornijoje. 1932-aisiais, prieš pat prezidento rinkimus, keistomis aplinkybėmis gaisre žuvus Franklinui Ruzveltui su žmona, demokratai savo kandidatu išrenka ambicingąjį Džo Stylį. Rinkimuose įveikęs respublikoną Huverį amerikiečių Stalinas su Didžiąja depresija ima kovoti bolševikiniais metodais: vietoj Ruzvelto Naujojo kurso paskelbia socialistinį Keturmetį planą, jį priverstiniu darbu vykdo amerikietiškojo gulago kaliniai. Aukščiausiojo Teismo teisėjai, pabandę stabdyti Stylį, suimami ir nubaudžiami mirtimi kaip „liaudies priešai“. Nužudomas ir jau minėtasis Hju Longas, kuris šio romano realybėje meta iššūkį Džiugašviliui. Myriop pasmerkiami Albertas Einšteinas ir J. Robertas Openheimeris, atsisakę diktatoriui kurti atominę bombą.
Stalinas amerikietis veikia ir amerikiečių fantasto Frederiko Pohlo romane „Kvantinių kačių pasirodymas“ (The Coming of the Quantum Cats, 1986). Tiesa, šios knygos siužete Džiugašvilis, pasprukęs į Ameriką po amžiaus vagystės Tbilisyje, tėra paprastas sėkmingai pinigus investavęs amerikiečių kapitalistas Daglasas.
5 siužetas: „Trampas“ (2016)
Kaip matome, Donaldas Trumpas turi iškilių literatūrinių pirmtakų. Pažiūrėsime, ar dabartinis JAV prezidentas leis išsipildyti trijų kartų amerikiečių rašytojų pranašystėms. O gal iš tiesų „pas juos tai neįmanoma“?
https://gorky.media
Vertė Andrius Patiomkinas
