Poezijos vertimai
Frankas Stanfordas (1948–1978) – amerikiečių poetas, užaugęs Misisipės valstijoje, o visą gyvenimą pragyvenęs Arkanzase. Jį vadino „pelkynų Rimbaud“ ir „vienu iš didžiųjų mirties balsų“. Laikomas kultiniu poetu, bet nebuvo populiarus ar įtrauktas į kanoną. Jo kūrybą imta rimtai nagrinėti ir skaityti tik pastaruoju metu. Pernai išėjo ir jo kūrybos rinktinė What About This. Per gyvenimą spėjo išleisti 10 poezijos knygų, 8 iš jų per paskutinius septynerius savo gyvenimo metus. Stanfordas nusišovė prieš savo 30-ąjį gimtadienį.
Visi, kurie mirę
Kai vyras sužino, kad kitas vyras
Jo ieško,
Nesislepia.
Nedelsia,
Nelieka nakčiai
Su žmona,
Nepaguldo vaikų.
Apsivelka švarius marškinius, tamsų kostiumą
Ir eina pas kirpėją,
Kad kitas vyras jį nuskustų.
Užsimerkia,
Prisimena save dar berniuką,
Gulintį nuogą ant akmens prie upės.
Tada paprašo ypatingo losjono.
Seniai išsirikiuoja prie krėslo,
Ir kirpėjas įpila truputį
Į kiekvieno delną.
Vyrų nuovargis
Senelė pasakojo: kai buvo jauna,
Žolė augo aukšta ir laukinė,
Nematydavai vyro raito ant arklio.
Laukuose ji įžiūrėdavo
Tris daržines,
Senas ir sukrypusias nuo darganos
Kaip ir jos vyrai.
Ji prisimena juos tamsoje,
Keikiančius gyvulius,
Ir kaip jie lipdavo iš lovos
Rytais,
Mirusią savo akių žolę
Sukrovę jai pašonėn.
Upės šviesa
Mano tėvas ir aš gulamės kartu.
Jis miręs.
Žvelgiame į žvaigždes, netyla vėjo
Švilpimas, jis suka naktį it vėdintuvą palubėj.
Tai mūsų namai.
Prisimenu darbą, slypintį jame
It kartumas persimonuose prieš šalną.
Įsivaizduoju jo turėtą baimę,
Žemę, tamsėjančią lietuje.
Dabar jis atsikelia.
Ir aš sapnuoju, kad žvelgia man į akis,
Stebi mane mirštant.
Mariaus Samavičiaus piešinys
Šviesa, kurią regi mirusieji
Daugybė žmonių sugrįžta
Gydytojams jau išlyginus paklodes
Ant jų kūnų
Ir išėjus paskambinti.
Jie miršta, bet jie gyvena.
Juos vadina mirusiais, išgyvenusiais mirtį,
Ir mano žmonės
Laiko juos sąžiningais ir išmintingais.
Jie išplaukia iš kūnų,
Nutupia ant lubų it drugiai,
Stebi aplink zujančių pastangas.
Gyvųjų vaizdai ir garsai
Išblėsta.
Gaudesys neskausmingai įtraukia juos
Po tamsos ratais.
Tolumoje
Stovi kažkas,
Moja žibintu it signalizuotojas.
Šviesa skleidžias balta gėle.
Tampa ryški, garsi it muzika.
Jie mato kadaise mylėtus veidus
Tikrų mirusiųjų, šie kalba jiems švelniai.
Jie mato tėvą, sėdintį laukuose.
Derlius nuimtas, jo pinta kėdė užadyta.
Ant kaklo jis pasikabinęs rankšluostį,
Dvelkia losjonu.
Jie mato motiną,
Stovinčią už jo su žirklėmis.
Pučia vėjas.
Ji kerpa jo plaukus.
Mirusieji pasakoja šias istorijas
Gyviesiems.
Gyvenimas su mirtimi
Kadaise pas mus atvyko vyras
Su dukteria
Atvyko vakarop
Furgonu
Gabenosi baltą pianiną
Paprašė tik pasilikti nakčiai
Kambario ir gulto
Sakė išmėš tvartą
Iki aušros spoksojau pro langą
Skaičiavau persikus
Kambarinė davė man skudurų
Karštam puodui kavos
Kurį turėjau jiems nunešti
Dar nebuvau nė pamelžęs
Nė padainavęs žuvims
O jie jau sukrovė maišus su mėšlu
Pagalando visus įrankius
Nuėjau prie vandens siurblio
Radau dukterį ten skalbiant
Ji tarė: mirtis neišdrįs paliesti
Nė plauko ant mūsų galvų
Tu
Kartais miegodami paliečiame
Kitos moters kūną
Ir nubundame,
Ir atpažįstame pirmąsias naktis
Su vasarotojais
Mūsų vaikystės trijų aukštų name.
Ką gi prisimenam,
Tamsiausius plaukus, šukuojamus
Priešais tamsiausią veidrodį
Tamsiausiame kambaryje.
Mirtis ir atmintis
Kai vargingos moterys mirdavo,
Šarvotojas anksti užvoždavo karstus
Ir nustumdavo jas į kambarį
Nukirpti.
Mudu su broliu tai žinojome.
Todėl kai jie pasiėmė seserį,
Pasislėpėme vieną naktį laidojimo biure
Ir laukėme, kol vyras
Papietavęs sugrįš
Su žirklėmis.
Girdėjome jį švilpaujant.
Kitoje salėje jis kirpo nuo berniuko drabužius.
Jis mazgojo kūną.
Buvo ir kitų lankytojų.
Atėjo motina su dukterimi
Išmainyti
Savo plaukų į karstą.
Mano brolis sakė: negerai,
Kad turtingieji gyvena
Sau ir dėvi gražiuosius mirusiųjų plaukus.
Aš žinojau, ką daryti,
Žinojau.
Vertė Marius Burokas
