Miniatiūros

Lilė

Jei einu su mama į operą ar koncertą Filharmonijoje, sakau: ak, vėl sutiksim tavo Lilę. Taip dažniausiai ir būna – štai Lilė jau moja mums, o jei ir nemotų, Lilės nepastebėti neįmanoma; kaip ir prieš trisdešimt su viršum metų, kai jos juodus pieštus antakius ir šeherezadiškus turbanus vaizduodavau mergiškuose piešiniuose.

Lilė tiesiog kerinčiai graži – nors jai beveik aštuoniasdešimt. Žavingu pa ji atsiduria prie mūsų, guviu žebenkštėlės žvilgsniu įvertina abiejų aprangą, grakščiai apsiveja mamos parankę ir čiauškėdama nusiveda „eiti ratų“; o aš priversta sekti paskui. Žinau, kad bus apkalbamos bendros pažįstamos, jų ligos ir išvaizda, tos, kurios „pasidavė“ (suprask – išstorėjo, nors galėjo laikytis). Lilei tai nesuprantama – ji iki šiol turi gerbėjų, lanko sporto klubą, bėgioja krosus ir renkasi premjerinius spektaklius, kad galėtų ateiti parodyt savęs.

Lilė gimė ir kurį laiką augo tremty, Sibire. „Visi jie ten užsikonservuoja“, – sako man po to mama. „Manai, jai nebaisu gyventi vien savo grožiu?“ – klausiu, bet mama manęs negirdi.

Žinau, kai Lilės daugiau nebesutiksim, man savotiškai jos trūks.

Vera

Vera su septyniais katinais ir sena motina gyvena seno stoties rajono namo su klaustrofobiškai siaura laiptine antrame aukšte. Tokia siaura, kad kai kaimynams iš trečio aukšto prireikė parduot pianiną, turėjo jį iškelt pro langą su kranu.

Vera nuolat kažką gelbsti: benamius katinus, tų katinų sužeistus ar nugalabytus paukščius, ežius ir kitą traumuotą didmiesčio gyvastį.

Apie ką bekalbėtų, tykioje, progiesmiu tariamoje Veros šnekoje slypi pasaulio sopulys: štai laiptinę reikia plauti, senoji kaimynė iš ketvirto aukšto, baba Maša, jau ir nebenulipa, vienas iš katinų sumedžiojo genį, o šiukšliavežis išvertė kiemo vartus.

Kai nėra vartų, į kiemą gali ateiti benamių ir prostitučių, tiesa, kadais jame gyveno net sava bomžė – ją taip ir vadino, ir kol neįsisenėjo jos gangrena, kurią plaudavo kiemo baloje, tol visi su ja sutarė. „Naša bomžicha“, sakydavo.

Kiemo kampe – Veros užveistas sodelis: tarp tikrų prikaišiota dirbtinių gėlių, skėčių ir vėjo malūnėlių.

Kol motina gyveno atskirai, Vera rūkydavo sodelyje arba siaurojoje laiptinėje, ir negalėdavai nei išeit, nei grįžti nesutikęs Veros.

„Sutikau Verą“, – sakydavai net keliskart per dieną.

Veros motina, atsikėlusi pas ją gyventi, kai prieš metus supleškėjo jos buto virtuvė, tarnauja cerkvėj – valo spirituota skepeta nubučiuotas ikonas, sergsti žvakes – sudegusias surenka ir nirčiai šveičia emaliuotan dubenin, žiūri tvarkos ir apibara užlipusius ant šventintų kilimų. Kalbama, ji tyčia padegė tą virtuvę, kad galėtų gyvent su dukra ir ją kontroliuoti. Vera bijo motinos ir yra visiškai jos valioje – šioji draudžia jai rūkyti. Matau ją kaip mokinukę vogčia traukiančią dūmą už kampo. Būna, motina užtinka, šaukia, Vera ašaroja.

Vieną vėlų vakarą užtikau Verą energingai kasančią žemę savo sodelyje.

– Su artėjančiais, Vera, – šūktelėjau.

– Ir jus, ir jus, – sveikatos, juk tai svarbiausia! – ataidėjo progiesmiu iš tamsos.