Kiek užsienio laikraščių šiandien galima nusipirkti Mažeikiuose?

Vašingtono centre pilna metalinių dėžių, iš kurių gali nemokamai pasiimti įvairių laikraščių. Ir tai ne vien reklaminiai leidiniai apie Kolumbijos apygardoje parduodamus apartamentus arba nekilnojamąjį turtą. Mokama tiktai už „The Washington Post“ ir vietinį ispanakalbiams leidžiamą laikraštį. Nemokamuose leidiniuose, kurie atstovauja arba respublikonų, arba demokratų pozicijoms, vyksta intelektualios diskusijos apie Donaldo Trumpo politinį kursą, Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo aplinkybes, Amerikos politiką Europos atžvilgiu, „naująją ideologiją“ ar neapykantos retoriką. Imk ir skaityk. O „The Washington Post“ stilistika ir straipsnių antraštės atgaivino tolimus Sąjūdžio laikų prisiminimus apie užsienio spaudos leidinius tuo laikotarpiu, kai dar tik kilome.

Autoriaus nuotrauka

1989 metais Gedimino prospekto spaudos kioskuose buvo galima nusipirkti „The Times“, „The New York Times“, „International Herald Tribune“, „Die Zeit“, FAZ, ką ir kalbėti apie rusiškus „Literaturnaja gazeta“ (tuomet, skirtingai negu dabar, tai buvo liberalus ir demokratiškas savaitraštis), „Novyj mir“, „Junost“ ir kitus. Liberalus rusiškų leidinių turinys buvo pažįstamas ir įprastas, tačiau švieži vakarietiški laikraščiai buvo naujas ir iki tol nematytas dalykas. Ir svarbiausia – tie laikraščiai kainavo nebrangiai, tad aspiranto stipendijos neapsunkinta kišenė nesunkiai galėjo leisti jų įsigyti.

Kuriuos iš išvardytų leidinių galima surasti Lietuvos didmiesčių spaudos kioskuose dabar? Galima pasakyti, kad jie kainuoja per daug brangiai, o internete visi jie yra skelbiami (beje, taip pat mokami). Internetas sukūrė sąlygas sugriauti nuošalų ir tylų gero laikraščio skaitymą, o Marshallas McLuhanas, deja, buvo teisus sakydamas, kad psichologiniu poveikiu visų medijų turinys nėra svarbus. Popierinės rimtos ir intelektualios spaudos skaitymas sukelia ypatingą, sakyčiau, intymų intelektualinį jausmą, tačiau tokia spauda, kurioje skelbiami rimti analitiniai straipsniai, nyksta iš rinkos. Beje, 1993 metų rudenį per tris „Lietuvos aido“ numerius pasirodė Samuelio P. Huntingtono straipsnis „Civilizacijų susidūrimas“, operatyviai išverstas iš „Foreign Affairs“. Tų laikų „Lietuvos aidas“ buvo rimtas leidinys, kurio tiražas siekė per 100 000 egzempliorių… Globalizacijos sukelta vaizdų griūtis menkina intelektualinio diskurso lauką, o buvimas tinkle naikina rimtą popierinę spaudą, kuri turėtų būti dalijama veltui.

Prieš karą, 1939 metų rudenį, laikraštyje „XX amžius“ pasirodė korespondencija „Vasarvietė su šviežio medaus kvapu: Ventos vaizdai. Ką mačiau ir girdėjau Mažeikiuose. Dobilų žemėje“. Joje buvo aprašyti Mažeikių, tada bažnytkaimio, net nesvajojančio apie Lietuvos naftos sostinės titulą, vaizdai. Miesto centre stovintis kioskas buvo pavadintas „šviesos nešėju“, iš kurio būtų galima spręsti apie vidutinio mažeikiškio inteligenciją: „Apeikime aplinkui kiosko ir įvardykime lange išstatytų kultūrinių vertybių antraštes. Prie pirmojo langelio stovi išstatytų 19 žyd. laikraščių. Jų gausybėj liūdi paskendusio žinomo dienraščio kraštelis, kurio spalva saulėj pasikeitė ir forma susiraitė. Viršuje keli vokiški, rusiški ir latviški laikraščiai. Toliau rasi šias leidinių antraštes: „Špyga – visų juokingiausias juokų rinkinys“, […] „Daktariška knyga“, „Melchijoro Putelės kalendorius“, „Vedybos ir jų tikslas“ su paveikslu viršely, kur, širdies formos rėmuose, vyriškis žiūri į merginą, o ji jam šypsosi; yra čia ir „Kaip prisivilioti sau bernelį, arba išsirinkti gyvenimo draugą“. Čia paveiksliukas viršely parodo, kaip graži panelė rašo numylėtajam laišką, o angeliukas tupi ant knygos ir rymodamas šypsosi. Toliau matyti „Nauja sapnų knygelė sulig senovės Egipto raštais parašyta“, „Didysis sapninkas“, „Saliamono galva“, „Mikaldos Sabijos karalienės pranašavimai“ ir kiti. Taigi iš kiosko sprendžiant atrodo, kad Mažeikių inteligentams rūpi meilės laiškai, sapnai ir pranašystės.“

Praėjo tiek metų, o visus panašaus pobūdžio leidinius galima nesunkiai rasti šiandieninės Lietuvos spaudos kioskuose. Išskyrus vieną dalyką – nei žydiškų (natūralu, nes žydų Lietuvoje beveik nebėra), nei vokiškų, nei latviškų, nei rimtesnių rusiškų leidinių lietuviškuose spaudos kioskuose nepamatysite.