Jeigu nustotume vaidinti save
Aušra Kaziliūnaitė. esu aptrupėjusios sienos.
Eilėraščiai. V.: Kitos knygos, 2016. 110 p.
Rinkinys „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji itin ryškų, savitą braižą turinčios jaunos poetės Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987) eilėraščių knyga. Tai knyga-konceptas, kurioje ne tik eilėraščiai. Laimos Stasiulionytės nuotraukos, estetiškai artimos tekstams, kuria pridėtinę prasmės vertę. Šiais skaitmeniniais laikais knyga turi būti ne tik gera, bet ir graži. Tai privaloma, kad būtų verta ją turėti. O šitą tikrai verta.
Man visada būdavo labai sunku apibūdinti Aušros poeziją. Aušros, kuri sunkiai randa sau lygių tarp savo kartos poetų, – jos charizma, sveikas ekscentriškumas, drąsa nepatikti ir aštrus protas, neskaitant, aišku, poetinio talento, yra neeilinis derinys. Man būdavo: tekstai patinka, stipru, taip. Jaučiu, kad gerai. Eina šiurpas, kaip gerai. Kai pasakydavau tai kam nors, klausdavo: kas būtent? Apie ką jos eilėraščiai? Ir sunku būdavo atsakyti. Aišku, galima svaigintis poezija nesistengiant paaiškinti, kodėl ji svaigina. Mėgstu tai. Pirmiausia ir turi vežti, o paskui jau visa kita. Pabandžiau pasiaiškinti, kas mane veža Kaziliūnaitės tekstuose.
Aušra nuplėšia priplėkusius kasdienybės drabužius, ir preciziškai tiksli, koncentruota, užaštrinta kalba skrodžia kasdienius daiktus, mintis, veiksmus ir žodžius. Suabejojusi inertiškai pripažįstamu kasdienės tikrovės teisumu, pačiu tikrovės tikrumu, Aušra, pasitelkdama paradoksalią logiką, atskleidžia uždangą į anapus įprastų daiktų ir būsenų plytinčias erdves, atrakina jas. Aušros tekstai panašūs į estetiškus rafinuoto 3D kino kadrus – ėdrūs trimačiai vaizdai, rodos, apgaubia iš visų pusių ir persmelkia, praryja.
Skaitant naująją knygą nuolat kyla klausimas: ar tai, ką kasdien jaučiame, iš tiesų jaučiame MES? Kas yra tas „aš“, kuris manyje jaučia? Ar mes patys – tai ne tik mūsų išmokti ritualai, smegenų užprogramuota būsenų inercija? Kas būtų, jeigu nustotume vaidinti save? Tai klausimai apie laisvę – kai esi tik tu ir gyvenimas, tu ir tavo gyvybė. Aš – iš tikro aš? Eilėraščiuose juntama desperatiška tiesos, autentiškumo paieška, pastanga užčiuopti save – tikrą, nusikračiusią socialinių normų, nesąmoningų (ar sąmoningų) mąstymo ir kitokių įpročių balasto.
Stambiu planu pritrauktas objektas nėra tik palyginimas ar simbolis. Daiktas Kaziliūnaitės tekstuose yra būtybė, kaip raktas į autonomišką pasaulį, kuriame plyti neužmatoma daugybė kitų pasaulių. Nematerialūs objektai įgyja naujus netikėtus pavidalus. Objektai eilėraščiuose turi ryškią funkciją – kiekvienas pasirodo kaip atskirtas nuo pasaulio. Priartinus vieną detalę ar vaizdą, prasiskverbiama į jų stulbinančiai netikėtą vidų, į užkulisius, ir daiktai bei įprastos situacijos tampa daugiau nei savimi, t. y. iš tiesų savimi.
Aušros eilėraštis kaip juostos negatyvas – kas atrodė juoda, čia paradoksaliai, bet visiškai pagrįstai pasirodo iš tiesų visada buvę balta („tik veikdama neįdomius dalykus ir / bendraudama su nemaloniais žmonėmis / galiu tikėti kad pasaulis gražus“). Tekstai kaip galinga ir skaidri kalnų upė skaitantįjį išneša iš rutininio požiūrio ir būsenos, pakeri. Bent jau mane išneša.
Nėra nereikalingų žodžių ir bandymo vaidinti, imituoti poeziją. Čia dozė gryna. Aušra stumdo tik gerą, tik švarų, tik aukščiausios rūšies. Ji beprotiškai reikli sau. Man labai patinka, kad dauguma tekstų trumpi, telpa į puslapį, skaitant lengva išlaikyti dėmesį. Be kitų pranašumų, jais galima patogiai pasidalinti feisbuke, o tai autorė mėgsta – ir teisingai. Nes poezija – organiška gyvenimo dalis, o ne sterilių erdvių dekoracija.
Justi ypatingas, net šiurpus jautrumas aplinkai, savęs išgyvenimas nelyginant mažiausio garso, galinčio netikėtai nuaidėti labai toli, tarsi mažiausio akmenuko, kuris gali sukelti didžiulius ratilus akimirkos ežere. Iš to net šiurpaus jautrumo kyla magijos momentas: to mažo akmenuko galia. Tačiau nežinoma, kur gali nuvesti staiga atrasta šiurpi jėga. Pati subjektė tos galios baiminasi, nes jos ribų nejaučia, kaip eilėraštyje apie kostelėjimą autobuse pavadinimu „שבת“.
Išryškėja būties ribų nebuvimo pojūtis, „viskas įmanoma“ būsena, tuo pat metu prisileidžiant nesaugumą, nesvarumą. Ribos dingsta. Ir tai tiesa ne tik eilėraštyje. Tai laisvė, bet baisu, apima kosminis šaltis – kaip žiemos naktis, kai 30 laipsnių šalčio. Paprastai, kai esi atbukęs, išmokęs nebūti per daug jautrus, tos ribos, sienos tampa įprastos, todėl atrodo patvarios – iš jų sudaryta kasdienybė, mūsų darbai, mes. Bet kartais akimirką pasirodo, kad jų nėra. Ir iš tikrųjų jų nėra. Bet be įprasto pasaulio ir įprasto savęs labai sunku: sunku vykdyti pareigas, būti efektyviam, uždirbti pinigus ir t. t. Mes esam aptrupėjusios sienos.
Veriantis šiurpaus gyvenimo, kuriame esame panardinti, taisyklių brutalumo ir laiko diktatūros išgyvenimas išspjaunamas itin aštriais, agresyviais įvaizdžiais („supjaustysiu tavo veidą / naktie / išlupsiu akis / ir sulesinsiu / juodiems paukščiams“). Natūralistinės žiaurios scenos primena Lautreamont’ą. Yra stulbinančiai atvirų tekstų apie ėdančius kompleksus, jų nugalėjimą (arba ne), kaip „Mokiausi drąsos“. Poezija čia kaip priemonė išsiaiškinti, pajusti ir perteikti tai, kas svarbu: justi nenumaldomas noras atrakinti laiką, meilę, santykius, įpročius, kasdien tariamus žodžius, galimybes ir ribas, gyvenimą kaip tokį.
Daug tekstų atvirai asmeniški, iš numanomų ar tikrai patirtų situacijų – „kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?“ arba tekstas apie vakarėlį leidykloje, kuris iš tikrųjų buvo. Dauguma eilėraščių realistiniai, žemiški, konkretūs, nors ištobulinta rašymo technika ir pavojinga, erdvę plečianti, išvirkščią situacijų pusę parodanti vaizduotė padeda sukurti visai priešingą pirminį įspūdį.
Ką dar norėjau pasakyti: sveikinu, Aušra, tave pačią, taip pat Lietuvos ir pasaulio poeziją su puikia nauja knyga!
