Gal galima man „paskyrimą“ į Lietuvą?

Baigus mokslus Londone ir parvykus į Lietuvą aplankyti šeimos ir pradėti planuoti nedrąsią ateitį, amžinatilsį senelis manęs paklausė: tai kur gavai paskyrimą? Atsimenu, kaip sutrikau ir kaip tas jo klausimas mane privertė nusišypsoti. Taigi, senelio realybė buvo kiek kitokia nei maniškė. Taip iš pradžių atrodė. Ir dar atrodė, kad tas jo klausimas puikiai parodo ne tik skirtumus tarp kartų, bet ir tai, kiek daug per pastaruosius metus pasiekė Lietuva. Nebėra paskyrimų dirbti, tačiau yra LAISVĖ. Laisvė pasirinkti, kur ir ką dirbti, KAIP gyventi.

Tačiau laisvė džiugina tol, kol jos nepakeičia frustracija dėl darbų pagal sutartis, nuolatinės nežinomybės ir finansinių galvosūkių. Nors, atrodo, išsilavinimo, darbo patirties ir įvairių įgūdžių netrūksta, sudėtingas kelias link svajonių darbo priverčia dažniau susimąstyti: „Tai ko gi man trūksta? Sėkmės? Pažinčių? Gebėjimo save parduoti?“

Į egzistencinį ir vertybinį žaidimą įsitraukia dar vienas žaidėjas. Ne tik noras dirbti svajonių darbą, bet ir noras dirbti svajonių darbą savo šalyje. Ir kai jau naktimis pradedi sapnuoti, kad tau suskamba laidinis (!) telefonas ir kitame laido gale sako, jog laimėjote (nelygu loterijoje) darbą Lietuvoje… Tada prabundi ir norisi rėkti: tai duokite man tą prakeiktą paskyrimą!.. Nors ir į patį gūdžiausią kaimą. Bet savo šalyje.

Bet nerėkiu. Čia, kur šiuo metu esu, vis tiek niekas nesuprastų lietuviškai. O mano rėkimas atsimuštų į Ramiojo vandenyno bangas. Tai nurimstu. Tada įsijungiu socialinius tinklus, o ten ir politikai, ir viešosios nuomonės formuotojai pasakoja apie teorines galimybes emigrantams grįžti ir prisidėti prie pažangios Lietuvos kūrimo.

Grįšiu, kartoju sau žiūrėdama į bangas. O dar norėčiau, kad grįžtų ir būrys talentingų ir išsilavinusių tautiečių, kuriuos sutikau keliaudama po įvairias pasaulio šalis. Tik… kad kas mums tuos paskyrimus duotų!

Ne, nei sovietmečiui, nei socialistinei santvarkai nostalgijos nejaučiu. Ir nors gimiau jau nepriklausomybės metais, žinau, kas yra karas, ir praktikoje – teko dirbti konfliktinėje teritorijoje. Tai leidžia dar labiau vertinti laisvę ir jos suteiktas galimybes. O galimybių daug. Ir tikiu, kad vieną dieną nusišypsojus sėkmei ir aš galėsiu ne tik turėti svajonių darbą, bet ir prisidėti prie to, kad daugiau užsienio galimybes ištyrinėjusių žmonių grįžtų į Lietuvą.

O tada mintyse seneliui atsakysiu: „Gavau, seneli! Paskyrimą… na, ne visai. Bet į Lietuvą!“ Ir žinau, kad senelis manim didžiuosis.