Feniksas

Aivaras norėjo tapti rašytoju.

Atrodytų, juk nieko nėra paprasčiau – tiesiog imi ir rašai. Aha! Tik Aivaras nebuvo iš tų žmonių, kurie mano, kad geri dalykai gali taip va imti ir nutikti. Ne, Aivaras norėjo kankintis dėl rašymo. Jeigu būtų leidęs sau rašyti daugiau, tai laisvai būtų galėjęs viename iš kūrinių į žodžius sudėti savo troškimą sudegti literatūrinėse skausmo liepsnose ir taip visiems įrodyti, kad štai – rašytojas gimė.

Tą rytą Aivaras pradėjo nuo feisbuko. Tai labai geras būdas pradėti rytą, ypač jei esi būsimas rašytojas. Pavyzdžiui, gali apsimesti, kad ieškai informacijos personažams kurti ar įkvėpimo. Ir kaip Aivaras nustebo, kai naujienų sraute pamatė vieną savo trumpų kūrinėlių! Rašliavėlė buvo paskelbta net ne vieno, o kelių jo kontaktų sienose ir rinko like’us vieną po kito. Šimtai like’ų. Ne, tūkstančiai! Ir kiek pasidalijimų, kiek komentarų! Taip suspurdėjo Aivaro širdis – nejau žiebiasi kūrybinės šlovės (at)gimimo kibirkštėlė? Mikliai atsivertė savo paties profilį, kur šį kūrinėlį buvo paskelbęs prieš porą dienų ir…

Ir nieko.

Absoliučiai nieko.

Jo paties kūrinys neturėjo nė vieno pasidalijimo ir vos porą like’ų.

Tai kaip čia taip atsitiko, kad jis tapo garsus ir be vardo, nors nieko pats nedarė?

Aivaras išsivirė kavos. Pavaikščiojo pirmyn atgal po kambarį. Pabandė paspirti katiną vardu Helikopteris. Nusiprausė veidą šaltu vandeniu – vėsūs lašeliai maloniai sulindo į plaukus aplink kaktą ir kuteno ragindami smalsiai patyrinėti šio nesusipratimo ištakas. Atsigavęs Aivaras pradėjo metodiškai sekti pasidalijimų grandinę ieškodamas to pirmojo jo kūrybos įvertintojo. Tai nebuvo lengva, nes dalis profilių įrašu dalijosi tik su savo draugais, o ne viešai. Aivarui suko skrandį ir pylė karštas prakaitas. Iš pradžių šluostėsi kaktą rankove, paskui visą veidą pasikeldamas marškinius, bet galų gale nusivilko ir sviedė juos bet kur. „Bet kur“ buvo ant Helikopterio – šis miauktelėjo ir pabėgo.

Galų gale Aivarui pavyko! Tai buvo už Aivarą perpus jaunesnis hipsteriukas. Turintis tūkstančius sekėjų ir turbūt du kartus daugiau profilio nuotraukų. Visa lavina mažų trumpų motyvacinių kūrinėlių, kurių kiekvienas neturėjo autoriaus ir tuo pat metu visi jie turėjo tą patį autorių – King Judah Layne. Aivaras du kartus perskaitė tą vardą. Du kartus mirktelėjo. Jo vagis laisvai švaistėsi pseudonimais, o Aivaras neturėjo literatūros scenoje net vieno vardo.

Prie pavogtojo Aivaro teksto King Judah Layne profilyje buvo netgi įkelta nuotrauka: kavinėje ant staliuko nešiojamasis kompiuteris ir šalimais garuojanti kava popieriniame puodelyje. Vaizdelis dar pagražintas dailiu vaizdo filtru. Parašyta: „Nelauk, kol įkvėpimas pagaus tave, tai tu pagauk įkvėpimą!“

Jeigu Aivaras būtų turėjęs plaukų ant krūtinės, tai būtų dabar pamėginęs jų nusirauti. Bet dėl esamų skurdumo ir prakaito išėjo tik kažkas panašaus į nerangų pasigrabaliojimą, kaip kad judėti pradeda mokytis kūdikis, mėgindamas pasiversti ant šono be motinos pagalbos.

Ir tuomet nutiko be galo keistas dalykas, kurį tikriausiai nulėmė vieną kartą per tris tūkstančius metų būnantis planetų išsidėstymas, tuo metu ore sklandęs mutavęs gripo virusas ir galbūt tai, kad Aivaras dar nebuvo valgęs nei pusryčių tą dieną, nei vakarienės prieš tai. Kai mūsų vargšelis rašytoju norintis tapti Aivaras susikaupė ir prisitraukė kompiuterio klaviatūrą (o traukė taip, kad nulūžo viena kojytė), vietoj suplanuoto komentaro „PLAGIATORIUS!!!!!11!!! Štai nuoroda į originalą“ jis parašė „nuostabus kūrinys“.

Ir tiek.

Daugiau nieko.

Padėjo tašką.

Paspaudė „enter“.

Paskelbė komentarą ir pats pažiūrėjo, negalėdamas atsistebėti, kas čia per dalykas dabar dedasi jo sieloje. Tarsi koks šiltas paukštelis nutūpė jam ant peties ir meiliai už ausytės šnabždėjo, kad kiekvienas geras kūrinys pats yra iškalbingas ir šiukštu nevalia jo teršti, net tada, kai jis įžūliai vogtas. Paukštukas nustriksėjo ant kito peties, pasitrynė į skruostą ir diktavo antrą komentarą Aivarui:

Nuostabus kūrinys. Tiesiog nepakartojamas. Koks žodžių pasirinkimas! Kokie sakiniai! Koks sklandus ir malonus minčių dėstymas! King Judah Layne, aš jau seniai tave skaitau. Tikriausiai nuo pat pirmo tavo posto. Tu man ne sykį gyvenime padėjai – kai būdavo sunku, aš tave prisimindavau. Kai būdavo lengva, aš irgi apie tave galvodavau. Bet šis kūrinys?! Jis tiesiog prasismelkė man į sielą. Taip sukrėtė. Aš suprantu, kad mus sieja kai kas daugiau nei vien tik kompiuterio ekranas. To, ką patyrėme mudu, kiti tiesiog niekad nesupras. Aš suprantu.

Žinoma, jis jo nerašė iš savo tikrojo profilio. Prisiminė vieną seną, į kurį tik kartais įkeldavo kokią nesąmonę. Nesąmonių profiliui buvo davęs savo pirmojo augintinio (žiurkėno) vardą.

Paskelbęs antrąjį, ilgą ir liaupsinantį, komentarą, Aivaras susinėrė rankas ir pirmą kartą gyvenime pajuto kūrybinį džiaugsmą. Jis norėjo tapti rašytoju. Ir štai – pagaliau juo tapo. Paskelbęs ne tą kūrinį, kurį King Judah Layne pasisavino, bet ką tik suregztą komentarą. Jautėsi šiek tiek iškrypėliškai. Gi čia ne koks romanas apie jausmų klyksmus ar eilėraštis apie mėnulio vaistus. Čia kažkas visiškai kitokio. Aivaras net nusipurtė iš malonumo, šiek tiek apsvaigęs nuo kūne vykstančios biocheminės audros. Kūrybinė paukštė užsilipo ant galvos ir ėmė retuose Aivaro plaukuose sukti lizdelį.

DZING. Vos ne iš karto po komentaro paskelbimo feisbuke Aivaras gavo žinutę. Atidarė – ji buvo nuo paties karaliaus Judo: „Matau, patiko mano kūrinys. Labai tuo džiaugiuosi.“

Aivaras vos susilaikė neparašęs dar vienos litanijos. Bet kabliukas jau buvo užmestas ir King Judah Layne jį rijo. Dabar buvo svarbu leisti jo paties dėmesio gobšumui jį apžioti. Juk Aivaras nemelavo – jie abu tikrai buvo labai panašūs. Abu troško dėmesio.

Aivaras ėmė laukti. Buvo sunku. Helikopteris jautė, kad kažkas vyksta. Dabar katinas leisdavo dienas ne pro langą stebėdamas tas pačias garbaus amžiaus kaimynes, slampinėjančias tais pačiais maršrutais, bet savo sugyventinį (niekas negali būti katinui šeimininku), kažko vis laukiantį. Aivaras sugebėjo išlaukti net dvi dienas. Per jas nuolat galvojo apie tai, kaip jis negalvoja apie King Judah Layne. Buvo neįtikėtinai nauji potyriai. Visiems rašytojams reikėtų kada pamėginti pagalvoti apie tai, kaip jie negalvoja.

Galų gale paukštelis galvoje prisidegė cigaretę ir paskelbė, kad atėjo metas antrajam plano etapui. Patikrinęs, kad King Judah Layne po mūsų jau aprašytos vagystės buvo aktyvus ir skelbė gal savo, gal ne savo įrašus, Aivaras parašė asmeninę žinutę karaliui: „King Judah Layne, kas nutiko? Jau buvai parašęs tą puikų postą, o dabar kas? Aš liūdžiu, maniau, kad tu atsivėrei, kad nusprendei rašyti apie tuos dalykus. Prašau, rašyk toliau. Labai labai prašau. Man tavęs reikia.“

Beveik iš karto pasirodė prierašas „matė“, bet atsakymo nebuvo. Palaukęs keturias valandas (o tam buvo nusistatęs žadintuvą, nes tiesiog buvo sunku susiturėti), Aivaras jau savo tikrajame profilyje paskelbė naują trumpą kūrinėlį, kurį parašė tokį klišinį, kokį tik sugebėjo. Darė visas įmanomas kūrybines klaidas, kokias tik sugalvojo. Gale apibarstė rašybos ir gramatikos klaidų prieskoniais. Kitą dieną rado savo kūrinį jau nusklendusį pas King Judah Layne, tik rašybos klaidos pataisytos ir blogiausios vietos šiek tiek perrašytos. Tačiau buvo akivaizdu, jog karalius stengėsi keisti kiek įmanoma mažiau. Kaipgi jam žinoti, kurios dalys geros, o kurios blogos, jei jis pats negali tokio parašyti?

Aivaras vėl parašė asmeninę žinutę: „King Judah Layne, tu dievas. Ačiū. Ar galėsiu tau parašyti, jei man kada bus sunku?“

King Judah Layne atrašė: „Žinoma“ ir šypsenėlė.

Tuomet Aivaras kurį laiką gyveno savo įprastą gyvenimą, toliau rašė, kaip rašęs prieš tai. Paukštė perėjo kiaušinius. Kartais užmesdavo akį į King Judah Layne profilį ir spėdavo pamatyti, kaip komentarai, minintys galimas vagystes, kaipmat būdavo ištrinami. Po kiekvienu iš jo pasisavintu kūriniu jis, žinoma, parašydavo tokį liaupsinantį komentarą, kokį tik sugebėdavo.

Bet ilgainiui saulėlydžiai nebedžiugina, žvaigždynus pradedi matyti tik kaip degančių dujų kamuoliukų sankaupas, o gardžiausi mamos kepti sausainiai pereina į kategoriją „ir vėl?“ Taip ir Aivarui ėmė nusibosti girti save per King Judah Layne. Buvo sunku, bet vieną dieną jis tiesiog nustojo rašyti ir skelbti trumpus tekstus savo tikrajame profilyje. Ten vis tiek jų nelabai kas skaitė. Taigi, buvo galima pradėti juos taip pat sėkmingai slėpti stalčiuje. Stalčius buvo virtualus – aplankas ant kompiuterio darbastalio pavadinimu „Kūryba“.

Su tokia pat išmone, su kokia King Judah Layne profilyje Aivaras rašė pagyras, dabar ėmė rašyti viešas nevilties ir liūdesio žinutes. Tikriausiai žiurkėnas vartėsi savo žiurkėniškame kapelyje. Žinutės atrodė maždaug taip:

„Kodėl neberašai taip gerai kaip anksčiau?“

„Ar aš tave kaip nors nuvyliau, kad neberašai apie tuos dalykus?“

„King Judah Layne, prašau, aprašyk tą dalyką. Gali ir netiesiogiai.“

„To“ dalyko, žinoma, nebuvo. Kūryboje dažnai nebūna „tų“ dalykų, kuriuos joje randa skaitytojai ir kritikai.

Ganėtinai greitai Aivaras gavo pakvietimą iš nepažįstamo žmogaus. Sutiko, nors tas žmogus turėjo vos kelis draugus, iš kurių Aivarui nė vienas nebuvo girdėtas. Naujasis kontaktas rašė liūdintis, kad Aivaras neberašo ir jeigu nenori skelbti viešai, tai galbūt galėtų bent jau jam asmeniškai parašyti. Jis juk didžiausias jo gerbėjas!

Aivaras iš karto nusprendė, kad čia bus dar vienas King Judah Layne avataras, ir labai trumpai atrašė: „Viskas, nebegaliu. Jie laimėjo. Aš ilgai rašiau tikėdamasis, kad kažkas atpažins tai, ką aš patyriau, kad rasiu draugą. Nors vieną. Sudie.“

Ir tuomet nusprendė daugiau niekada niekada neberašyti savo tikrajame profilyje. Kūrybinei paukštei net iškrito iš snapo cigaretė. O kaip visa tai, ką Aivaras buvo padaręs iki tol? Kaip jo vardas? Kaip pasiekimai? Negi taip va ims Aivaras ir viską pames tik dėl vieno vienintelio nusmurgusio internauto?

Kadangi Aivaro galvoje nebuvo priešgaisrinės sistemos, paukštės lizdas užsiliepsnojo ir degė kartu su visa kuklia Aivaro menine praeitimi, o Aivaras nesiruošė ko nors pastebėti. Jis paskambino artimiausiam veterinarui ir sutarė dėl Helikopterio kastracijos.

Kai atėjo metas nuimti katinui apsauginę apykaklę, Aivaras King Judah Layne profilyje po vienu iš naujausių jo kūrinių parašė: „King Judah Layne, aš taip liūdžiu, kad tu neberašai kaip anksčiau. Jaučiuosi toks visiškai vienas su savo problemomis ir bėdomis. Neturiu nė vieno draugo. Net nežinau, ką daryti. Tu taip puikiai rašai, nusprendžiau ir aš parašyti, man labai svarbi tavo nuomonė. Čia pats pirmas mano bandymas. Nebūk labai griežtas.“

Ir prikabino atsitiktinį kūrinėlį iš kūrinėlių stalčiaus. Net neskaitė. Jis galėjo būti apie tarpupirščių kvapą arba apie psichoanalitinį depresijos traktavimą.

Aivaras nesitikėjo pamatyti, kad jo komentaras surinks daugiau like’ų nei pats King Judah Layne įrašas. Aivaras net išsižiojo parėmęs galvą abiem rankom. Kumštukai su iškeltu nykščiu tik krito, krito vienas po kito. Komentarai irgi byrėjo, ir jie buvo skirti jam, o ne karaliui. Helikopteris grįžo ant palangės vėl ilgesingai spoksoti į tolį.

Ar taip būtų nutikę, jei jis būtų parašęs, kad King Judah Layne plagiatorius? Dabar karalius net negalėjo ištrinti jo žinutės, nes tai būtų buvusi tikro, gal paties tikriausio gerbėjo išdavystė!

Nustipusio Aivaro žiurkėno profilis staiga sulaukė labai daug pakvietimų draugauti ir sekėjų. O King Judah Layne parašė atskirą įrašą: „Kartais gyvenime svarbiausia yra nenusisukti. Padėti kitiems žmonėms. Niekada nenustoti kurti. Tik taip sugebėsime kitus įkvėpti. Didžiuojuosi savimi, jog esu vienas iš tų žmonių, kurie gali tą padaryti.“

Į tai Aivaras sureagavo didžiausiomis pagyromis, vėl įkėlė kelis savo kūrinėlius ir negalėjo patikėti, kiek daug dabar sekėjų jis turėjo. Jį apėmė toks keistas jausmas. Štai, viskas prasidėjo nuo to, kad buvo pavogtas jo darbas. Keli darbai. Iš tiesų juos rašydamas jis taip smarkiai ir nesistengė. Ką jau kalbėti apie stebėjimą, kas po jais rašoma, kad spėtų pašalinti jo įvaizdį gadinančius komentarus.

Iš pelenų kažkoks viščiokas kyštelėjo galvą ir pradėjo cypsėti naujus planus.