Čigonė

Maksimas Osipovas (g. 1963) – Tarusos ligoninės kardiologas, labdaros fondo „Pagalbos Tarusos ligoninei draugija“ steigėjas ir prezidentas. Dirbo Kalifornijos universitete, Maskvos klinikose, kartu su Nelsonu Schilleriu parašė knygą „Klinikinė echokardiografija“, ji tapo žinomiausiu šios srities vadovėliu rusų kalba.

Nuo 2007 m. publikuoja apybraižas, apsakymus ir apysakas, išleido keturias prozos knygas. Jis vadinamas „naujuoju Čechovu“, už geriausią 2010 m. apsakymą „Maskva–Petrozavodskas“ apdovanotas Jurijaus Kazakovo premija. Osipovo kūriniai versti į prancūzų, anglų, ispanų, katalonų, lietuvių, suomių, čekų, graikų kalbas.

Lietuviškai Osipovo rinkinį „Naminių paukščių klegesys“ artimiausiomis dienomis išleis Užupio Respublikos URM leidykla „Zarzecze“. Informacijos apie knygos pristatymo vietą ir laiką ieškokite Vilniaus žydų viešosios bibliotekos tinklalapyje http://vilnius-jewish-public-library.com ir feisbuko grupėje „Užupio biblioteka“.

 

 

Jis ir protingas žmogus, ir neblogas daktaras, mes norime gydytis pas tokius, jeigu ką.

Gydytojas, du darbai – pelningas ir įdomus. Įdomiajame jis mąsto: tikras darbas, gydomasis, tik kad pinigų beveik nemoka. O jis – žmogus jaunas, pinigai reikalingi. Maži vaikai, senelės slaugė, automobilis genda, daugybė trokštamų daiktų, aplinkui visko pilna, nėra ko daug aiškinti. Bet ilgiau nei kelias sekundes apie pinigus negalvoja. Reikalingi – ir viskas.

Pelningas darbas, atvirkščiai, sukelia daug minčių. Esu gabus, – galvoja, – esu jaunas – senelė gyva, žinoma, jaunas, – reikia spėti daug ką padaryti, kam eikvoju savo gyvenimą? Jis žino, kam reikia eikvoti: gyventi, galvoti, jausti, mylėti, daryti atradimus. Tėvas jam pamokomai, sunkiai sakydavo: daryk tai, kas palieka amžinybėje vaizdą. Ir eiles skaitė, šias ir kitas. Seniai tas buvo, tėvas miręs jau daugiau kaip dešimt metų.

Įdomų jo darbą įsivaizduoti lengva: klinikoje gydyti ligonius, džiaugtis, kad padėjo, padarė ką nors nauja, nustatė retą diagnozę, krimstis – kas be ko, irgi, – kai ligonis miršta arba tenka daug rašyti. Vieno ir kito buvo per akis: greitosios pagalbos ligoninė, budėjimai, bet jis buvo geras gydytojas, jau sakėme.

Šiek tiek mokėjo ir čia: dėkingi ligoniai, jų giminaičiai. Honorarų sau jis neskyrė: kiti kolegos – kitas dalykas, jis – ne kiti.

Pelningą darbą įsivaizduoti sunkiau. Jis buvo štai koks: vežioti į užsienį sergančius emigrantus. Yra tokia organizacija – visam laikui išsiunčia žmones į Ameriką, su priežiūra. Žydai, baptistai, Baku armėnai, kurdai, keistuoliai – kur jie važiuoja ir kaip visa tai veikia? Žmonės keisti ir užsiėmimas keistas – vežioti juos: visas darbas, jeigu jo būna, – lėktuve. Bet moka gerai: šeši šimtai dolerių už reisą – ką, mažai?

 

Ir štai šiandien, penktadienį, – perduoti budėjimą, pasiimti daktaro krepšį, pakliūti viršininkams į akis, ir pirmą valandą – jau oro uoste, į Ameriką skristi, kelintą jau kartą? – seniai nebeskaičiuoja. Greitai priduoti ligonį – taip, dar reikia iš Niujorko nuskristi iki galutinio punkto, bet šį kartą arti – į Portlandą, ten jį pasitiks draugai: dvi valandos – ir jau Bostone, o Amerikoje vis dar penktadienis. Pinigus sumokės Niujorke, su ligoniu išsiskirs Portlande, draugai, vyras su žmona, – jo bendrakursiai, anksti susituokė, anksti išvažiavo, patikimi – neduos jam išleisti nė cento, o rytą nuveš tiesiai į Niujorką – jie kaip tik ten susiruošė, patinka bičiuliams Niujorkas, ir tai jų draugystei į sveikatą. Bus šeštadienis. Namo jis grįš sekmadienį, išsimiegos – ir į darbą, pagrindinį, įdomų. Ir taip kiekvieną mėnesį.

Bet kai jau susirengė išeiti, ant kelio išdygo kliuvinys – Huberis. Reikia užmesti akį į vieną pacientę. Huberis – Komercijos skyriaus vedėjas – įžeidus, vangus, kerštingas, gydytojų nuomone, – vagis. Iš „komercinių“ ligonių – vieni nemalonumai, o pinigai vis tiek ne medikams atitenka. Atkreipkite dėmesį: Huberis ne pats paprašė, o per seseles. Jis pats būtų pasakęs – vis tiek neturite ką veikti, prašom apžiūrėti tetulę.

Gerai, jis apžiūrės, bet greitai. Kur ji? – koridoriuje. Seselė, tyliai:

– Čigonė.

Bene prieš du mėnesius jau teko gydyti vieną čigonę. Keista buvo moteriškė, netipiška. Seselės perspėjo: su ja reikia atsargiau. Tylomis nusirengė – iki pusės, kaip buvo liepta, be įprastų klausimų: „Liemenėlę nusisegti?“ Iškilmingumas ir panieka. Tylomis pasisuko ant kairiojo šono, kai prireikė. Be moteriško bruzdulio, be jokių ak ak, be – „Oi, tai mano širdis taip kliuksi?“ Greitu judesiu paėmė išvadą. Regis, pasakė: „Ačiū.“ Jautėsi: nekenčia jų – žodis į galvą atėjo – vertuchajų¹. Jeigu vilki uniformą, tegu ir medicininę, chalatą, pižamą, tai kas jie? – vertuchajai. Kur ji taip skuba? Seselė paaiškino: moteris mikrorajone žinoma, narkotikus pardavinėja. Seselės viską žino, nes jos čia gyvena, patogiau, kai darbas netoli namų. Štai ir skuba moteris – darbo dirbti. Jos sūnus – suaugęs, devyniolikos metų, ne per jo budėjimą tai nutiko – mirė. Ir todėl toks iškilmingumas. Gerai, nieko rimta, be to, ir čigonė ji kažkokia netikra. Liesa, trumpų plaukų. Su dirbtine pavarde – tarsi kokia rusiška, bažnytine. Įdomu, ar ištekėjusi? Seselės ir tai žino: pirmasis – pasikorė, dabartinis – be kojų, elgetauja.

Užteks jau tų siaubų. Šiandien kita čigonė. Anoji buvo gana jauna, šita – sena.

– Kokie jų santykiai su mūsų Huberiu? – stebisi seselė. – Visos tiesos mes niekada nesužinosime.

– Kvieskite ją, tik greitai.

Neaiškiai kalbanti bruzdi bobelė, rudi, nerūpestingai nudažyti plaukai, šiurkščios rankos, pabrinkusios aplink žiedus, patinęs veidas, kojos. Ryškiai, margai apsitaisiusi bobelė, mūsiškės taip nesirengia.

Seselė burba: tai bent apsimuturiavo!

– Juk jau šilta, senele, balandis!

Na ir kas, kad balandis? – jai visada šalta.

Gerai, gerai, kuo skundžiatės? Jie skuba.

Čigonė kažką vapa, nesuprasi. Kiek jai metų? Ji ir savo amžiaus pasakyti negali!

– Bobule, tu ne gestape, – pašėlsta seselė, – kalbėk! – Su ligoniais taip negalima, ypač su komerciniais, nuo Huberio.

Reikia užrašyti jos gimimo metus.

– Rašyk – dvidešimtų…

– O kaip iš tiesų?

– Rašyk – dvidešimt aštuntų… Trisdešimtų.

Dokumentuose – dvidešimtų metų gimimo, bet nepasakytum, kad septyniasdešimt devynerių. Kažkokia nesąmonė, nonsensas. „Nonsenas“, – sako Huberis, jis iš Moldavijos, mano – taip ir reikia. Jo niekas nepataiso, o už akių juokiasi.

Paklausime taip: kiek metų jai buvo per karą? Neprisimena. – Kokį karą? – Karo neprisimeni? Tai kurgi ji gyveno?

Atsako:

– Miške.

– Miške? Ką ten veikei?

Seselė žiūri į jį: nejaugi gydytojas nesupranta, ką jie veikia?

Čigonė:

– Dainas dainavau.

Dainas? Miške? Na, išrenkite ją visiškai.

Aiškiai matyti, kad seselei nejauku.

– Tabletyčių išrašyk, geresnių, – prašo čigonė.

Išrenkite, išrenkite. Kabinete pasklinda slogus kvapas.

– Iššutimus reikia gydyti, – pyksta seselė. – Na ir smarvė!

Patrinkite štai čia. Ir talku. Nevalyva bobulė, ką ir kalbėti.

Jis atlieka echoskopiją – širdis didelė, gerai matyti. Išties rimta ligonė. Gerai būtų paguldžius. Tuojau jis pasirūpins. Seselė prieštarauja: kas atsakys, jei skyriuje prapuls žmonių daiktai?

Bobulė ir pati nenori gultis:

– Tabletyčių geresnių išrašyk…

Gerai, penkiolika minučių dar turiu, duokite jodo, spirito, kateterį, sterilias pirštines, novokaino. Flomasteriu jai ant nugaros paišo žymes:

– Plaučiuose prisirinko skysčio, tuojau pašalinsime – tai apie pleuros eksudatą.

Seselė linguoja galvą: prašė tik apžiūrėti, Huberis bus nepatenkintas. – O mes jam nieko nesakysime, tam mūsų Huberiui. Pinigai per kasą neis.

Ką ten bobulė murma? – Ji ne rusė, skausmo kentėti negali. – Tai kad nereikės, viena injekcija – ir baigtas kriukis.

Tegu skystis varva, jis kol kas viską surašys.

Pritekėjo bene pusantro litro.

– Lengviau kvėpuoti, ką?

Taigi mat. Jis baigia pildyti ligos istoriją.

– Tegu duoda tabletyčių geresnių, – prašo čigonė, jau apsirengusi, – ir bus jam laimė.

– Laimė? – raukosi seselė.

Jis supranta, ką ji nori pasakyti: nuo čigonų – vienos nelaimės. Ne, jis nesiraukys – ne dėl prietarų, o šiaip.

– Tabletyčių geresnių, – kartoja bobulė, – ir kad derėtų, supranti… – iššiepia auksinius dantis.

Su kuo jos turėtų derėti? Su hašišu? Ar su kažkuo blogesniu? Bobulė išsigąsta: kam taip kalbėti? Ji mėgsta išlenkti taurelę, per pietus.

– Na, jeigu taurelę…

Taip, puikios tabletės. Ir dera.

Laimė, – galvoja jis, – na ir pasakė! Laimė.

Čigonė ima brukti jam suglamžytus banknotus. Ten vienos dešimtinės, aiškiai matyti. Jis atstumia jos ranką – kokia ji vis dėlto stipri! – o pats suvokia: visa bėda, kad susidaro maža suma, jei būtų tūkstantinės, gal ir paimtų. Tad jo pyktis – apsimestinis, visi tą supranta, išskyrus, viliasi jis, seselę.

– Argi galima tokiai sutrei eiti pas daktarą? – piktinasi toji, išlydėjusi čigonę.

Betgi jo seselė – nervingas vakarietiškas žmogus! Plačiai atlapojo langus, purškia oro gaivikliu. Viskas, jam pats laikas.

– Jūs jau atleiskite man, – taria seselė, – bet štai tokių, kaip kad šita, na, garbės žodis, visiškai negaila. Mano manymu, tokių apskritai nereikėtų gydyti.

Dabar pasakys, kad Hitlerį apskritai ji smerkianti, tačiau kai kuriais klausimais… Koks ten vakarietiškas žmogus, paprasčiausia kvailė! Išeidamas iš ligoninės pralenkia čigonę. Toji čiumpa už rankos: duok, pabursiu! – Ne, mersi. Kelias tolimas, ir taip žino, kas jo šiandien – beje, jau – laukia.

 

Į Šeremetjevą važiuoja automobiliu – ir ilgai, ir brangu, bet šitaip įpratęs, nors visas jo bagažas – gydytojo krepšys, knyga, marškiniai, apatiniai. Šiandien jis viską pamiršo, viską, išskyrus krepšį, užmiršo beveik sąmoningai: taip ir nesugalvojo, ką skaityti, o bostoniečiai jį perrengs – apsilankius pas bičiulius jo garderobas visada pagerėja. O skaityti neskaitys, pasiklausys muzikos, pasiėmė jos daug ir bet kokiai dvasios būsenai.

Šeremetjeve jo laukia nusivylimas. Pirma, nors tai, beje, nebaisu, ligonė jam pasitaikė sunki – senutė amputuotomis kojomis, akla, su šlapimo kateteriu, serganti cukralige. Reikės leisti insuliną, išpilti šlapimą, užsakyti vežimėlius. Tačiau kartu iš pažiūros protingas vyras – nieko, kaip nors nuskrisim. Daug blogiau kitkas – jis apsišovė su Portlandu. Biliete – ne Meino valstijos Portlandas, nuo Bostono mažiau nei dvi valandos automobiliu, o kitas Portlandas, Oregono valstijoje, kitoje Amerikos pusėje.

Reikia gi šitaip apsižioplinti, kad tave kur! Jis pasakoja aplinkiniams – žmonės iš paslaptingos organizacijos, atsakingos ir už bilietus, juokiasi: anokia čia nelaimė, nėra ko užjausti. Ek, įspėti draugus – kaip jie susikrims! Paskambins jiems iš Niujorko. Ne nelaimė, o grynas rūpestis.

Saugumo tarnybos vyrukai, „sekjuriti“ rusai, pažįsta jį nuo seno, po daiktus nesirausia, šiaip – pamakaluoja ore rankomis: „Sprogmenų, ginklų turite?“ – šypsosi, jis ir jiems papasakoja apie nesusipratimą su Portlandu. Portlandas, – sako, – tai dar nieko, ne taip ir baisu, štai Ouklandas – Naujojoje Zelandijoje ir toje, kaip ji ten? – jis sako: Kalifornijoje, – taip, ir vienas vyras… – Paprasti vyrukai, bet turi tam tikro žavesio. Jam patinka pastovėti su jais, persimesti vienu kitu žodžiu. Antra vertus, gal ir jų uniforma veikia.

Dabar jis – kelintą jau kartą? – ne mažiau kaip trečią – išklausys istoriją apie tai, kaip amerikietė vežėsi katytę – jas patupdo į specialius narvus ir atiduoda į bagažą, – ir katytė nudvėsė, Šeremetjevo krovikai ją išmetė, kad nebūtų nemalonumų, o į narvą įkišo kitą, gyvą katę, sugavo ją čia pat, vietoje, bet amerikietė tvirtino, kad tai ne jos katytė, nes toji buvo negyva, mat vežė gyvūną į tėvynę laidoti. Skrido iš kažkur. Iš Čeliabinsko. Aną kartą buvo atvirkščiai – amerikietė su nudvėsusia kate atskrido iš Filadelfijos. Šiandieninė istorija skamba natūraliau, bet vis tiek ji, be abejo, išgalvota, o amerikiečius vyrukai vadina „amerikosais“ ir „pindosais“ – naujas žodis, nevykęs, „sekjuriti“ nė kojos į Ameriką nebuvo įkėlę, – bet kiekvieną kartą jis nusijuokia. Viskas, laikas į lėktuvą.

– Kai grįšime į Portlandą, priims Tėvynė mus į savo glėbį! – dainuoja vienas iš vyrukų.

– Mielai pasivažinėčiau vietoj tavęs, daktare, – svajingai sako kitas, – į jųjų dangoraižius pažiūrėčiau.

Ne, vyručiai, medicina – tai pašaukimas.

 

– Sudie, nepraustoji Rusija!² – ištaria jaunas vyras, sėdintis kitapus tako. Standartinis išvykstančiųjų tekstas – jam girdint ištartas toli gražu ne kartą. Iš pradžių, kai pradėjo skraidyti, tikėjosi šiokios tokios įvairovės – emigravimas, rimtas žingsnis, – paskui suprato: darbas – kaip krematoriume ar santuokų rūmuose, ribotas reakcijų rinkinys, o asmenybė visada lieka slaptinga.

Kylame. Persižegnoti – patyliukais, kad nemanytų, jog baisu jam, ir patys nesigąsdintų, iš tikrųjų – nuo tavęs nieko nepriklauso. Prie vairo, slidžiame kelyje, tamsoje – kur kas baisiau.

Lėktuvas nepilnas, bet ir nepasakysi, kad tuščias. Dvi vietos prie lango – jo. Kitas dvi paras teks praleisti kelionėje. Dvi gyvenimo dienos mainais už šešis šimtus dolerių. Tėvo draugas, buvęs politinis kalinys, pasakojo: sunkiau sėdėti metus nei penkiolika, vieni – tik ir lauki, kada išleis, negyveni. Tai ką tada kalbėti apie dviejų dienų kelionę?

Reikėtų atsistoti, pasižiūrėti, kaip ten ligonė. Ar dar palūkėti? Netgi ne tinginystė, o profesinis nejudrumas, jis visada niekino tą reanimatologų bruožą.

Nors ir keista, bet ir tokiais atvejais esama savų būdų pagudrauti. Pavyzdžiui, apsimesti, kad esi pašalinis, skrendi savo reikalais: keleiviui pasidaro bloga, o čia rusas gydytojas atsiranda, ir vaistų – stebuklas! – pasiėmęs. Tokius daktarus stiuardesės vaišina šampanu, dovanoja jiems visokių mielų niekučių, visaip padeda. O jei demaskuos – tai kas? – truputį nesmagu, ir tiek. Jie užsieniečiai, jiems jis taip pat – užsienietis. O jei globojamojo sveikata leidžia, galima ir neskristi į jokį Portlandą, palydėti iki lėktuvo – laimingo kelio, have a good flight! – ir praleisti dienelę Niujorke. Jis pavydi tiems, kurie turi tiek įžūlumo, bet pats tokio triuko nedarys: maža ką – jei kas nors nutiktų, nuo šitos aklos bekojės senės nepabėgsi niekaip. Beje, jo dar prašė pasirūpinti baptistais – jie taip pat skrenda į Portlandą. Su baptistais nesunku: niekuo nesiskundžia, tablečių negeria ir apskritai neserga, tik kad visiški žiopliai, vaikų visa govėda – antai sėdi uodegoje – kartą vieną vaikelį pamiršo Niujorke, pasimetė oro uoste, jie ir dėl to nesijaudino – geri žmonės suras, atsiųs.

– Kaip jaučiatės? – matuoja senutei spaudimą, pulsą.

Ji snūduriuoja. Atsako vyras:

– Kaip jūs tokiais atvejais rašote – atitinka būklę po sunkios operacijos?

Kokia operacija? – Penkiolikos valandų kelionė iš Joškar Olos.

Vyras vardu Anatolijus. Be tėvavardžio.

– Amerikoje tėvavardžių nebūna.

Išties nebūna. Tėvavardžių užmaršties šalis. Lėktuvas – jau Amerikos teritorija.

Smalsu, kas išvijo iš gimtųjų vietų, būtų įdomu pasikalbėti su žmonėmis, bet, pirma, jis kovoja su įpročiu klausinėti pašalinių dalykų, nors laikoma, kad gydytojas turi teisę klausinėti, – kodėl kraustosi ten ar šen? Kuo užsiima vaikai? Netgi – kokia jūsų pavardės reikšmė? Antra, jis baiminasi stereotipinės istorijos. Gyveno ir gyveno, bet čia žmonos sesuo, tarkim, arba pusbrolis sako: nuneškite popierius į ambasadą, dėl visa pikta. Padavė ir pamiršo, ir leidimą, kai buvo gautas, ignoravo. Galiausiai ateina popierius: dabar arba niekada. Žmogų paveikia žodis – niekada.

Anatolijui viskas kitaip: žmonai inkstų nepakankamumas, netrukus reikės dializės. Negi reikia dar aiškinti? Amerikoje gyvena sūnus, inžinierius.

– Joškar Oloje su medicina prastai, galima sakyti, jos apskritai nėra.

Jis linksi, galvoja: ek, jei būtumėte išvažiavę anksčiau, o dabar, žinoma, senutė mirs aukšto technologijos lygio ligoninėje, kažin ar galės jai padėti, – bet sako:

– Taip, viskas teisingai. Gerai padarėte, kad važiuojate.

– O Portlandas – didelis užkampis? – klausia Anatolijus. Jo šypsena gera.

– Kaip čia pasakius. Palyginti su Joškar Ola…

– Esate buvęs Joškar Oloje?

Jis neigiamai purto galvą.

– O Portlande?

– Tame Portlande – irgi ne.

– Amerikoje – dvidešimt vienas Portlandas. Aš pasižiūrėjau. Mūsiškis – pats didžiausias.

Anatolijus užkalbina stiuardesę, tikrina savo anglų kalbos mokėjimą. Beje, visai neblogą. Gal kiek senamadiškai taria, bet šiaip – netgi labai.

– Dėkoju, malonu girdėti. – Tiesą sakant, jis keturiasdešimt metų universitete dėstė anglų kalbą.

Ar ne laikas insulinui? Ne, nesirūpinkite: Anatolijus suleis pats. Ir insuliną suleis, ir šlapimą išpils. Puiku. Jeigu ką, jie žino, kur jį rasti.

Apačioje žemė. Jau Kanada? Žiūri į laikrodį: ne, Grenlandija. Valgis, snūduriavimas, kažkoks filmas apie nieką. Kaip ten baptistai? Pasimeldė, pavalgė, miega. Pavydas ima.

Galų gale. Lėktuvas ima leistis. Pirmosios dešimt valandų praėjo.

 

Niujorkas: vežimėlio laukimas, gaišatis su dokumentais, nedidelis nesusipratimas su imigracinės tarnybos karininku.

– Kiek metų dirbate gydytoju? – klausia.

– Jau dešimt. Nuo dvidešimt dvejų. Ne, trejų.

– Bullshit, – sako karininkas. Nonsenas. Tokio dalyko būti negali. Rusai turi tarnauti Red Army.

Jis gūžteli pečiais. Psichas. Galima eiti?

Anatolijus pasiveja vestibiulyje: karininkui jis viską paaiškinęs. Apie karinę katedrą ir t. t. Karininkas prašė dėl savo elgesio atsiprašyti. Labai keista. Atsiprašinėjantis pasienietis. Tikrai psichas.

Visa kita eina sklandžiai. Jie pasiima bagažą – Anatolijaus, senutės, baptistų – ir vėl jį atiduoda – į Portlandą. Iki skrydžio dar trys valandos, tegu jie kol kas pasėdi, jis netrukus grįšiąs. Reikia paskambinti bičiuliams, pakeisti bilietus.

Rasti telefoną automatą darosi vis sunkiau: dabar daugelis čia, įskaitant iš pažiūros padoriai atrodančius žmones, turi mobiliuosius³. Rusijoje juos turi tik vertelgos. Huberis irgi turi… Viskas, bičiuliams paskambino, nuliūdino juos, į Niujorką jie, žinoma, neatvažiuos. Kada dabar? – Kaip visada, po mėnesio. Kitą kartą – tai jau tikrai.

O bilietą reikia pakeisti taip, kad nakvynė būtų lėktuve. Rytą jis pavaikštinės po Niujorką, pasėdės Centriniame parke, Metropolitane, jei turės jėgų, užeis nupirkti saviesiems lauktuvių. Iš patirties žino, kad į Metropolitaną neužeis.

Bilietus paeiliui keičia du žmonės – baltasis ir juodaodis – draugai daktarai juos vadina Belinskiu ir Černyševskiu⁴. Su Černyševskiu susitarti sunku – bukas žmogus, bet šiandien – valio! – dirba Belinskis. Greitai ir be priemokos: atgalinis reisas iš Portlando – po ketvirčio valandos jame nusileidus. Dėl vėlavimo galima nesijaudinti: ten ir šen – tuo pačiu lėktuvu. Nors čia pasisekė. Ir dar: Belinskis gali duoti pirmosios klasės bilietą į vieną pusę sumažėjusių mylių sąskaita. Ar jis pageidautų? – Taip.

 

Lėktuvas į Portlandą beveik tuščias. O pirmąja klase jis apskritai vienintelis skrenda. Stiuardesė vyriškosios lyties, stiuardas, turbūt galima taip pasakyti, – Anatolijus pataiso: lėktuvo palydovas, – pasitinka juos prie įėjimo. Tikras gražuolis – ausyje auskaras – kaip ten? – left is right? – ar čia veikia ši taisyklė? – ir nuostabiai kvepia odekolonu. Aromatingas stiuardas! Žinoma, stiuardas, koks jau ten palydovas!

– Žinote ką, – siūlo stiuardas, – pasodinkime damą ir jos vyrą greta jūsų.

Nuostabi mintis.

– Matote? – jis nori, kad Anatolijui Amerikoje patiktų.

Stiuardas padeda senutei atsisėsti, pagelbsti veikiau simboliškai, dviem piršteliais, bet vis dėlto. Pagiria jos skarelę: graži spalva. Ką jau čia sakyti, jeigu pas mus kojų neturinti senutė nuspręstų skristi lėktuvu, jos veikiausiai nė vidun neįleistų: kam tokiai skraidyti? Apskritai ji nė iki lėktuvo nenusigautų. O pirmąja klase pas mus apskritai skraido vieni vertelgos.

– How can I harass you today, sir? – o, stiuardas turi humoro jausmą.

Šito, regis, nesuprato net Anatolijus. Harasmento – pretenzijų – tema Amerikoje labai skausminga, pas juos viskas taip – kampanijomis. Štai stiuardas ir perdarė „how can I help you“ – kuo galiu jums padėti?..

– Suprantu, suprantu. Geriau būtų išvertus: „Kuo galiu jums pasitarnauti?“ – švelniai pataiso jį Anatolijus.

Irgi teisybė.

Nuostabu, kaip tokios smulkmenos pakelia nuotaiką. Taigi, ką gersime? Jis klausiamai žiūri į Anatolijų – ar tasai jo nepasmerks? – vis dėlto einantis pareigas gydytojas, – bet užsako kampario su ledu sau ir Anatolijui, apelsinų sulčių – jo žmonai.

– Pirmą kartą girtauju lėktuve, – sako Anatolijus. – Dabar mudu – padangių sugėrovai.

Šlakelio vermuto, žinoma, girtavimu nepavadinsi.

Už lango – jau visiškai tamsu, priekyje, už užuolaidos, kažkas kepa, kvepia skaniai, insulinas suleistas, visos tabletės išgertos, rankose taurės – už naują gyvenimą! – ir čia ištinka nemalonumas. Antras per šią dieną – po rikto su Portlandu, psichas pasienietis nesiskaito.

Jis užsako maisto – visai kompanijai – sau, Anatolijui, senutei – ir puikuojasi patiekalų pavadinimais, verčia iš anglų ir atgal, – ir staiga jų malonusis stiuardas pareiškia, kad pirmosios klasės bilietą turi tik daktaras, tad ponams, kuriuos jis lydi, priklauso tik užkandis – snack. Kaip sakoma, nothing personal – nieko asmeniška, tokios regulations – taisyklės.

Būtent – nieko asmeniška. Jis pareikalauja trigubos porcijos, papildomų šakučių, peilių, prieina dar viena stiuardesė, raukia kaktą, purto galvą, ką jūs, negi nesuprantate?

– Tiek to, jie teisūs, – prašo Anatolijus. Irgi mat – Grušnickis!^{5 – Tiek to. Po mūsų betvarkės, kai kas nors daroma pagal taisykles…}

Na jau ne, jis parodys jiems, iš kur kojos dygsta!

Bet, kaip visada būna tokiais atvejais, nei iš kur, nei kokios kojos dygsta, amerikiečiams sužinoti nepavyks. Šūkaujant šiurkštybes jam pasitaiko kalbos riktų, pats nesupranta, kas ir kaip, bet, žinoma, neraštingi keiksmai, ir dar su akcentu, skamba juokingai. Stiuardas – niekšas! – plačiai šypsosi, stiuardesė nusisuka, iš juoko trūkčiodama pečiais. Belieka numoti ranka.

Skandalas išblėsta – niekam valgyti jau nesinori, bet vis dėlto kažką jiems patiekia, ir jie valgo – po pusantros valandos jis stojasi eiti į tualetą ir pro užuolaidėlę, skiriančią pirmąją klasę nuo paprastos, girdi, kaip stiuardas skundžiasi: kodėl jie taip kvepia, tie rusai? Kažkoks specifinis kvapas.

O tu pabandyk – iš Joškar Olos į Maskvą, paskui į Šeremetjevą – septyniolika valandų skristi… Radai dezodoranto – pirmojoje klasėje visko rasi – pasipurškei. Žeminantis dalykas. Tiek to, nusispjauti.

Štai ir Portlandas. Lėktuvo vadas ekipažo vardu dėkoja… Baptistai patraukia į priekį. Jis, senutė ir Anatolijus – paskutiniai lėktuve, tuoj atriedės vežimėlis. Senutė – ne tokia ir senutė, šešiasdešimt penkerių – tyliai kažko prašo vyro. Sušukuoti ją. Jis paima visus jų daiktus, nueina į holą. Štai laukia, jų sūnus, vienas. Garbingas, matyt, žmogus. Pavargęs, čia visi daug dirba, labai daug.

Sūnaus susitikimas su tėvais. Motina akla ir be kojų – ar jis matė ją tokią? Apsikabina su tėvu – verčiau nusisukti, negirdėti ir nematyti. Čia nepriimta gyventi su tėvais. O jei inžinierius ir užsimanytų, žmona neleistų, senukai turi gyventi atskirai. Apgyvendins tėvukus gražiuose namuose, liežuvis neapsiverčia pavadinti juos prieglauda. „Mums patiems taip patogiau“, – sako senukai. Slenki žemyn nuo vieno laiptuko ant kito, Amerikoje viskas apgalvota. Jo globotiniai, beje, pradės nuo pačios apačios.

– Tai mūsų daktaras, – sako sūnui Anatolijus.

– Labai malonu, – rankos paspaudimas, pavargęs išsiblaškęs žvilgsnis.

Viskas, sudie, ne daktaras jiems dabar rūpi, be to, grįžti jam po penkiolikos minučių. Ir čia staiga – ar ką pamiršo? – baptistai.

Du jaunuoliai vedasi jį – tenai, tenai! – eskalatoriumi žemyn. Kas atsitiko? Jis įbėga į bagažo išdavimo salę ir žvilgsniu ieško gulinčio kūno – nieko, visi stovi.

Pasimetė jų bagažas, štai kas yra. Broliai, – juk jie visi „broliai“, – ar vertėjo jį kviesti? Nėra kam užpildyti kvito? Juk saviškiai jus pasitiko.

Pasitinkančiųjų neatskirsi nuo ką tik atvykusiųjų: tokie patys niekuo neaptemdyti veidai. – Ir ką? Niekas nemoka angliškai? Negali parašyti savo adreso? O dar sakoma: tėvynės užmiršimo šalis. – Ne, netgi raidžių nemoka. – Ar seniai Amerikoje? – Ketveri metai.

– Amerikonai, – aiškina vienas iš pasitinkančiųjų, – tokie geri! Jie su mumis kaip su kurčnebyliais.

Baptistų bagažas – trisdešimt šeši vienetai, kiekvienam galima vežtis po du.

 

Kol krapštėsi su popieriais, jo lėktuvas išskrido. Kitas – ankstų rytą, po šešių su puse valandos, jis vėl be vargo pasikeičia bilietą, juk ir turėjo skristi rytiniu reisu. Kur dabar – į viešbutį? Kol nuvažiuos, kol įsikurs – bus laikas keltis. Be to, ir kainuoja viešbutis apie penkiasdešimt dolerių. Kaip nors apsieisime, naktį praleisime čia. Žinoma, norėtųsi palįsti po dušu – nieko, iškentėsim, vis tiek nėra kuo persirengti.

Kitas Žemės kraštas – tas jau seniai nebeteikia jokio malonumo. Jis lankosi miestuose gražiais pavadinimais – Albukerkis, pavyzdžiui, arba Indianapolis, ir ką? Visur – ar Niujorke, ar Albukerkyje, ar čia – tas pats – raudonos grindys, raudonos su baltu sienos, idealus linijų tiesumas, niekas pernelyg nedžiugina akies ir niekas jos nerėžia. Ir visur, kaip apipavidalinimo dalis, negarsiai – Mocartas, simfonijos, koncertai fortepijonui, ne patys garsiausi, iš esmės antrosios, lėtosios, dalys. Kas skambina? Oregono simfoninis, Portlando filharmonijos, koks skirtumas? Ne popsas, ne kalinių dainelės. O jei kas nors užsimano tylos? Visiškos tylos? Išrankus keleivis – prašom, nėra ko stebėtis – galima pasėdėti meditacijų salėje. Pasėdėti, pagulėti. Meditacijų? Būtent, ir apmąstymų, štai mūsų oro uostuose koplyčios atidarytos – bet pamąstyti sveika ir netikinčiajam, vėl niekieno jausmai neužgauti.

– O jūsų meditacijų kambaryje rūkyti galima? – staiga klausia jis, pats tuo stebėdamasis.

– Rūkyti? – Ar jam galvoj negerai? – Rūkyti negalima nė viename Amerikos oro uoste.

Klausimas dėl „rūkyti“ nukerta bet kokią neformalaus pokalbio galimybę, parodo, kad jis pavojingas žmogus. Gerai, gerai, rūkys lauke, tam skirtose vietose.

Oro uostas visiškai tuščias. Ar čia bent galima palikti savo krepšį? Ne, rankinį bagažą reikia laikyti prie savęs. – Ką, kiekvieną kartą? Čia neverta nė bandyti nusišypsoti, all jokes will be taken seriously, Vologdos konvojus juokauti nemėgsta.

Tvarka yra tvarka, suprantamas dalykas. Todėl pas juos ir medicina – nepaprasta, šimtą kartų geresnė už mūsiškę, bet vis dėlto – kvaila. Padėti daiktus ant tamsios juostos jam pagelbsti storas žilas juodaodis, nerodydamas jokio nedraugiškumo, toks jo darbas. Regis, negras netgi jį užjaučia. Turbūt todėl, kad pats rūko.

– Pavėlavau, dabar iki ryto, – aiškina jis juodaodžiui, grįžęs iš lauko antrą ar trečią kartą.

– Just one of those days, man… – kartoja tasai.

Rusiškai pasakyčiau: ką gi, pasitaiko. Juodaodžio gilus bosas.

Jis prieina prie aikštelės krašto, iš kur matyti greitkelis – ten retsykiais pravažiuoja automobiliai, ne greitai ir ne lėtai, ties viršutine leidžiama riba, – ir prisimena, kaip važinėjo Bostono apylinkėmis su bičiuliais, o kartais ir vienas. Ir kiekvienoje sutinkamoje mašinoje, jis žinojo, sėdi žmogus, savo gyvybę vertinantis ne mažiau nei jis – savąją, – ir gyvybę, ir automobilio saugumą, todėl paprastai atsargus, mandagus, neniekinantis savęs už pasirengimą nusileisti. Ar verta savo gyvenimą ar bent jo dalį – kažkodėl norisi pasakyti – paskutinę – pragyventi čia? Čia teisingai išmeta šiukšles ir teisingai pastato automobilius, to išmokti nelengva, bet nėra neįmanoma, lengviau nei anglų kalbos. Ir ne vien tik saugumas čia svarbu. Jis įsivaizduoja save pagyvenusį, kažkodėl visiškai vienišą – gal todėl, kad šią minutę yra vienišas, – mažame miestelyje ant vandenyno kranto, jo kaimynų raudoni šiurkštūs veidai, bet jie patys nešiurkštūs, jie sako: čia gyvena daktaras toks ir toks, jiems malonu, kad kaimynas – gydytojas. Jie gyvenime išsilaikė, ir jis išsilaikė, o kiek kartų galėjo išklysti iš kelio!..

Iš nuovargio mintis nuklysta į šoną: šiandien rytą čigonė jam išbūrė laimę. Būsi čia laimingas! Ar yra Amerikoje čigonų? – atrodo, jų yra visur, – ne, ryšį su priešistoriniais laikais čia užtikrina indėnai – beje, per savo skraidymo metus jis indėnų taip ir nematė – likę tik keisti pavadinimai, kaip kad Aidahas, – ir štai jis vėl pereina apžiūrą, jau guli ant raudonų grindų, visur linoleumas, o čia, meditacijų kambaryje, – kiliminė danga, ir galvoja: dalyvauju beprasmiškoje veikloje, o amžinybė egzistuoja, žinoma, tėvas buvo teisus, yra amžinybė, ir prasminga tik tai, kas turi projekciją į tą amžinybę, savo dalį joje. Žmonių – nesvarbu kokių – gydymas turi projekciją į amžinybę, nors jo pacientai gyvena ne amžinai, kartais apskritai tik truputį. Turi ir šiandien neįvykęs susitikimas su bičiuliais. Ir muzikos klausymasis, ir gėrėjimasis gamta… O visa kita – kaip šitas idiotiškas troškimas uždirbti pinigų – what a waste! Kodėl į galvą pirmiausia ateina angliški žodžiai? Juk jis anglų moka ne taip gerai, be to, rusų kalboje daug sinonimų žodžiams „tuščiai“, „tuščias dalykas“: veltui, bergždžiai, be naudos, niekais… Daug žodžių: perniek, bereik, dykai, dovanai…

Viskas, jis miega.

 

Miega nelabai ilgai, bene pusantros valandos, ir nubunda nuo riaumojimo: į kambarį įrieda didžiulis nematytas dulkių siurblys. Jį valdo juodaplaukis mažaūgis vyras – veikiausiai meksikietis – su ausinėmis, kad neapkurstų. Ausinės apkraštuotos rožiniu kailiu – tarsi indėnas su plunksnomis ant galvos.

Jis nusijuokia ir čia pat apsimeta miegąs. Siaubingas riaumesys, kaip galima miegoti? Na, ne miega, medituoja, juk šitas kambarys tam ir skirtas, ar ne? Keltis nesinori. Nagi, varyk iš čia, indėne, ir be tavęs švaru! Tasai greitai pravažiuoja savo siaubingąja mašina – tiesiog per kelis centimetrus nuo jo – ir viskas, vėl vienas, tyla.

Pažvelgia į laikrodį, užsimerkia ir išsikviečia vaizdus tų, kurie jį neabejotinai myli. Toks kontroliuojamas sapnas, beveik visiškai pavaldus sąmonei – bet vis dėlto valdomas nevisiškai.

Panoro matyti tėvą – štai jis, tėvas. Tėvą priima visą, o ne kaip paskirų savybių ir ypatybių derinį. Jos gerai jam pažįstamos – kas gali tas savybes žinoti geriau už sūnų? – bet su pačiu tėvu, asmenybės slaptybe, jos tarsi neturi jokio ryšio. Geraširdis, dosnus, pasiaukojantis – taip, žinoma, bet visa tai jis gali pasakyti apie savo draugus, ne apie tėvą.

– Kaipgi šitaip? – sako jis tėvui. – Turiu sielą, turiu talentą – ne tik medicinai, tu žinai, bet štai – turėjau ir muzikinį talentą, juk tikrai turėjau, ir dabar muziką mėgstu labiau nei visa kita, mūsų laikais taip būna nedažnai, ir ką? Važinėti į beprasmes keliones, nes pagrindiniame darbe beveik nemoka algų, gulėti ant raudonų grindų, pavydėti žmonėms, turintiems griežtą veidą ir apibrėžtą gyvenimą? – Jis, matyt, smarkiai pavargo, nes susigraudino iki ašarų.

O ko jis, tiesą sakant, verkia? Na, pavargo, ne tas Portlandas, su draugais nesusitiko? – dar susitiks, naktis ant grindų? – sutaupė krūvelę dolerių, ir čia visai švaru, o kad nėra tėvo – vienuolika metų praėjo, bet niekaip negali priprasti.

Nuo ašarų palengvėja, žiūri į save iš šalies ir mato padėties komiškumą: suaugęs ašarojantis dėdulė, raudonos grindys, gydytojo krepšys po galva, ir netrukus vėl užmiega. Ir dabar sapnuoja visavertį sapną: abu su tėvu sėdi prie sulūžusios mašinos, šalia tos vietos, kur užsimauna ratas, sulūžo – kaip tas daiktas vadinasi? Tarkim, stebulė arba įvorė, – aišku, kad pataisyti nieko negalima – nėra nei atsarginių dalių, nei įgūdžių – jie dažnai atsidurdavo tokioje padėtyje – tiesiog sėdi ant žemės, ir tėvas jam sako: „Tu mano brangusis.“ Svarbu ne žodžiai, suprantamas dalykas, o turinys, tėvo žvilgsnis, kuris reiškia, kad viskas vyksta teisingai, taip, kaip reikia, ir kad tėvui gaila, jog sūnus vienišas.

Vėl kažkuriam laikui stabteli tarp miego ir būdravimo, staiga pašoka, nusiprausia baisiai švariame tualete, kaip ilgai jis keliauja – barzda atžėlė! – nei skustuvo, nei šepečio nėra, greičiau – kavos, dar spėti parūkyti – ką tu pasakysi, meditacijų kambaryje jis visai užsimiršo, vėl bagažo patikrinimas – smulkieji iš kišenių, raktai, viską reikia išimti – saugumo tarnyba spėjo pasikeisti, bet darbas nesustojo – rūpestingiausia patikra – betrūko pavėluoti į rytinį reisą. Viskas, jis jau lėktuve, reisas maršrutu Portlandas–Niujorkas. Keleivių salone ne daugiau kaip penkiolika ar dvidešimt, ir pagyvenusi neišsimiegojusi stiuardesė jiems praneša: „Jeigu nors kartą skridote lėktuvu nuo tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštųjų – jis gimęs kaip tik tais metais, – jums nereikia demonstruoti, kaip prisisegti diržus“ – labai mielas, meniškas taisyklių pažeidimas.

Jis žiūri pro iliuminatorių, į vandens lašelius, išsisklaidančius nuo vėjo. Susitikimas su tėvu, tiesiai pasakysime, nebuvo ilgas. Netgi ne susitikimo pažadas – šiaip sapnas, psichikos fenomenas, bet vis tiek jaučiasi esąs vaikas, kuris ilgai ilgai verkė, o paskui į jį pažvelgė suaugusieji, švelniai, taip, kad suprastų, jog seniai jam atleista, ir ašaros išdžiūvo, tik aplink akis dar skaudena, bet jau norisi judėti, žaisti, valgyti.

Ar galima dar vieną porciją? – Ne, nebent kas nors atsisakytų. Porcijos – pagal keleivių skaičių. – Ačiū, nesirūpinkite, jis sotus.

Jis, dvi dienas nesiskutęs ir nesiprausęs, turbūt atrodo įtartinai, galimas daiktas, ir kvapas nuo jo sklinda šiaip sau, amerikiečiai jautrūs kvapams – nieko baisaus, nusispjaut, pats nieko neužuodžia, kaip ir negirdi savo rusiško akcento, – išsidrėbė per tris sėdynes, kojas apvyniojo pledu, ausinėse – Mendelsonas, fortepijonų trio, įrašas ne itin kokybiškas, užtat kaip įsijautę atlikėjai! Šešios valandos atokvėpio prieš Niujorką – Geltonojo velnio miestą, kas jį taip pavadino?

 

Atskridus apima išlaidumas, ir jis nuperka namiškiams paikų brangių dovanų, o jau skrendant namo, dar žemėje, padaro tai, ko vėliau gėdysis.

Aplinkybės tokios. Lėktuvas pilnutėlis, jis sėdi prie lango šalia atsarginio išėjimo – deficitinė vieta, iš anksto pasirūpino, čia daugiau vietos kojoms – ir į krėslą šalia klesteli vidutinio amžiaus vyras, kuris, pirma, visiškai girtas, antra, sveria bene šimtą septyniasdešimt kilogramų – tokių sutiksi tik tarp amerikiečių. Vyriškis gausiai prakaituoja, jo karšti šonai nukąra abipus sėdynės kraštų. Aišku, kad joks pagerėjimas nenumatomas, taip bus iki pat Maskvos.

Jis išlenda iš po riebalų kalno ir, nespėjęs nė sugalvoti, ką pasakys, prasispraudžia prie stiuardesės ir praneša, kad kaimynas visiškai girtas ir kad šitai, jo manymu, kelia grėsmę: ar ištikus nelaimei neblaivus žmogus gali padėti kitiems keleiviams išsigauti ant sparno ar kur ten dar?

– Sere, – klausia storulio stiuardesė, – gal malonėtumėte persėsti kitur? Ne? – Ji prašo jo kalbėti garsiau. – Ne? – Tada ji iškvies policiją, ir ponas į Maskvą skris tą pačią valandą ir toje pačioje vietoje, bet rytoj.

Reikėtų įsiterpti: palaukite, jis duoda žodį… Išsigavęs iš po lašinių, jau aiškiau suvokia, ką padaręs, pačiam irgi yra tekę išgerti, mažesnį kiekį, žinoma, bet, galimas daiktas, jo kaimynas prieš skrydį jaudinasi, daugelis bijo skraidyti. Į jų pusę niekas nė galvos nepasuko, o storulis, vos išgirdęs žodį „policija“, atsistoja ir kepėstuoja paskui stiuardesę į lėktuvo galą.

Truputį gėda. Pasielgė amerikietiškai. Ką gi, kas padaryta – padaryta, niekas nemirė.

Į girto storulio vietą atsisėda maždaug keturiasdešimt penkerių moteris, gaivi, su strazdanėlėmis, ant ranktūrio jų rankos susiliečia, per marškinius jis jaučia malonią vėsą. Na ir puiku, jis išgers migdomųjų, netrukus jiems atneš vyno – jau dabar tai užmigs ir miegos iki Maskvos. Tačiau vyno jis negauna.

– O ar jūs ištikus nelaimei galėsite padėti keleiviams? – gėrimus vežioja jau pažįstama stiuardesė: vadinasi, ne visi amerikiečiai mėgsta skundikus.

Taip, ko gero, jis gersiąs sultis.

Pažiūrėsim, ar tabletukė su sultimis suveiks. Suveiktų kuo puikiausiai, bet – kaimynė. Išgėrė savo dietinę pepsikolą, skimbčioja ledukais stiklinėje ir kalba, kalba, kalba.

Ji iš Niujorko, į Rusiją skrenda pirmą kartą, norėtų daugiau sužinoti apie tą šalį, apšvieskite mane. Jis snūduriuodamas pripaisto kažkokių nesąmonių, bet kaimynės nesustabdysi. Nuo Rusijos ji pereina prie Amerikos, paskui prie viso pasaulio, galiausiai – prie savęs. Pokalbis lėktuve su atsitiktiniu pakeleiviu – populiarus žanras. Vietoj psichoanalizės, vietoj išpažinties. Kaimynė neseniai išsiskyrė su mylimuoju: tasai papirkdavo ją brangiomis dovanomis – paskutinis lašas buvo jaguaras.

– Ar jums patiktų, jei moteris padovanotų jums jaguarą?

Reikia pagalvoti, reikia pagalvoti… Jis prisimerkia, o ji vis čiurlena – apie bjaurius buvusio draugo įpročius, apie tai, į kokius restoranus ją vedžiojo, kokius cigarus rūkė.

O, ko gero, jis žino, kaip sustabdyti tą gražbylystę.

– A woman is only the woman, – sako: – ko norėti iš moters? – but a good cigar is a smoke – o cigaras – rūkymas, kaifas.

Bet kaimynė ramiai linkteli galvą:

– Kiplingas.

Ji žino tą eilėraštį, baigusi Prinstoną, creative writing. Taigi, tasai josios Kiplingas dovanojo jai automobilius, o vaiką padaryti atsisakė. Radikalus metodas – sterilizacija, populiarus Amerikoje būdas neturėti vaikų. Kiplingui perpjovė sėklos kanalus, o dabar ji jau negali pastoti.

Štai ko skrenda į Rusiją – įsidukrinti mergaitę. Rusija, Kazachstanas, Rumunija – kelios vietos, kur dar galima rasti baltaodžių vaikų. Jis kitomis akimis žiūri į bendrakeleivę.

Ji ištiesia jam ranką:

– Aš Džinė.

Jis taip pat prisistato ir mato, kad jo naujosios pažįstamos veidas pamažu keičiasi. Pusiau šypsena – negali sakyti, kad paslaptinga. Pasakys – nepasakys? Pasakys, žinoma, kur ji dėsis? Ne, tyli.

– Na, prisipažinkite, kas? – šuo? katinas?

– Tuo vardu buvo mano žiurkėnas, – prisipažįsta Džinė.

Miela moteriškė! Abu juokiasi.

Ji pasakoja apie įsidukrinimo procedūrą – bus teismas, rodo mergaitės nuotrauką, vienuolikos mėnesių, Maskvoje jos laukia advokatas, jie kartu keliaus į Novosibirską, viskas numatyta – netgi rusė auklė – o kam? – iki šiol mergaitė girdėjo tik rusų kalbą, štai kam.

Kai ko Džinė nenumatė. Jis užpildo dvi muitinės deklaracijas, ir paaiškėja, kad daugiau nei dešimties tūkstančių dolerių grynaisiais įsivežti negalima. Džinė pasiėmusi daugiau, štai kaip. Ką gi, yra dvi išeitys: arba paslėpti pinigus giliau, arba dalį perduoti jam. Lauks jos prie stiklinių durų, bagažo jis neturi.

– Aš jumis, žinoma, pasitikiu… – mąsliai sako ji.

Vadinasi, nepasitiki, bet kitos išeities neturi. Jis paima pinigus: nebijokite, Džine. Pokalbis nutrūksta savaime. Abiem reikia pamiegoti.

Lėktuvas priartėja prie Tverės, jis užleidžia jai vietą prie lango: pažvelkite, koks liūdesys. Pats jau ne su Džine. Štai netrukus išlips iš lėktuvo, į muitininkų klausimą „ką vežate?“ – mostelės ranka: „Visokio šūdo“ – tie kaip mokėdami nusišypsos – mūsiškis, eik. Prie stiklinių durų jie su Džine atsisveikins – lėktuvų pažintys paprastai nutrūksta, bet pasikeis telefonais, adresais. Jis sės į automobilį ir vėl prisimins tėvą. Kelionės automobiliu kažkodėl suteikdavo tą trumpalaikio susitikimo jausmą. Įvažiuos į miestą – agresyvų, žmogėdrišką šiokiomis dienomis ir – visai nieko, beveik savą – per išeigines, atriedės į Maniežo aikštę – kai tėvas buvo gyvas, judėdavo šia aikšte dviem kryptimis, dabar viena – jis tėvui apie tai papasakos.

 

Jis iš tikro atskrenda į Šeremetjevą, sėda prie vairo, bando apsisukti, smarkiai buferiu trenkiasi į betono stulpelį – kaip tik tokio aukščio, kad negalima pamatyti. Kad tave dryži paraliai! Sveika, Tėvyne. Visi pinigai, uždirbti už bekoję senutę, – šuniui ant uodegos. Dėl materialinių nuostolių susikrimtęs mažiau nei paprastai, nors buferis suskilo ir ant asfalto laša skystis iš po dangčio. Brūkšteli pirštu – žalias, radiatorius. Variklis kaista, ek, kad tik nesustotų! Centre, prie šviesoforo, išjungia variklį, užsimerkia – tai netgi ne sapnas, beveik nuoalpis – ir gale jam garsiai signalizuoja, apvažiuoja. Ne namo reikia traukti – pas mechaniką.

Puikus mechanikas neužsiprašo per daug, šiaip ar taip, neužsiprašo iš jo, ir iškart supranta, kas ir kaip – baigė institutą, todėl. Na, čia ir taip aišku. Mechanikas nuolaidus: inteligentas, kvailelis, nepažįsta gyvenimo, ir nereikia jam pažinti. Tuoj ką nors nuims nuo svetimos mašinos, o kol kas burba:

– Prancūziškas šūdukas, – apie jo reno. – Šurikai! – staiga surinka. – Šurikai!

Čia dirba kirgizai, ne kirgizai – tie, kaip ten juos? – uigūrai, be registracijos, čia juos visus vadina Šurikais, jie, kaip ir pats mechanikas, kaip visi čia, iš dirbtuvių neišeina.

Iš radijo liejasi kažkoks šlamštas. Baisus, neįsivaizduojamas purvas. Po kojomis, visur – alyva, skudurai, įrankiai. Išardyti varikliai, nuimtos durelės, posparniai, sparnai: žmogus daug tobulesnis už automobilį, ypač iš vidaus!

– Žiurkių nėra? – jis bijo žiurkių.

– Nėra, – nuramina jį mechanikas, – žiurkių nėra, bet netrukus atsiras. – Praeitą savaitę nudvėsė čia gyvenęs katinas.

Kur čia save padėjus? – nejauku stypsoti ir jiems trukdyti – įlenda į tolimą kampą, įsitaiso ant prasėdėtos automobilio sėdynės, mechanikas nesiliaudamas keikiasi, įmantriai, vingriai, perrėkdamas radiją, taip keikiasi tik išeiviai iš inteligentų, jis užsideda ausines – Mendelsonas, antrojo trio gabalėlis, Mendelsonas jų parašė du, – ir staiga suvokia, kad yra laimingas.

Kaip išsaugoti šią būseną? Jis žino: geriausiu atveju tai truks kelias minutes ir išnyks, o sulaikyti ją beprasmiška, be to, ir pats bandymas sulaikyti laimę jau reiškia nesėkmę.

Bet ji – tęsiasi. Muzika? Galbūt viskas dėl muzikos?

Ne, muzika nutilo, o jis vis dar laimingas.

 

 

Vertė Irena Aleksaitė

 

¹ Vertuchajus – kalinių žargonu sargybinis, prižiūrėtojas.

² Pirmoji M. Lermontovo eilėraščio, įtraukto į mokyklinę programą, eilutė.

³ 1999 metais, kai vyksta veiksmas, mobilieji telefonai buvo vertinami būtent taip – kaip neskoninga prabanga.

⁴ Belinskis – nuo žodžio belyj (baltas), Černyševskis – nuo žodžio čiornyj (juodas).

⁵ M. Lermontovo „Mūsų laikų herojus“: „Gerai, – tariau aš kapitonui, – jeigu šitaip, mes su jumis šaudysimės tomis pačiomis sąlygomis…“ Jis sutriko. Grušnickis stovėjo, nuleidęs galvą ant krūtinės, sumišęs ir paniuręs. „Palik juos! – galiausiai tarė jis kapitonui, kuris iš daktaro rankų norėjo išplėšti mano pistoletą. – Juk žinai, kad jie teisūs.“