Amerikos scenarijus pagal Richardą Rorty
Taip jau susiklostė, kad kaip tik iškart po Amerikos prezidento rinkimų užsukau į „Amazon“ norėdama įsigyti Richardo Rorty knygą „Achieving Our Country“. Visi knygos egzemplioriai buvo išparduoti. Tik vėliau pastebėjau užsienio spaudoje mirgančius straipsnius apie Rorty išpranašautą Donaldo Trumpo atėjimą į valdžią. Kaip atrodo ši pranašystė ir kokį scenarijų Rorty numatė Amerikai?
Nors knyga išleista beveik prieš dvidešimt metų, 1998 m., daugelis joje sukritikuotų kultūros tendencijų būdingos ir šiandienai. Bene skaudžiausios ir taikliausios kritikos strėlės nukreiptos į kultūrinės kairės nusisukimą nuo senosios kairės idealų; sulig šiuo nusisukimu atsigręžta į marginalias grupes, profesinių sąjungų rūpestį dėl ekonominės gerovės pakeitusi kova už įvairių žmogaus, gyvūnų teisių apsaugą. Postmodernūs akademikai ir kiti kultūrinės kairės atstovai, nukreipę dėmesį į naujas problemas ir užmiršę senąsias, kurios niekur nedingo, pagal Rorty scenarijų, vieną dieną turi pabosti visuomenei. Kas nutiks tada? Ogi durys, vedančios į valdžią, atsivers naujam stipriam lyderiui, žadančiam įvesti tvarką šioje postmodernioje betvarkėje. Piliečiai patikės tvirto vadovo pažadais, nes bus pavargę nuo idėjinio chaoso, vien marginalus reprezentuojančios ir bedarbius ar mažai uždirbančius pamiršusios kairės, pasiilgę didžiavimosi savo šalimi (national pride), Amerika. Taigi tokio naujo stipraus vado pasirodymas į 1998 m. scenarijų įrašytas kaip visiškai natūralus įvykis, galintis atvesti Ameriką prie totalitarizmo.
Rorty rašo: „Profesinių sąjungų nariai, taip pat neorganizuoti ir nekvalifikuoti darbininkai anksčiau ar vėliau suvoks, kad jų vyriausybė net nebando užkirsti kelio darbo užmokesčio mažėjimui ar pasipriešinti darbo eksportui. Tuo pat metu jie supras, kad priemiesčiuose gyvenantys tarnautojai, patys desperatiškai bijantys etatų mažinimo, nesiruošia būti apmokestinti siekiant teikti socialines išmokas kam nors kitam.
Donaldas Trumpas
Tuo metu įvyks lūžis. Ne priemiesčiuose gyvenantis elektoratas nuspręs, kad sistema žlugo, ir pradės dairytis stipraus lyderio, už kurį galėtų balsuoti, – ko nors, kas užtikrintų, kad kai bus išrinktas, pasipūtę biurokratai, sukti teisininkai, obligacijų pardavėjai, kuriems permokėta, ir profesoriai postmodernistai daugiau nepriiminės sprendimų… Kai stiprus lyderis pradės dirbti, niekas negalės prognozuoti, kas atsitiks.“ Blogiausiu atveju scenarijaus išsipildymas gresia Veimaro Respublikos laikotarpio atkartojimu, Amerikos artėjimu fašizmo link; apie „geriausio atvejo“ prognozes istorija nutyli, matyt, jos neperžengia „neprognozuojamumo“ ribų. Vis dėlto naujojo vadovo atėjimas į valdžią aprašytas taikliai, įtikinamai. Dar labiau įtikina laikotarpio tendencijų panorama – atrodo, kad per beveik dvidešimt metų niekas pernelyg nepakito, o jei ir pakito, tuomet tik aprašytų tendencijų radikalumo link, artyn numatyto lūžio.
Prie šio lūžio, jeigu vadovausimės knygos scenarijumi, atvedė kairiųjų dėmesingumas kultūros politikai, kuris pakeitė, išstūmė jų dėmesį realiai politikai. Čia būtų sunku užginčyti Rorty argumentą, nes bent kiek giliau panėrus į akademinius vandenis tampa akivaizdu, kad didžioji dalis kairiųjų teikia pirmenybę vadinamajai „mažajai politikai“ didžiosios politikos atžvilgiu, daug dėmesio skiria marginalioms grupėms ar pavieniams atvejams ir neproporcingai mažai šio dėmesio tenka senosios kairės problemoms, visų pirma ekonomikai. Taigi „užmirštos“ problemos, paliktos už jas turėjusių spręsti atstovų interesų ribų, tik auga.
Kitas kritikos, skirtos naujajai kairei, atsparos taškas yra jos nepasitikėjimas humanizmu, jo laikymas naivia, neįmanoma „liberalizmo fikcija“. Kaip rašo Rorty, „beviltiškumas kairėje tapo madingas – principinis, teorizuotas filosofinis beviltiškumas. Vitmeniška viltis, kuri iki septintojo dešimtmečio Amerikos kairei padėdavo jaustis geriau, dabar laikoma naivaus „humanizmo“ simptomu.“ Ir vėl – ši kritika gana gerai iliustruoja ir šiandien madingą beviltiškumą, kuris atmeta bet kokias pastangas į ateitį žvelgti pro tikėjimo šia ateitimi akinius. Be tikėjimo sunkiai įmanoma įgyvendinti bet kokias vizijas; net ir jas sukurti, susitaikius su nuolatinio beviltiškumo būsena, beveik nėra šansų. Viltį, tikėjimą pagrįstai galima laikyti pamatinėmis politinėmis kategorijomis, be kurių negali atsirasti joks pokyčiui reikalingas gestas. Nurašyti jas kaip „naivias“ paprasta, bet toks „nurašymas“ nei parodo nurašančiojo pranašumą, nei pasiūlo geresnes alternatyvas. Čia ir pasirodo laukiamas „stiprus lyderis“, kuris pasiūlo savo alternatyvą – užtikrintai veiksmingą, greitą ir suteikiančią vilties, kad būsime great again.
Susitaikymas su beviltiškumu, politinė apatija yra ne vien Amerikos pilietinės visuomenės problema. Daugelis šių kritiškų pastabų tinka ir Europai. Stebint artėjančių šalių vadovų rinkimų prognozes, atrodo, kad esame ne taip ir toli nuo Amerikos rizikų. Dėl to tenka iš naujo atsigręžti į praeitį, pripažinti padarytas klaidas ir siekti viltimi įveikti beviltiškumą – siekti šalies, kurioje išsitektų ir naujieji, ir senieji kairės idealai, o dešinė nepasiduotų ekstremizmo pagundoms. Pradėti perrašyti šį scenarijų galima reabilituojant humanizmo sąvoką, kartu neprarandant vilties, kad gyvename ne uždarame narve be išėjimo, bet šalyje, kuri dar tik turi būti sukurta, kad ir kokios beviltiškumo mados vyrautų.
