Naujas Bélos Tarro darbas: tarp beprotybės ir abejingumo
Puikiai žinomas visiems kino gerbėjams nepriklausomo kino kūrėjas Béla Tarras paskutinį savo filmą „Turino arklys“ pristatė 2011 m. Jame prisimenama istorija apie kontroversiškai vertinamą filosofą Friedrichą Nietzschę. Sakoma, kad šio beprotybės istorija prasidėjo Turino gatvėje pamačius žiauriai mušamą arklį. Filme režisierius klausia, kas nutiko šiam arkliui ir kokia jo istorija. Žiūrovas mato sunkiai dirbantį seną ir ligotą gyvulį, vienintelį vargingai gyvenančios šeimos pajamų šaltinį. Pasirodžius filmui režisierius pareiškė, kad juo pasakė viską, ką norėjo pasakyti, ir kad jis paskutinis.
Béla Tarras tylėjo šešerius metus. Tačiau šių metų sausio pabaigoje Amsterdamo EYE kino muziejuje atidarytoje režisieriaus kūrybos parodoje „Béla Tarras – iki pasaulio pabaigos“ buvo pristatytas naujas videodarbas. Kaip teigiama pristatyme, specialiai šiai parodai Béla Tarras dar kartą „grįžo prie kameros“, kad dabar jau tikrai nufilmuotų paskutinę sceną. Režisieriaus gerbėjai iš viso pasaulio kaip piligrimai plūsta į Amsterdamą, kad pamatytų iki šių metų gegužės 7 d. veiksiančią parodą, o kino kritikai gūžčioja pečiais – kiek dar bus Bélos Tarro paskutinių darbų? Ar šis jau paskutinis paskutinis?
Grįžti prie kameros režisierių paskatino pyktis ir liūdesys dėl pabėgėlių situacijos Europoje. Ypač jį sukrėtė gimtosios šalies Vengrijos reakcija į pabėgėlių srautus – Vengrija buvo viena pirmųjų šalių, negailestingai užvėrusių sienas. Parodoje dalinamame režisieriaus laiške, viešame kreipimesi, kuris buvo perskaitytas priešais Vengrijos parlamentą 2016 m. rugsėjo 30 d. vykusios demonstracijos „SEE THE HUMAN!“ metu, sakoma: „Visi mes privalome sau užduoti klausimą: kas mes esame ir kokiai moralei atstovaujame, kai statome tvoras tam, kad sulaikytume šiuos žmones, kai prieš juos naudojame policijos pajėgas, kai nerodome jiems nė mažiausio žmogiško SOLIDARUMO?“ Kartu tai klausimas apie žmogiškumą ir žmonių teisę į orumą. Pasak Bélos Tarro, šis klausimas nesvetimas visai jo kūrybai.
Béla Tarras
Specialiai EYE Bélos Tarro parengtoje parodoje matome susikirtimus tarp kino, teatro ir instaliacijos. Pirmame kambaryje lankytojus pasitinka spygliuotos vielos tvoros, už kurių eksponuojamos pabėgėlių nuotraukos, ekrane rodomi naujienų agentūros „Reuters“ reportažai. Antrame kambaryje matome tikrų tikriausią medį (nuoroda į paskutinį filmą). Šakos ant sienų meta vaiduokliškus šešėlius ir kuria siurrealistišką atmosferą. Jas į visas puses, aplink gainiodamas sudžiūvusius lapus, taršo smarkus vėjas. Šio atšiauraus vėjo garsas kiaurai pereina iki sielos gelmių. Jis lieka ausyse net išėjus iš vaiduokliško kambario, kuriame praeinančio žmogaus akys pagal sumanymą tampa kamera. Kaip žinoma, vienas iš režisieriaus skiriamųjų bruožų yra ilgas planas. O praeidami šia erdve lankytojai patys kuria savo ilgą planą.
Visai kitaip nei suaugusieji, šiame šiurpą keliančiame kambaryje elgiasi žaidžiantys vaikai. Tėvai dažnai neužsibūdami, kurdami savo ilgą planą pereina per šią erdvę ir kituose kambariuose žiūri filmų ištraukas. O vaikai guli po medžiu. Užvertę galvas ilgai it užburti stebi dirbtinio vėjo blaškomas šakas. Ir tai, ką tame šiurpiame kambaryje „filmuoja“ jų akis, man atrodo, visiškai skiriasi nuo pradinio sumanymo. Jie juokiasi. Nes viena yra matyti „ilgą planą“ ir visai kita – jį „išgyventi“.
Po šiurpiu medžiu žaidžiantys jaunieji parodos lankytojai įdomiai siejasi su pabaigoje ekrane rodomu naujuoju Bélos Tarro darbu. Režisierius ir jo operatorius Fredas Kelemenas sukūrė 11 min. darbą „Muhamedas“ (2016). Jame matome, kaip berniukas groja akordeonu viename iš prekybos centrų. Ir tuo pat metu – vaiko veidas mums paslaptingu būdu pasakoja keistą istoriją apie viską, kas liko už kadro, ir apie tai, kad visada kas nors lieka už kadro. Šis veidas yra kur kas liūdnesnis negu verkiančio vaiko. Jame atsispindi emocijos, kurias perteikti tegali kino kalba.
Vaikščiodamas po kambarius su Bélos Tarro filmų ištraukas rodančiais ekranais – vaikais, skurdžiais, gyvuliais – jautiesi, tarsi vaikščiotum po filmą. Tą pačią ištrauką gali žiūrėti tiek, kiek tau patinka, arba praleisti, gali grįžti ir gali nusisukti. Tačiau paskutinis ekranas, kuriame matome Muhamedą, kiekvienam parodos lankytojui užduoda tą paslaptingą ir esminį klausimą apie žmogiškumą, apie tai, iš kur atėjome, kur esame ir kur einame.
Viso videodarbo metu matome vaiką, sėdintį prekybos centre ir grojantį akordeonu, vaizdas atsitraukia, aplink matosi įvairiausios su vaikyste susijusios pramogos. Jam iš dešinės stovi „Toy Story“ automatas, kuriame atlikus tam tikrus veiksmus su trupučiu sėkmės galima laimėti pliušinius žaislus. Už nugaros matyti atrakcionas-žaislinė mašinėlė, į kurią įsėdę vaikai gali pasisupti. Taip pat į kadrą telpa ir šiukšlių dėžė. Visi šie vaizdui atsitraukiant pamatomi elementai puikiai įrėmina Muhamedo ir visos Vakarų civilizacijos tragediją.
Pavadinimas „Toy Story“ išties iškalbingas. Mūsų istorija sutraukta į automatų, kuriuose galime laimėti pliušinius žaislus, atrakcionų ir viso to, kas neparanku, pašalinimo (šiukšliadėžė) istoriją. Žvelgiant į šį Bélos Tarro darbą tenka tik dar kartą prisiminti jo paties tvirtinimą, kad kaip režisierius jis kur kas daugiau išmoko ne iš kitų režisierių, o iš dailininkų ir muzikantų. „Muhamedas“ – tai judantis paveikslas. Kūrėjas tvirtina, jog mėgsta „ilgą planą“ dėl to, kad jame viskas būna kartu. Sako, kad šią techniką renkasi, nes jam svarbi ne tik istorija, bet ir erdvė, laikas, kiti elementai. Pasak jo, visa tai dažnai kine paaukojama dėl istorijos. Naujausiame režisieriaus darbe taip pat nepamatysime montažo palaikomos šokčiojančios naratyvo kreivės. Tačiau grojančio Muhamedo vaizdas taip pat pasakoja istoriją, kuri žiūrovui dėl pasirinktos kino technikos gali atrodyti kur kas tikresnė ir autentiškesnė.
„Turino arklys“
Parodos pabaigoje matomas prekybos centre ant žemės sėdintis ir monetų prašantis vaikas ne tik primena apie karo pabėgėlius ir apie nusižengimus žmogaus orumui (svarbi Tarro ankstesnių filmų tema), bet ir gali būti suprastas kaip savotiškas refleksyvus priekaištas šiandienos menui. Ypač socialinius reiškinius kritikuojančioms ir išnaudojančioms jo formoms. Vaikščiodamas po milžinišką kino menui skirtą pastatą – EYE kino institutą – ir paties Tarro parodą, meno gerbėjas yra savotiškame prekybos centre, kuriame leidžia laisvalaikį. Tam, kad pabėgtų nuo vidurinę klasę stingdančio nuobodulio, jis ar ji „kultūrinasi“. Kaip ir dera šių laikų išsilavinusiam ir madingam europiečiui – kritikuoja socialinį nejautrumą, domisi meno kūriniais, kuriuose kalbama apie pabėgėlių krizę, tačiau taip ir nepastebi čia pat, šiame kultūros pramogų, žaidimų ir imidžo palaikymo praktikų beigi atrakcionų kupiname „prekybos centre“ ant grindų sėdinčio „vaiko“. Tai stebėjimas nepastebint.
Į parodoje išeksponuotą akordeonu grojantį Muhamedą žiūrintis lankytojas nubraukia ašarą. Tačiau jau kitą dieną jis abejingai praeina pro elgetą, benamį ar vaiką gatvėje. Mes liūdime matydami mums rodomą tragediją, tačiau savo kasdienybėje vieni mažiau, kiti daugiau stengiamės viso to nepastebėti. Abejingumas – geriausia gynybos forma. Kartais atrodo, kad vienintelė tikrai morali reakcija matant šitokią neteisybę – tiesiog išprotėti. Taip, kaip, pasak pasakojimo, nutiko Nietzschei, Turino gatvėje pamačiusiam žiauriai mušamą gyvulį. Kaip reaguoti matant ant arklių mėšlo suvarytus karo žiaurumus mačiusius žmones, kuriems, nepaisant jų religinių įsitikinimų, vienintelis tiekiamas maistas – sumuštiniai su kiauliena? Sumuštiniai su kiauliena… Dažnai mes gebame įžvelgti žiaurias detales, tačiau esame bejėgiai prieš visumą, prieš žiaurumo ir abejingumo aparatą, kurio dalis, norėdami apsisaugoti ir išvengti šoko, ir esame. Šiuo požiūriu šiandieninei visuomenei stinga „ilgo plano“ mąstymo, kuriame visuma atsivertų, neapakindama ir nevesdama iš proto.
Naujasis Bélos Tarro darbas, kaip ir dera geram meno kūriniui, kelia daug klausimų. Apie žmogiškumą ir orumą. Apie abejingumą. Be to, čia svarbūs klausimai apie meno ir moralės santykį. Apie meną ir politiką, apie socialinį jautrumą naudojančio meno komercinį aspektą, apie žmogaus sąžinę „žadinančio“ meno efektyvumą. Bet turbūt vienas iš svarbiausių klausimų: kas moraliau – šimtaprocentinis ar selektyvus abejingumas? Taip pat – ar įmanomas „ilgo plano“ mąstymas ir ar jis galėtų mus išvesti iš „beprotybės / abejingumo“ aklavietės? Juk tenka pripažinti – mes galime verkti ir liūdėti matydami Muhamedo tragediją, atpažinti vieną iš žmoniją apraizgiusių kančios čiuptuvų, tačiau negebame išgyventi šio kančios mechanizmo visumos. Mus nuo to sulaiko instinktyvi baimė išeiti už „normalaus“ mąstymo, išprotėti. Nuo to ginamės abejingumu.
