Iliuzinė Žilvino Kempino kūrybos pasaulio regimybė

Pagreitį bendrame visuomenės skleidžiamame triukšme įgauna gandai, kad išmaniųjų įrenginių laikais vaizduojamasis menas vis sunkiau suras savo gerbėjų. Dailės darbų stebėjimas raiškų ekraną turinčiame telefone ar kompiuteryje visada bus nukonkuruojamas dėmesį labiau traukiančios medijos formos. Šios formos, tarkim, gali būti kinas, „Youtube“ ir „Netflix“ dvasia atgimstanti televizija ar vizualinės novelės, kurios dar visai neseniai buvo laikomos kompiuteriniais žaidimais. Vizualusis menas kaip toks lieka specifiškas, demonstruojamas galerijų erdvėse. Jo žiūrovai turėtų būti pasiruošę lėtam ir atsargiam kūrinių stebėjimui, sukeliančiam specifinę estetinę patirtį. Ši būsena yra tokia trapi, kad, net ir perkeliant galerijų objektus į gyvenamąją erdvę, taip tarsi stengiantis pripildyti kasdienybę malonios patirties, ji pasislepia po interjero dizaino estetine diktatūra.

Taigi, meno objektai yra stebimi aktyviai jiems specialiai skirtose erdvėse. Aktyvumas yra suprantamas pabrėžiant pasyvaus stebėjimo kitoniškumą. Pasyviai žiūriu televizijos serialus, nes tikiuosi patirti pramogą; pasyviai permetu akimis paveikslus, kabančius ant draugų buto sienų, nes tikiuosi, kad jie atskleidžia mano draugų skonį. Lygiai taip pat pasyviai esu įsitraukęs ir į vizualinę novelę kompiuterinių žaidimų medijoje, tikėdamasis kuo greičiau patirti visus siužeto vingius. Aktyvaus stebėjimo metu mano žvilgsnis nėra vedamas greitai besikeičiančių kadrų ar buko smalsumo. Aktyvumas meno objekto akivaizdoje yra būtinas norint susidaryti tokią kūrinio patirtį, kurią sudaro visas spektras elementų – nuo jo paviršiaus tekstūros iki vaizduojamos scenos prasmių. Toks aktyvus stebėjimas yra galimas tada, kai stebėtojas niekur neskuba, gali skirti savo objektui laiko, o jo dėmesį blaško tik meno kūrinio detalės.

Manau, kad šiuo aspektu nepaprastai įdomus yra tas laukas, kuriame savo žiūrovą pastato Žilvinas Kempinas. Menininkas galerijoje „Vartai“ iki vasario pradžios buvo sukomplektavęs nedidelę, tačiau sėkmingą personalinę parodą. Joje, derinant vizualines iliuzijas ir nekonvencinę kinetiką, buvo kviečiama būtent aktyviu eksponatų stebėjimu atskleisti autoriaus estetinius sprendimus.

Daugeliu atvejų šią užduotį buvo galima atlikti paraidžiui – pasitelkus magnetinius laukus, oro sroves ir gravitaciją buvo demonstruojami chaotiškai judantys meniniai objektai. Pasirinktas nemažas tempas reikalavo sukaupti dėmesį, dažnai keisti žiūros kampus. Padėjo ir specialiai paruoštos galerijos erdvės, apribojančios laisvą stebėtojo judėjimą, sustabdančios prie kūrinių ir priverčiančios skirti jiems laiko. Autoriaus naudotos medžiagos lengvai atpažįstamos – magnetinė juosta, derva, akvarelinis popierius, drobė, metaliniai guoliai. Daug daugiau keblumų kėlė kūrinių mechanizmai.

Tarkime, tarp dviejų pasitelkus dviratį nutapytų drobių („Ride #6“ ir „Ride #7“) sklandanti magnetinė juosta traukė akį dėl natūralaus įsitikinimo, kad bet kada gali nukristi. Virš jos pakabintas ventiliatorius kūrė oro sroves, kurių judėjimo kryptis taip pat sutapo su Žemės traukos kryptimi. Nepaisant to, pakibusi juosta atsispirdavo pagundai nusklęsti žemyn dėl stipraus magnetinio lauko, kuriamo metalinio elemento ant galerijos grindų. Jos blaškymąsi trapioje pusiausvyros būsenoje iš pradžių palaikiau neįmanomu reiškiniu, tada – regimąja iliuzija, o galiausiai – elegantišku fizikiniu eksperimentu.

Eksponate „Bearings“ cirkuliuojantys guoliai iš pradžių atkreipė dėmesį dėl toli gražu neakivaizdžios jų tolydaus judėjimo priežasties. Tačiau net ir nuspėjus mechanizmo konfigūraciją buvo sunku atsitraukti nuo kūrinio, nes metalinių rutuliukų tarpusavio sąveika formavo chaotišką elementų grupavimą. Stebint kelis elementus buvo galima matyti, kaip šių grupių trajektorijos prieštarauja įsivaizduotai magnetinių linijų krypčiai, sukeltai ratu judančio magneto. Metalinių guolių visuma atrodė kaip gyvas organizmas, turintis savas veikimo taisykles. O šios tik lengvai konkuravo su autoriaus pirmine užduotimi, tačiau to užteko, kad būtų sukurtas išskirtinis reginys.

Panašią įtampą kėlė ir statiški eksponatai. Serijoje „Illuminator“ derva nutapytų skritulių paviršiuose žiūrovas galėjo išvysti dangaus kūnus. Tokį įspūdį autoriui pavyko išgauti kiekvieną kūrinį apšvietus rėmuose paslėpta baltos šviesos juostele. Dėl krentančio šešėlio sukuriamo efekto plokšti dervos skrituliai tapo ant galerijos sienų kabančiomis sferomis, o šios iliuzijos stiprumas varijuodavo artėjant ir tolstant nuo eksponato.

Temos aspektu akivaizdžiai pasiteisino autoriaus strategija savo darbais kalbėti apie kuo bendražmogiškesnį išgyvenimų spektrą. Stebėdamas parodą, objektus lyginau ne su kitais meno pasaulio artefaktais, bet su dangaus kūnų stebėjimu, įstrigimu brūzgyne, mirgančiu ekranu ar kelione dviračiu. Neatrodė, kad kūriniai yra atskirti nuo žmogiškojo pasaulio, sukurti tik steriliai galerijos aplinkai. Tai padėjo sukurti stiprią vizualinę patirtį – objektą pavykdavo atpažinti, tačiau netikėtos jo savybės suglumindavo, priversdavo dar kartą prie jo sugrįžti, pasitikrinti, ar tik akys manęs neapgauna. Šypsnį kėlė supratimas, kiek nedaug tereikia, kad įprastas vaizdinys taptų iliuzinis, – kelios tempo, apšvietimo, ritmo moduliacijos ir žmogaus jutimai siunčia pavojaus signalus apie apgaulingą vaizdą.

Dėl to eksponatuose pavyko atrasti tuos patirties elementus, kuriuos siekė išryškinti Kempinas: įtampą tarp tvarkos ir chaoso, trapią skirtį tarp dvimačio paveikslo ir trimačio objekto, atsitiktinumo, laikinumo įspūdį. Skaitant parodos aprašymą tai rodėsi sunkiai įgyvendinama užduotis, tačiau elegantiška menininko prieiga tikrinant žiūrovo jutiminio mechanizmo konfigūracijas pasiekė savo. Lygiai taip pat paroda tapo reikšminga ne tik nuolatiniams galerijų lankytojams, bet ir plačiajai auditorijai, neišskiriant nė jaunesnių žiūrovų. Manau, kad kiekvienas galėjo būti patenkintas vizitu „Vartuose“ dėl specifinio malonumo, kuris patiriamas prieš akis atsiveriant tinkamai įgyvendintai vizualinei iliuzijai.

Ši nuomonė nėra visiškai subjektyvi – jos atgarsių galima rasti 1960 m. E. H. Gombricho veikale „Dailė ir iliuzija“. Joje dailės istorikas plėtoja mintį, kad klasikinio dailės kūrinio estetinė vertė yra tiesiogiai priklausoma nuo kokybiškai sukeltos realybės imitacijos. Maloni patirtis, kylanti stebint dailės objektus, yra plokščio dvimačio vaizdo, pateikto iš specifinės perspektyvos, sukeliamas efektas. Jei darbas atliktas meistriškai, žiūrovas gali atpažinti vaizduojamą objektą ir jį palaikyti erdviniu, trimačiu. Paveikslo stebėtojas supranta, kad jo matomi vaizdai tėra keli brūkštelėjimai dažais, bet negali atsispirti perspektyvos sukurtai vizualinei iliuzijai ir mato gana įtikinamą realybės atspindį.

Gombricho estetikos apibrėžimas atspindi svarbią pirmųjų vaizduojamojo meno kūrėjų užduotį. Tyrinėjant jutiminius mechanizmus jie privalėjo atrasti, kaip dvimačiams atvaizdams sukurti tokį pavidalą, kuris sukeltų atpažinimo reakciją žmonių mintyse. Kuo piešinys labiau atitinka realų vaizdą, tuo didesnį įspūdį jis sukelia. Šis dėmesį traukiantis realumo įspūdis, kartu suderintas su autoriaus išmone, gali būti atsakingas už tą jausmą, kurį ir vadiname estetine patirtimi.

Tačiau toks paaiškinimas, nors ir kalba apie iliuziją, yra sunkiai pritaikomas ne tik Kempino, bet ir kitų autorių kinetinio meno darbams. Tokie kūriniai toli gražu nesistengia atvaizduoti realybės, o jų sukeliamas poveikis nėra vienareikšmis. Svarbiausias poveikio aspektas yra stebėtojo dėmesio padalinimas – akimis sekdamas daugybę judančių detalių galerijos lankytojas priverčiamas nuolat keisti savo žvilgsnio perspektyvą. Taip dėmesys „šokinėja“ nuo vienų objekto detalių prie kitų, sukurdamas efektą, artimą multistabilių paveiksliukų patirčiai. Bene žymiausias iš šių kūrinių – triušio ir anties atvaizdas, pateiktas Josepho Jastrow. Žvelgiant į jį iš dešinės pusės prieš akis „iškyla“ triušis, o iš kairės – antis. Keičiant žvilgsnio perspektyvą galima „atrasti“ tiek vieną, tiek kitą atvaizdą, tačiau neįmanoma tuo pačiu metu stebėti abiejų.

Multistabilumas sulaukė Dominico McIverio Lopeso dėmesio straipsnyje „Menas ir jutiminė patirtis“. Pasak autoriaus, vieni kūriniai atsiskleidžia stebint brūkšnius ir figūras, suformuotas ant drobės, panašiai kaip Jastrow paveiksliukas atsiskleidžia jame matant triušį. Lygiai taip pat kūriniu galima mėgautis atsitraukus ir žvelgiant į autoriaus vaizduojamą sceną ar jos elementą, kuris yra laikomas anties analogija. Nors toje pačioje patirtyje ir negalima sutalpinti abiejų šių paveikslo stebėjimo būdų, pastanga tai atlikti suteikia estetinį malonumą.

Vienu savo kūriniu Kempinas peržengė čia aprašomą iliuzinę patirtį. Nemažą įspūdį paliekantis eksponatas „Unitled (Forest)“ buvo įrengtas vieną galerijos erdvę visiškai užpildant elementais. Taip lankytojas buvo priverstas brautis pro medžius imituojančius metalinius strypus, kartu ieškodamas trumpiausio kelio išėjimo link. Tuo metu ant galerijos sienų eksponuotas paties Kempino filmuotas pasivažinėjimas dviračiu, blyškiai atsispindintis ant veidrodžiu išklotų grindų. Patekus į ekspoziciją, net ir labai norint, nebuvo įmanoma vienu žvilgsniu aprėpti visų vaizdinio elementų. Šiame kūrinyje buvo suderintas nepatogus žiūrovo judėjimas per salę, apribotas realių fizinių kliūčių, ir foną sudarantys greitai besikeičiantys gamtos vaizdai.

Ši ekspozicija priminė kitą Lietuvos meno pasaulio įvykį – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų suskaitmeninimą pasitelkus virtualią realybę. Sekdami virtualios realybės projektais, sukūrusiais trimatį Vincento van Gogho kūrinių pasaulį („The Night Cafe“) ir galimybę virtualiai įžengti į žymiausius dailės kūrinius („Art Plunge“), vilniečiai virtualios realybės programų kūrėjai „Aresi Labs“ pateikė specifinę trijų Čiurlionio darbų interpretaciją. Vien pasitelkęs išmanųjį telefoną ir kartoninius akinius žiūrovas gali atsidurti visą regėjimo lauką apimančiuose paveiksluose „Praeitis“, „Kapinės“ ir „Pilies pasaka“. Šis projektas yra pavadintas „Čiurlionis VR“ ir gali būti stebimas viešai „Youtube“ platformoje.

Kaip ir Kempino ekspozicijoje, projekte „Čiurlionis VR“ atsisakoma papildomų detalių, kurios gali suteikti struktūrą kūrinio patirčiai: baltų galerijos sienų, neryškių kortelių su darbų pavadinimais, iš anksto numatytos žiūrovo judėjimo trajektorijos. Įeidamas į meno objektą stebėtojas dar kartą supranta, kad nėra vienintelės teisingos perspektyvos, atskleidžiančios objekto estetinę vertę. Net jei derinant perspektyvas tarpusavyje ir atrandami daugiau ar mažiau įtikinantys meno objekto sprendimai, išmoningo menininko sumanymo centre yra fizinis žiūrovo buvimas tarp kūrinio detalių.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad futuristinė Čiurlionio darbų paroda turi tikslą išspręsti įprastinės meno kūrinių prieigos trūkumus. Statiška paveikslo scena ir jos pasakojama istorija yra nepakankama prie kino ir televizijos pripratusiam žiūrovui, nes jos leidžiama patirti atmosfera, įtampa ir siužetas teturi vieną, stabilią perspektyvą. „Įžengdamas“ į paveikslą dėl virtualios realybės technologijų, žiūrovas gali sėkmingai keisti šį iš anksto numatytą stebėjimo kampą. Jis gali pajudėti gilyn į paveikslo sceną, patenkinti savo smalsumą atverdamas nematomus užkaborius, mėgautis tiek kūrinio autoriaus tapybos technika, tiek patirtimi, artima kino filmui.

Deja, „Aresi Labs“ kūriniai tarsi veda žiūrovą už rankos per paveikslą – stebėtojas privalo sekti programuotojo iš anksto numatyta judėjimo trajektorija. Taigi, paveikslo viduje absoliučios pasirinkimo laisvės nėra – virtualioje realybėje asmuo yra lydimas nekantraus gido, pripažįstančio tik vieną šios realybės taką. Griežtai tariant, ši estetinė patirtis yra artimesnė vizualinei novelei, kurios pagrindiniu herojumi pasitelkus neįtikėtiną technologiją trumpai gali pabūti kiekvienas. Tačiau, net ir paaukojus absoliučią savo veiksmų laisvę, dailės kūriniai virtualiame pasaulyje yra įspūdinga patirtis.

Kempino paroda ir „Aresi Labs“ projektas yra susiję šiek tiek daugiau nei vien paminėjimu viename tekste. Taip, sunku lyginti realius fizinius meno objektus su virtualiu pasauliu: Kempino kūriniai yra vienetiniai, stebimi tik nustatytose vietose nustatytu laiku, o „Čiurlionis VR“ yra viešai prieinamas neribotam skaičiui žmonių ir gali būti kopijuojamas į kompiuterio laikmeną daugybę kartų. Tačiau, man atrodo, abiejų projektų intencija yra labai panaši – galerijoje „Vartai“ buvo galima lėtai mėgautis objektais, kuriančiais iliuzines patirtis, o „Aresi Labs“ suteikia progą išbandyti visiškai iliuzinę erdvę. Lygiai taip pat abu meno įvykiai yra suprantami, reikšmingi ir estetiškai paveikūs plačiajai visuomenei.

 

Naudota literatūra

E. H. Gombrich, Dailė ir iliuzija, iš anglų kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė, Vilnius: Alma littera, 2000.

Dominic McIver Lopes, „Art and Perception“, in: Oxford Handbook of the Philosophy of Perception, ed. Mohan Matthen, Oxford: Oxford University Press, 2014.

Internetiniai ištekliai

Ž. Kempino personalinė paroda galerijoje „Vartai“ https://www.artsy.net/show/galerija-vartai-zilvinas-kempinas

„Aresi Labs“ M. K. Čiurlionio darbų interpretacijos https://www.youtube.com/playlist?list=PLMSWHhlsgPiLE2VqorZCtbAYNdJw2B3Zh

„The Night Cafe“ projektas https://www.youtube.com/watch?v=Si-pImnlFZs

„Art Plunge“ projektas https://www.youtube.com/watch?v=uppPCCKC-uU

„WoofbertVR“ projektas https://www.youtube.com/watch?v=jde8NqUB0yc

Josepho Jastrow triušio ir anties paveikslėlis https://static.independent.co.uk/s3fs-public/thumbnails/image/2016/02/14/12/duck-rabbit.png