„Patersonas“: kai vidutinės kokybės kinas tampa pasakomis suaugusiesiems
Gero kino mėgėjas apie Jimo Jarmuscho „Patersoną“ gali padaryti tik vieną išvadą. Štai ji: „Patersonas“ iliustruoja išsikvėpusį, anksčiau dar šį tą įdomaus galėjusį pasiūlyti vidutinės kokybės amerikiečių kino pasaulį. Tokią išvadą galima „skaityti“ dvejopai – tiek pesimistiškai, tiek optimistiškai.
Pesimizmas užgula akis ir galvą tuomet, kai susimąstai, kokia yra tokio pobūdžio kino kuriama fantazminė erdvė. Kitaip tariant, kaipgi jis bando fiksuoti žiūrovo žvilgsnį ir minčių tėkmę? Originaliais sprendimais nepasižymintis montažas vaizduoja daugeliu atžvilgių aseptišką, deseksualizuotą, kiek komišką atmosferą su lėkštokais ironijos elementais. Nedaug betrūksta, kad dėl šių savybių palaikytum „Patersoną“ kūriniu mažamečiams vaikams, nors veikiau tai yra tikrų tikriausia pasaka suaugusiesiems.
“Patersonas”
Tiek probleminis-tematinis, tiek estetinis-vizualinis šio kino filmo objektas yra kasdienybės tėkmė, kurioje išryškėja „paprasti gyvenimai“. Pačiomis įvairiausiomis sąlygomis besiskleidžiantys „paprasti gyvenimai“ yra daugybės režisierių nagrinėtas estetinis ir tematinis objektas. Atrodytų paradoksalu ir gana originalu, kad „Patersono“ dramą režisierius kuria vengdamas bet kokių perdėtai dramatiškų įvykių ir juos lydinčių kraštutinių emocinių atspalvių. Kai atsisakoma tradicinės dramatinės kūrinio struktūros, įžvalgesniam žiūrovui paliekama svarstyti, ko verta laukti iš likusios kūrinio dalies.
Nuobodokoje „Patersono“ tikrovėje nesama tokių dalykų kaip mirtis, konfliktai, asmeninė ar bendruomeninė nelaimė, tarpasmeninės intrigos, pyktis, pagieža, kerštas ir t. t. Visi kylantys nemalonumai pateikiami per humoro ir ironijos prizmę. Filme neįvyksta nieko išskirtinai nemalonaus, blogo, žeidžiančio, trikdančio, verčiančio priimti daug lemiančius sprendimus… Trumpai tariant, šioje tikrovėje beveik visiškai nunykę tie „paprasto gyvenimo“ aspektai, kuriuos esame linkę laikyti nepageidautinais ar vengtinais. Šiuo požiūriu kūrinys labai „plokščias“ ir vienodas. Vertinant iš realistinio kino perspektyvos, filmas iliustruoja gana retai aptinkamą „nerealumo“ pojūčio rūšį. Gausu kino, kuriame veikėjų gyvenimai paverčiami neįtikėtinai, tiesiog „nerealiai“ radikalių siužeto vingių mišiniu, tačiau nėra daug kino, kuriame esame perkeliami į tokį fantazmą, kuriame nevyksta beveik nieko, ko „realiame gyvenime“ būtume linkę vengti arba šalintis. Iš tiesų gana keista matyti atsiliepimus, kuriuose šis filmas šlovinamas kaip savotiška odė kasdienybei ar paprasto gyvenimo žavesiui.
„Patersono“ vizualinė estetika ir tematinė struktūra absoliučiai prasilenkia su tuo, ką galėtume pavadinti „paprasta realybe“ ar „paprastų žmonių gyvenimais“. Pavyzdžiui, pagrindinių veikėjų psichologiniai bruožai yra iki skausmo stereotipiški, o konkretūs jų psichologiniai portretai seklūs, statiški ir neišplėtoti. Matyt, dėl to veikėjai jaučia ir reaguoja kraštutinai stereotipiškai, tiesiog „holivudiškai“. Socialinė aplinka ir atmosfera primena didžiulę filmavimo aikštelę, kurioje paprasčiausiai neegzistuoja daugybė nepageidautinų, „nemalonių“ bendruomeninės kasdienybės ypatumų. Jarmuscho kuriamas fantazmas visais minėtais aspektais yra paveikus ir įtraukiantis, ypač turint galvoje ne tokį reiklų kino žiūrovą. Tačiau Jarmuschas nėra trečiarūšis režisierius, jo kuriamą produkciją derėtų vertinti daug griežčiau ir reikliau nei be perstojo kino pramonėje gaminamas optimistines pasakas suaugusiesiems. Būtent dėl to pagrįsti turėtų atrodyti priekaištai dėl lėkštų veikėjų psichologinių portretų, dėl neišplėtoto jų santykio su aplinka, dėl pačios šios aplinkos blankumo ir paviršutiniško požiūrio į „Patersone“ paliestą, tačiau jokiu būdu adekvačiai neišnagrinėtą kūrybos fenomeną.
“Patersonas”
Meninio pasaulio kino lobyne esama daugybės puikių kūrinių, kurie perteikia ir / arba nagrinėja pačius įvairiausius banalios ar ne tokios banalios paprastų žmonių kasdienybės ypatumus. Atrodo, kad Jarmuschas apsiriboja tam tikro malonaus, laukiamo, lipšnaus ir romantiško požiūrio į kasdienybę konstravimu. Be abejo, žiūrovui visuomet maloniau kino ekrane regėti tai, ką jis ten norėtų matyti, tačiau reiklesnis žiūrovas turi teisę iš tokių puikių filmų kaip „Naktis žemėje“ režisieriaus reikalauti šio to daugiau nei perdėtai optimistinė pasaka suaugusiesiems.
Bene vienintelė „Patersono“ ypatybė, į kurią derėtų žvelgti kiek optimistiškiau, yra jau minėta nestandartinė kūrinio dramatinė struktūra. Menka paslaptis, kad dažnas žiūrovas kine laukia vienaip ar kitaip besirutuliojančios dramos. „Patersono“ dramatinė struktūra nekelia įtampos tikrąja šio žodžio prasme. Ekrane stebimi įvykiai gali kelti šiokį tokį nerimą, kurti lengvą laukimo atmosferą, kuri blėsta kūriniui įsibėgėjant, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę darosi per daug akivaizdu, kad „to“ (ką buvote sumąstę laukdami) nebus.
Ir visgi, ar nėra klaidinga manyti, kad kasdienybės realijos visiškai prasilenkia su klasikine dramatine įvykių struktūra? Suprantama, perspausta drama menkai atliepia kasdienines paprastų žmonių realijas, tačiau ar iš tiesų geriau jas atliepia fantazijos apie tokią kasdienybę, kurioje kankinamės dėl neaiškių kūrybinių ambicijų, nuotaiką mums nuolat praskaidrinant aplink šmėkščiojantiems komiškiems personažams?
Tad ar viskas „Patersone“ taip blogai? Deja, taip. Tiesa, norėtųsi mažumėlę pateisinti akivaizdžiai kraštutinumais paremtą šio filmo vertinimą. Pasaulio kine (o kartu – ir paties Jarmuscho filmografijoje) gausu pavyzdžių, kurie liudija, kad puikaus kino kūrinio neįmanoma apibrėžti viena aiškiai nužymėta raiškos forma. Netgi ir pačios keisčiausios raiškos formos, kurios nė iš tolo neprimena realistinio kino, suteikia kontūrus nuostabiems kino šedevrams, tačiau „Patersono“ atveju juntama akivaizdi pretenzija tam tikru būdu atvaizduoti paprastų žmonių kasdienybę. Vargu ar jam pavyksta pateisinti pačią pretenziją, ką jau kalbėti apie pasirinktas raiškos priemones. Na, o paviršutiniškai paliesta kūrybiškumo problematika puikiai sutampa su kūrybiniu paties kino filmo potencialu. Pastarojo reikalauti iš tokio režisieriaus kaip Jarmuschas, manytume, mažų mažiausiai nėra nepagrįsta. Tačiau filme vaizduojama kūrybos reiškinio anatomija tiktų analizuoti tik feisbuke savąją šlovę kuriantiems ir įtvirtinantiems poetams (ačiū Dievui, kad pagrindinis filmo veikėjas atvirai atsižada išmaniųjų įrenginių). Deja, kažką panašaus derėtų manyti ir apie tokį kūrybinį seklumą demonstruojantį kino filmą.
