„Lietuvos“ kino teatro laimingoji pabaiga
„Kai dar nebuvo Pylimo gatvės, tos, kuri prieš tai vadinosi Komjaunimo, Zavalnaja ar Zawalna, kai Wilna, Wilno, Wilne, kad ir kaip pavadinsi, nebuvo apjuosta aukštais mūrais, kai dar nebuvo kilnojami Trakų vartai, kartą, jodamas į Gardiną, Kijevą, o gal tiesiog į Trakus, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras stabtelėjo prieš kelionę prie telkšančios Vingrių balos. Valdovas labai nustebo pamatęs gausybę miestelėnų, kibirais semiančių vandenį ir pilančių į kubilus. Juk vandens mieste daug kur galėjai pasisemti. Vienas iš svitos paaiškino, kad tai ne šiaip balos, kad čia švariausias ir gardžiausias vanduo visame mieste, čia srūva gausybė šaltinių.“ Taip pradedamas skyrius apie „Lietuvos“ kino teatrą Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“ (Vilnius: Vaga, 2015, p. 373).
Ant šių šaltinių 1965 m. ir iškilo „Lietuvos“ pastatas (architektas Jonas Kasperavičius), pirmasis, kaip tuo metu vadinta, panoraminis kino teatras Lietuvoje. Gausybė miestelėnų čia būriavosi ir toliau, tiesa, prie jau visai kitų šaltinių, kurie srūte sruvo, vyniodamiesi begaliniais kino juostų metrais.
Šis statinys – neypatingos architektūrinės vertės („Tokio tipo didesnių ir mažesnių aklinų gelžbetonio dėžių su ištisai įstiklintu vestibiuliu ir erdvia aikšte prieš pagrindinį fasadą buvo pastatyta daugelyje SSRS ir Lietuvos miestų“; Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 297), bet nemažai daliai vilniečių jis apsuptas romantine prisiminimų aureole. Galbūt jame įvyko pirmasis pasimatymas – eita į garsųjį „Spartaką“, prie kurio bilietų stovėdavo eilės, „Fantomasą“ arba vėliau „Titaniką“, o gal tiesiog pažintis su geru kinu – jei atmintis nepokštauja, čia pirmą kartą pamačiau Federico Fellini „Orkestro repeticiją“ ir „Amarcord“. Nedaug ką supratau iš savo, paauglės, perspektyvos, bet ar „Amarcord“ reikia suprasti? Tik žinojau, kad tai „labai geri“ filmai, žodžiu, pažadas kažko tikro ir svarbaus. Tiesa, romantinę aureolę kūrė ne tik pastatas, nes kino teatras yra ir bilietus pardavinėjančios kasininkės, mechanikai, leidę, klijavę juostas, kaip rašo Sonata Žalneravičiūtė, „lyg kokie pabūklai su pusmetriniais objektyvais, projektoriai“ ir žmonės, vežę įvairiausiais būdais filmus į Lietuvą arba į „Lietuvą“ tais sovietiniais nieko nebuvimo laikais.
Neabejoju, kad ši vieta yra magiška, turinti stebuklingą aurą, užburta ir užkerėta skirtingiausius tikėjimus išpažįstančių žynių, pasižyminti neišmatuojamo stiprumo biolauku ir taip toliau, nes „Lietuvos“ kino teatras nuo pat pastatymo nesiliauja buvęs pažadu kažko ypatingo, net ir sunkiaisiais kovų laikais, nes būtent „Pro-testo laboratorija“, kaip meno medžiaga Gedimino ir Nomedos Urbonų panaudota prisistatyti 52-ojoje Venecijos bienalėje 2007 m., jiems pelnė vieną iš dviejų aukščiausių bienalės įvertinimų – garbės apdovanojimą už geriausią paviljoną.
Tačiau palikime Urbonų ir kitų aktyviųjų protestuotojų laboratoriją aname laike, kur vešėjo gariūniškasis mentalitetas, neslepiamomis machinacijomis ir šiurkščia jėga šlavęs ne tik pastatus. Tiesa, nemanau, kad jis dingo, – apkarpyta viršūne, tačiau tvirtu kamienu, gausiai laistomas tamsumo ir neišsilavinimo, griauna ir griaus dar daug, ko paskui gailėsimės, nesgi godulys ir korupcija ar korporacijos niekur nedingo, o kad išnyks netolimoje ateityje, manau, niekas irgi netiki.
Tačiau paradoksaliausia, kad ši ilgai trukusi kova dėl „Lietuvos“ kino teatro pastato baigėsi neįtikėtinu visuomenės intereso ir pinigų turėtojų (nes tai pagaliau ne korporacija, o meno ir kultūros mecenatai Danguolė ir Viktoras Butkai) ketinimo griauti ir noro išlaikyti kultūrai skirtą salą konsensusu, kas atrodė visiškai neįmanoma. Mes ramiai atsisveikiname su pastatu, kuris, kaip minėjau, yra tipinis, neturintis architektūrinės vertės, nesigailėdami, o tikėdamiesi, kad iškils kai kas geriau – Modernaus meno centro muziejus, kad bus ir architektūra, kuria galėsime didžiuotis. „Studio Libeskind“ ir „Do architects“ vardai nukauna autoritetu ir belieka laukti.
Atsisveikinimas arba ir vėl tas kažko būsimo labai svarbaus pažadas – paroda „Susitikimo pradžia“. Pagaliau griovimo darbai įgavo konkrečią datą, ją pažymint vasario 1 d. vėl – ir jau paskutinį kartą – atvertos „Lietuvos“ pastato durys, jame eksponuotas menas, vestos ekskursijos, sutraukusios minias žmonių.
Daugelis kūrinių jau eksponuoti kitur, todėl veikia lyg kinas, dar kartą rodomas jau kitoje erdvėje, kitame mieste. Šioje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotoje ekspozicijoje pasirodo du stiprūs veikėjai – jungtinė kūrinių komanda ir senas, apleistas, įvairių destrukcijų paveiktas pastatas.
Erozijos, griuvimo prisodrintos erdvės veikia stipriai savaime, sudarydamos itin aktyvią konkurenciją kūriniams, todėl čia laimi tie, kuriuos ši aplinka išryškina kontrasto būdu. Pagrindinėje salėje, be kėdžių dar panašesnėje į graikų teatrą, švyti „Cooltūrisčių“ ir Adomo Žudžio audiovizualinė instaliacija „Ko nesakė Zaratustra“ (2017) – didžiulės projekcijos stačiai sukurtos tokioms erdvėms. Menininkai garsinėje erdvėje išskleidžia „Lietuvos“ kaip Lietuvos transformaciją: skamba Münpauzn muzika, kurioje girdisi Nietzschės įkvėpto Richardo Strausso kūrinio „Taip kalbėjo Zaratustra“ fanfaros. Šį muzikinį motyvą, kurį Stanley Kubrickas panaudojo filme „2001 metų kosminė odisėja“, autoriai renkasi kaip transformacijos ženklą: jis filme žymi pagrindinius žmogaus transformavimosi į „žvaigždžių vaiką“ etapus. Šį motyvą papildo Lietuvos himno pirmosios natos.
Tamsoje ant amfiteatro laiptų matyti milžiniškas sportbatis – Donato Jankausko-Duonio skulptūra „Batas“ (2016). Prieš tai nežinomas gigantas jį buvo pametęs Kurtuvėnų regioniniame parke, vėliau jis gulėjo „Pakrantėje“, „Rupert“ erdvėje, kur menininkas buvo surengęs personalinę parodą. Pade – menininką nuolat dominančios beždžionės siluetas ir didžiulis stiklo lęšis. „Kai su šiuo sportbačiu plauksiu Nerimi, kad matyčiau žuvis“, – juokauja (o gal ne) menininkas. Tiesa, ši erdvė batui labai nepalanki, nors gigantai ir amfiteatrai atkeliavę iš tos pačios tėvynės ir susieti kraujo ryšiais, čia sportbatis nyksta tamsioje erdvėje, prarasdamas savo formas ir atpažįstamumą, jam aiškiai per mažai apšvietimo.
Vedami ekskursijos gido žiūrovai iš pagrindinės salės atsargiai tipena ten, kur sėdėdavo kino mechanikai, iš kur ir sklido filmų šviesa bei garsas, – į aparatinę. Čia juos pasitinka Lino Jusionio „Cemento sodas 1“ (2016, akrilas, drobė, 120 × 210 cm). Švaros estetika dar labiau išryškinama aplinkos – aptrupėjusio betono ir apsilaupiusių sienų, tad kūrinio įtaiga tarsi padvigubėja. Jis tiesiog švyti, o štai Marijos Šnipaitės instaliacijai „1 km/h“ (2016) sekasi gerokai prasčiau – betono blokai, baltojo kubo erdvėse atrodantys kaip sunkioji grubi, rūsti medžiaga, čia nyksta tarp savo giminaičių, betono šiukšlyno fone jie atrodo čia buvę ir paskubomis autorės panaudoti, pats įdomusis kūrinio mozaikiškumas pradeda jam kenkti – dalys netenka asociatyviųjų jungčių, atrodydamos kaip bendro aplink vyraujančio destruktyvaus chaoso fragmentai, tad iš tiesų įtaigus kūrinys nukenčia.
Nors taip pat mozaikiškos, mažiau nukenčia Nerijaus Ermino „Inscenizacija 1. Svetainė“ (2017) ir „Inscenizacija 2. Kortų namelis“ (2017). Menininkas teigia „Svetainėje“ vizualizavęs tai, kas nutinka žmogaus vaizduotėje, pradėjus abejoti pačia tikrove. Instaliacija nukelia į tuos sovietinius laikus, kai visų lūpose buvo Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), rodytas ir paskutiniame „Lietuvos“ kino teatro seanse, o bėgančio arklio fotografija primena kitą sparnuota fraze tapusį filmo pavadinimą – Sydney Pollacko „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ (1969). Nuvarytus pastatus nugriauna, ar ne?
Ir tų užuominų į įsivaizduojamą siužetą čia prislapstyta apsčiai, pavyzdžiui, Schwarzeneggerio korta nurodo 1990 m. veiksmo kino klasiką ir jos herojus, ietis-žeberklas su duslintuvu (plastikiniu buteliu) – detektyvų klasiką, neaiškių organų muliažas primena siaubo filmus.
Nusileidus į rūsį, ant laiptų, vedančių į mažąją aparatinę, pasitinka išdėstytos raidės iš perregimo mėlyno plastiko. Kristinos Inčiūraitės „Žlugimą. Antrą dalį“ (2017) sudaro dvi dalys. Visų pirma – garsas. „Šiam videofilmui panaudotas 2005 metais iš „Ozo“ kino teatro videotekos archyvo išsinuomotas nekokybiškas, rusiškai įgarsintas filmas „Romos imperijos žlugimas“ („The Fall of the Roman Empire“, rež. Anthony Mannas, 1964). Jame girdisi trumpas desperatiškas Sophios Loren įkūnytas pagrindinės veikėjos monologas, kuris Kristinos Inčiūraitės kūrinyje tarsi brėžia paralelę tarp Romos imperijos griūties bei senosios Lietuvos kino teatrų „imperijos“ saulėlydžio. O piratinis šio filmo rusiškas įgarsinimas primena Lietuvos nepriklausomybės priešaušrį, kada dominavo namų kinas, tapęs alternatyva tuomečiam kino teatrų repertuarui“, – sakoma kūrinio pristatyme.
Iš stiklo išpjauti žodžiai – tai, Melissos Mohr monografijos „Holy Sh*t: A Brief History of Swearing“ (2013) duomenimis, Romos imperijos laikotarpiu paplitę populiariausi lotyniški keiksmažodžiai . Šie keiksmai – lyg tolimas garsas įpykusių romėnų, sėdėdavusių senuosiuose amfiteatruose ir pasmerkdavusių gladiatorius mirčiai, kaip kitados buvo pasmerktas šis kino teatras. Bet, kaip ir daugumoje Holivudo filmų, mes matome laimingą pabaigą arba bent jau jos pradžią. O organinio stiklo medžiaga puikiai kontrastuoja su apirusiomis sienomis.
„Žuvis!“ – šūkčioja žiūrovai, įeidami į buvusią salę 88, įkurtą po 1997 m. rekonstrukcijos ir taip pavadintą dėl ten įrengtų 88 kėdžių (uždarius kino teatrąjos dar ilgai buvo naudojamos „Skalvijoje“). Juozo Laivio „Žuvis“ iš serijos „Mobilios skulptūros“ (2005–2015) – vėl sietina ne tiek su Timo Burtono filmu „Mano gyvenimo žuvis“ (2003), kiek atrodo atkeliavusi tiesiog iš Bélos Tarro „Verkmeisterio harmonijų“ (2000). Gerai apšviesta, ryškiai spalvota, žodžiu, kaip tik čia jai ir tinka būti, ji nukelia į tolimus istorinius laikotarpius, į visa ko pradžią. Įkūrus kino teatrą, ši salė buvo kino įrangos aušinimo rezervuaras, ir vėl, apsukę ratą, mes grįžtame prie po pastatu iki šiol srovenančių senųjų Vingrių šaltinių. Viskas kaip geroje ekskursijoje – susitinkame pradžios taške. O ant pastato vienas įdomiausių ir intelektualiausių Vilniaus grafičių meistrų užrašė – „Auksinis samtis ir kitos istorijos“. Tikiuosi, kad iškilus ateities muziejui visi turėsime ką semti, kad šaltiniai neš sėkmę neišsekdami ir šioje vietoje visuomet šurmuliuos minia miestelėnų.
