Viešajam skausmui paūmėjus
Kai kurioms naujienoms lemta ilgėliau įstrigti visuomenės akiraty: sausio ir vasario sandūroj žiniasklaidos temų flagmanu (gal tik atmetant užsienio politikos barą, turintį autonomiškas taisykles) tapo smurto prieš vaikus klausimas. Ši tema tiesiog užkeikta kartkartėmis šmėžtelti tarsi antraštė „Mirė seniausias pasaulio žmogus“. Žaliavos tam pamėtėja pats gyvenimas, ir ji anaiptol neapsiriboja faktais tragedijų iš Lietuvos centro apylinkių: viena iš jų prasidėjo pernykščių, kita – baigėsi šių metų sausis. Naujienos apie kenčiančius nuo suaugusiųjų vaikus kaitosi su kriminalinių suvestinių pranešimais apie užaugusių, o kartais ir dar nespėjusių užaugti pačių vaikų žiaurumą (beje, ypač ryškų, jei nesi abejingas naujienoms ir apie žalojamus benamius gyvūnus), o kažkur horizonte akompanuoja diskusijų apie valstybės vaidmens stiprinimą šioje srityje perkūnija. Įstabu, kad pastarasis klausimas tokio subtilumo, jog net supainioja politines linijas: paramą privatybei, t. y. didesnei tėvų sprendimų laisvei, kartais reiškia ir tie, kurie save įprastai pristato kairiaisiais, o institucinę intervenciją ar bent šeimos viduje leidžiamų metodų apribojimą skatina ir kai kurie dešinieji.
Pozicijos itin įvairios, kiekvienas dažnai turi ką pridėti nuo savęs; ilgai klausydamasis išvedžiojimų gali išgirsti ir tokią keistą dermę: valstybės institucija, susirūpinusi tuo, kad ant vaiko šaukiama, matyti mėlynių ar jis chroniškai pervargęs, laikoma pavojinga, neaiškių tikslų vedama įsibrovėle į šeimos gyvenimą, tačiau tai netrukdo kitos valstybės institucijos, be didelių ceremonijų rekvizuojančios vakarykštį vaiką 9 mėnesiams ten, kur nebus stokojama nei pakelto balso, nei mėlynių, nei pervargimo, suvokti kaip kone nepamainomo savarankiškumo ir įgūdžių šaltinio. Iš pastarosios pozicijos – ačiūdie, ne per dažnos – galima užtat užuosti dvelkiant tokį bendrą vardiklį: truputį saikingo smurto reikią bemaž visiems jei ne anksčiau, tai vėliau. Tas truputėlis suvokiamas panašiai kaip skiepai: laiku suleidus paskaudės, galbūt kilstels temperatūra, bet paskui bus išvengta kur kas didesnių problemų. Vakciną gavusysis ne tik niekad nesielgs nederamai, bet ir pats atgims visaverčiu „kultūrtrėgeriu“, vertu dešimties nemuštų, dar daugiau – intuityviai įsisąmonins, kur yra adekvati jėgos panaudojimo riba. Ar tikrai? Po reportažais apie šiurpinančius nusikaltimus mirga komentarai, o jų autoriai, regis, konkuruoja ne tik epitetais, bet ir kuo išradingesniais keršto metodais. Išplaukia, kad žiaurumas, kankinimai dėl teisingumo jausmo (ergo, savo sielos ramybės) nėra blogai, su sąlyga, kad nukreipti prieš tinkamą adresatą. Klavišo spustelėjimu siųsti prakeiksmus ir bauginimus mūsuose labiau sexy, nei, pavyzdžiui, pasidomėti, kaip padėti aukai, jos artimiesiems.
Turbūt banalu kartotis, kad tokie įvykiai tėra atskiri pavyzdžiai, derantys prie jau daug kam įgrisusios statistikos, rodančios pagal savižudybių lygį mus esant tarp pirmaujančiųjų pasauly (2012 m. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys), pagal patyčias mokykloje, 2013–2014 m. duomenimis, pirmaujam tarp apklaustų 42 šalių (išplatinta „Vaikų linijos“) – nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Nuolatinius agresijos, nerimo ir pagiežos atmosferinius išlydžius pastebi atostogų sugrįžtantys emigrantai. Daug mūsų tikriausiai nebesibodim leisti laisvalaikio, vieni – žiūrėdami bukas prastos kokybės laidas, kiti – įmantriai šaipydamiesi iš jų žiūrovų, kūrėjų, personažų, kaip manom, rafinuotesnėje draugijoje (ir man to pasitaiko, nesiginu). Prie šio rinkos standarto prisitaikė ne tik žiniasklaida, generuodama atitinkamą turinį, – į jo rėmus gresia įsprūsti ir kai kuriems politikams: šie lyg ir supranta problemą, netgi apčiuopė jos elementą – alkoholį, tačiau jame įžvelgė veikiau ne simptomą, o šaknį, ir dabar, yra įtarimų, ketina tiesiog patrolinti jo mėgėjus kokiu nors šiurkščiai paprastu eksperimentu, atmesdami, kad tai kompleksinė problema, kurios vieną galą užspaudus kitas gali prakiurti sunkiaisiais narkotikais, nelegaliu alkoholiu ar dievaižin kokiais dar būdais, jei nespręsim pačios slėgio priežasties. Dėl visa ko deklaruoju tikįs, kad humoras, ironija, sarkazmas, satyra – be galo puikūs, mano gyvenime garbingą vietą užimantys dalykai, tačiau jie tinka ne bet kur ir ne bet kada: yra skirtumas, ar druska šveitiesi išprakaitavęs pirty, ar ja vėl ir vėl pabarstai niekaip neužgyjančią žaizdą.
Sudėtingos problemos apskritai negerbia paprastų išeičių; valdžiai irgi nelengva veikti Lietuvoje, esančioje itin neįprastoj socioekonominėj aplinkoj. Naujas dirgiklis – nepriimtinas mokestis, šauktinio ar paklusnumo „Barnevernet“ analogui prievolės idėja daliai gyventojų primena, kad sienos, jei ką, atviros; savo ruožtu, kiti apie emigraciją galvoja būtent todėl, kad nesulaukia ženklų, jog kas nors gali keistis. Turtingų šalių patirtį vaikų (ar apskritai silpnesniųjų) apsaugos klausimais sunku perimti gyvenant kitokioje finansinėje ir kultūrinėje terpėje, o tokią sukurti čia greitų būdų nesimato. Vienas būdų šalį prisotinti kapitalo žinomas – plėtoti verslumą, tačiau šis yra susijęs su tolerancija rizikai, ir kažin ar ką padarysi, jei statistinis gyventojas ne tik renkasi jo antipodą – stabilumą samdomame darbe, bet net paaukoja šalies šeimininko jausmą išvykdamas užsienin: jis numano vieną dieną norėsiąs vaikų, o tada gyvenime veikiausiai reikėsią šiek tiek daugiau, nei gebėti išmoningai kaityti žodžius „startuolis“ (dieną) ir „didžėjus“ (naktį).
Smurto prieš vaikus klausimas nepertraukiamai aktualus: visi turi jų, kada nors jais buvo ar tebėra, todėl įvykusi neganda kiekvieną kartą nuaidi garsiai ir šaižiai. Net privengiantys šių naujienų ilgainiui yra apnešami jomis – iš nespragteltų antraščių, greitosiom praleistų feisbuko įrašų, įjungtų televizorių ar radijų viešose vietose, šnekų rūkyklose. Diskusijos nuolatinumas reiškia, kad išeičiai ieškoti labai palankaus meto niekad nebus, tai tarsi neišjungto variklio remontas ar kraujuojančio organo operacija, šiuolaikinių medijų sąlygomis atliekama gausybės triukšmingų įsijautusių sirgalių žiūrovų būry. Informacinė spinduliuotė – itin skvarbi: svarstomo įstatymo pakeitimo formuluotė (dėl pastarosios, susijusios su smurtu, jau, regis, sutarė priešingos stovyklos) didesnę įtaką padaro ne įteisindama privalomo pobūdžio normas, o tuo, kad pakursto kolektyvinę visos šalies vaizduotę. Visgi labai noriu tikėtis, kad besižodžiaujančios pozicijos retransliuotojų minios kada nors išeis iš mados, o iš jų atskils vis daugiau individų – mažiau transliuojančių ir daugiau įsiklausančių (bet nebūtinai paklūstančių), pritaikančių sprendimus sau, bet ne visiems, gera praktika pasidalinančių, bet neįkyrinčių ir, svarbiausia, gebančių koncentruotis ne į kito – vaiko ar oponento – netobulumus (tas taip lengva), bet pirmiausia į savo paties.
