Retrospekcija

Mano mama Asta Ramoškaitė griežia koncerte konservatorijos baigimo proga. Vilnius. 1971

Man šešeri, sėdžiu klasėje ir stebiu mamą ir ponią Kristiną. Mama moko groti mokinę smuiku, o ponia Kristina akompanuoja pianinu. Mano galva aprišta skepeta, todėl manęs nevedė į darželį; ausų uždegimas. Laukiu, kol baigsis pamoka, ir ponia Kristina man pasakos savo sapnus. Dažniausiai baisius. Ypač laukiu sapno apie mirusį ponios Kristinos vyrą – štai ji savo bute, eina per kambarius ir už kampo pamato savo vyro koją, kurią jis lyg niekur nieko sūpuoja sėdėdamas krėsle. Jau žinau, kad tai sapno pabaiga, nes šioje vietoje ponia Kristina visada pabunda.

Tada kurį laiką tylėdamos žiūrim viena į kitą, o mama sako: ponia Kristina, nepasakokit daugiau, vaikas po to bijo miegot.

Vakare į ausis man įlašina karštų zuikio taukų ir aš ilgai nemiegu, – vaidenasi man, kad matau sūpuojamą ponios Kristinos vyro koją.