Odė menininkams ir autobusų vairuotojams
„Tai tik žodžiai“, – apie savo poeziją sako autobuso vairuotojas Patersonas (akt. Adam Driver), gyvenantis Patersono mieste. Su tokia nuomone nesinori sutikti, bet griežtai prieštarauti irgi būtų sunku. Patersono užrašų knygutė iš tikrųjų tėra pripildyta žodžių – tokių, kurių jis nenori išleisti, tokių, kurie platesniam pasauliui neturi jokios įtakos. Bet juose, kaip ir bet kokioje
Kadras iš J. Jarmuscho filmo „Patersonas“
vykusioje poezijoje, slypi gerokai daugiau nei vien frazės, ir sunku įsivaizduoti, kaip pats Patersonas galėtų gyventi toliau nerašydamas. Galbūt tokio kuklaus poeto kelias ir yra visuomet laviruoti tarp dviejų kraštutinumų – poezijos, kuri vienintelė pagauna jį supantį grožį, ir poezijos, kuri tėra dvi minutės susikaupimo prieš tikrą, svarbesnį gyvenimą. Tačiau, nepaisant nuolatinių užuominų į dualumą (dvynius, juodą ir baltą, duetų muziką), Jimo Jarmuscho filmas yra ne apie dvi dalis ar puses, bet, kaip rašo pats Patersonas, apie „trilijonus molekulių, kurios pasitraukia, kad padarytų vietos man, kol abiejose pusėse trilijonai lieka savo vietose“.
Patersonas gyvena su žmona Laura ir buldogu Marvinu. Kas rytą jis pabunda, pabučiuoja ją, ji papasakoja jam savo sapną, ir jis, suvalgęs mažą dubenėlį dribsnių, žingsniuoja į darbą. Vairuodamas autobusą jis klausosi keleivių istorijų, nugirsdamas, žinoma, tik nuotrupas. Grįžęs namo kalbasi su Laura, kuri, kaip ir jis, turi kūrybinių ambicijų – pamažu visą namą verčia į juodą ir baltą paveikslą, ketina tapti Patersono keksiukų karaliene ir kantri muzikos žvaigžde. Vakare, vedžiodamas Marviną, Patersonas užsuka pas barmeną Doką (akt. Barry Shabaka Henley) vieno alaus ir grįžta namo. Taip žiūrovas su autobuso vairuotoju praleidžia septynias rutinos valdomas dienas.
Dažniausiai po tokių nupasakojimų recenzijose eina patikinimas, kad ne viskas taip paprasta, bet šįsyk viskas ir yra būtent taip paprasta. Jokių didžiulių barnių, jokių tragiškų nelaimių, vienintelis ginklas filme – ir tas žaislinis. Ir pats veikėjas, priešingai nei dažno „poetiško“ kino vedlys, nesistengia savo kasdienybės pertvarkyti į spalvingų kostiumų ir lėkšto humoro paradą. Rutina, priverčianti kiekvieną nors kiek jos nepaliestą epizodą iškart kristi į akis, Patersonui nėra priešė. Gebėdamas susižavėti net ir degtukų dėžute, jis išlieka patenkintas savo lėtu, nuobodžiu gyvenimu.
Adamui Driveriui (šį mėnesį pasirodančiam ir Martino Scorsesės „Tyloje“) teko nelengva užduotis vaidinti žmogų, kuris klausosi. Didžiąją filmo dalį jis tėra antraplanis personažas, iš šalies stebintis kitus. Veikėjas ne tik nerodo jokio intereso išleisti savo eilių knygutės plačiajai publikai; jis nerodo ir noro apskritai kam nors girtis, kad rašo. Atsitiktinai sutiktai mergaitei nepuola aiškinti, kad jis, kaip ir ji, turi užrašų knygutę, pilną eilėraščių, bet mieliau klausosi to, ką deklamuoja ji. Ir lieka susižavėjęs. Autobuse kalbantys jaunieji anarchistai ar bare stebimi meilės prisipažinimai jį taip pat pradžiugina, ir net autobuso vairuotojo profesija, rodos, ne visai pritinkanti menininkui, jam nekelia jokios gėdos ar nepasitenkinimo.
Tačiau režisierius savo mielo ir draugiško veikėjo nepaverčia trafaretu. Kalbėdamasis su žmona, kuri išryškinta tarsi plevėsiška atsvara jo romiai tylai, Patersonas toli gražu ne visada atrodo laimingas. Ir Marvinas, besielgiantis taip, tarsi būtų įkvėptas miesto anarchistų, Patersono pernelyg nežavi. Jis viską girdi ir viską priima su pozityvumu, kurio kiekvienas turėtume pavydėti, bet nėra amžinai laimingas personažas – kaip ir visi, jis susierzina, liūdi, pyksta.
Būtent dėl to jam reikalinga poezija. Kad ir kas Patersonui nutiktų, viską nustelbia jo gebėjimas pastebėti mažas detales ir jas paversti kūriniu. Gal skamba banaliai, bet Patersonas yra labiausiai mylintis personažas, kokį tik prisimenu matęs kine. Tušinuku atsirėždamas sau kelias minutes, visą kitą laiką jis skiria kitų klausymuisi. Ir nors, be poros išimčių, viskas, ką jis išgirsta, nėra nė kiek keisčiau ar kinematografiškiau už pokalbius, kuriuos atsitiktinai nugirstume troleibuse, visa tai jį veikia. Bet kokia neigiama emocija, kurią meistriškai perteikia Driveris, lieka paraštėje, užleisdama svarbiausią vietą veikėjo visur aplinkui matomam grožiui.
Priešprieša tarp Lauros ir Patersono turėtų būti tarsi akivaizdi. Jis intravertas, ji ekstravertė, jis kuria vienoje knygutėje, ji dažo viską, kas pakliūva po ranka. Bet jie sutaria, net jei ir nesutinka kiekvienu klausimu. Šis juodos ir baltos (tiesiogine šių žodžių prasme) žaidimas tėra Jarmuscho diversija, nuošalyje paliekanti tikrąją veikėjo siunčiamą žinutę – kiekvieną dieną mus veikia ne viena jėga ir ne dvi, o trilijonai. Tad ne, Lauros ir Patersono santykiai nėra tobuli, bet ar tai reiškia, kad iš jų nebeturėtų gimti poezija? Arba, kaip diktuotų klišės, jei kyla nesutarimų, veikėjų būtinai laukia skyrybos?
Taip pat galime klausti ir apie visą filmą. Ar tai geriausias dalykas, kurį yra sukūręs Jarmuschas? Ar tai formos požiūriu revoliucingas filmas? Ne, tai filmas, kurį ir taip tarsi jau matėme kituose jo darbuose, ir filmas, vargu ar išliksiantis taip, kaip išliko „Negyvėlis“ arba „Už įstatymo ribų“. Bet tai neteisingai užduodami klausimai, nes „Patersonas“ ir nepretenduoja į autorinio kino šedevrą, genialią komediją ar skaudinančią dramą. Mes, žiūrovai, turėtume iš personažo imti pavyzdį ir džiaugtis Jarmuscho darbų gyvybe, nepasmerkdami jo filmo nei tobulo kūrinio, nei pabodusios kartotės vaidmeniui.
„Patersonas“ yra meilės daina eiliniam žmogui, jo kasdienybei ir joje poeziją randančiam kuriančiam žvilgsniui. Jarmuschui Patersono miestas simbolizuoja Williamą Carlosą Williamsą, Iggy Popą ir Alleną Ginsbergą – tuos, kurie rašė jei ne revoliucingai, tai mažų mažiausiai autentiškai. Tai meilės daina pačiai kūrybai, nepaklūstančiai vienam dėsniui ir gyvai autobusų vairuotojuose, skalbyklose repuojančiuose bekelniuose vyruose ir savęs ieškančiose keksiukų kepėjose.
